Euroblogas

2014-07-21

Šią savaitę kalbėsime apie savanorius. Apie darbą, už kurį nemoka. Apie darbą, dėl kurio kai kurie žmonės sutinka net patys primokėti, kad galėtų dirbti. Pasakosime istoriją, kaip viena Euroblogas.lt autorių nužievindavo rąstus ir ką tai jai davė. Taip pat išgirsite, kaip pašnekovė išvažiavo į Afriką taisyti vietiniams dantų ir vis nori kada nors ten sugrįžti. Įdomios savaitės.

„Išsilavinimas yra tai, kas lieka po to, kai visa, kas buvo išmokta, yra pamiršta“, – žymi  psichologo Burrhuso Frederico Skinnerio citata, kurią gal teko girdėti ir jums. Pati ją atradau dar mokykloje, bet ir po ne vienų metų ji vis dar skamba taip pat teisingai. Panašiai galvoju ir apie savanorystę – kad nepriklausomai nuo to, ką ir kur tiksliai veikei, savanoriška veikla turi savų pliusų, dėl kurių ją išbandyti reikia, reikia ir dar kartą reikia. Pasakoju apie save ir draugus.

Europos Sąjunga trečiadienį priėmė galutinį sprendimą leisti Lietuvai tapti 19 euro zonos nare. Šia proga norisi pasidžiaugti, kad skaitomiausias tinklaraščio Euroblogas.lt tekstas birželį buvo apie eurą.

Rytą ir vakare metro ir gatvėje reikia prasprūsti pro „chugerius“ (nuo angl. charity muggers). Lietuviškai juos pavadinčiau „gailiaplėšiais“. Jie stabdo mane gatvėje girdami mano pėdkelnes ar malonų veidą ir nori sekundės, minutės ar penkių mano laiko.

„Tai yra kruizinis laivas, kuriame gyvena 400 žmonių, daugiau kaip 40 skirtingų tautų... Aš laivą vadindavau trijų žvaigždučių viešbučiu: maistas yra įskaičiuotas į mokestį. Susimoki „crew fee“ ir tau nieko daugiau nebereikia daryti, nes viskuo aprūpinama laive: turi pastogę, turi maistą“, – gyvenimo laive–ligoninėje kasdienybę pasakoja 33 metų gydytoja–odontologė Dangyra Briedaitytė.

Žinot, kaip būna – vasara, karšta taip, kad sėdėdamas prie kompiuterio darbe jautiesi kaip suktumeisi mikrobangų krosnelėje. Ir galva sukasi, ir kompas sukasi, tik mintys nesisuka, nors tu ką. Ir kolegos visi – kaip musės po dujų atakos – nėra nei su kuo pasikalbėti, nei padūsauti dėl turkiškos kaitros prie vandens aparato. Nebent iš virtuvės pasiekia kokio pažengusio snobo aimana, kad sušiai vėl šilti į kontorą atvažiavo, arba ledukai „šaltai lattei vėl baigėsi“.

Šią savaitę kalbėsime apie šiukšlių rūšiavimą ir tai, kas mūsų aplinką daro gražesnę. Domėsimės, kaip su buitinėmis atliekomis tvarkosi vokiečiai, italai, danai ir ką su jomis daro lietuviai.

Gali būti, kad esame istorinio įvykio liudininkai, nors daugelis iš mūsų to dar nesupranta.

Šiukšlių rūšiavimas daugumai lietuvių – labiau mados nei rimto požiūrio reikalas. Nors Europos Sąjungos (ES) gyventojai jau seniai rūšiuoja šiukšles, Lietuvoje dar ne taip dažnai sutiksi lietuvį, skirstantį atliekas į specialias talpas. Šalyje vis dar gausu sąvartynų, aplinkinius nuodijančių naftos produktais ir dujomis – gaišinančių gyvūniją.

Niekada nesitikėjau, kad šiukšlės mane taip džiugins. Negalvokite, kad patamsiais slenku po jas pasiknisti ir paieškoti vertingų daikčiukų. Džiugina ne pačios šiukšlės, o joms skirti spalvoti konteineriai. Vos Lietuvos kiemuose pradėjo dygti teletabius ir ypač jų draugą siurblį Nu Nu primenančios dėžės, plojau katučių – pagaliau galėsime bent truputį pažaisti ekologiją.

Rodyti daugiau

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!