Justina

Straipsnio pavadinimas

Nežinau, kiek daug mane apibūdina mano studijos, bet dvigubą bakalaurą – politikos mokslų ir kino studijų – baigiau Gettysburgo Koledže, JAV, na, o visai neseniai įgijau politikos mokslų magistrės laipsnį Centrinės Europos Universitete Budapešte. Be mokslų, požiūrį į pasaulį gerokai paformavo ir kelionės bei gyvenimas įvairiuose žemynuose, kas išmokė gana klišinio, bet teisingo dalyko: kad išvyksti kur toliau norėdama pažiūrėti, kokie žmonės yra skirtingi, o supranti, kokie visgi yra panašūs. Kita gyvenimo stotelė šiems panašumas ieškoti – Artimieji Rytai.     

Autoriaus įrašai

Galima suformuluoti penkis esminius klausimus, kuriuos kiekvienas norintis mokytojauti užsienyje turi paklausti savęs.

Niujorkas, Gdanskas, Lisabona, Kijevas, Rio de Žaneiras, Sidnėjus – minios trypia pagal greitą būgnų rimtą, jau net ne dainuoja, o šaukia dainų žodžius, ir kartais pratrūksta šokinėti taip, kaip ant scenos šokinėja jų mylima grupė.

Jei išgirstumėte ką kalbant apie atostogas už Atlanto, į galvą tikriausiai visų pirma ateitų Floridos ar Niujorko vaizdai, vėliau – ir Brazilijos paplūdimiai ar Amazonės žemumos. Visgi tos pačios atostogos kitoje Atlanto vandenyno pusėje gali reikšti ir atostogas Lietuvoje. Čia draugės aplankyti atvykusi amerikietė Kerri dalijasi savo įspūdžiais apie Lietuvą, po kurią intensyviai keliavo visą savaitę.

„Išsilavinimas yra tai, kas lieka po to, kai visa, kas buvo išmokta, yra pamiršta“, – žymi  psichologo Burrhuso Frederico Skinnerio citata, kurią gal teko girdėti ir jums. Pati ją atradau dar mokykloje, bet ir po ne vienų metų ji vis dar skamba taip pat teisingai. Panašiai galvoju ir apie savanorystę – kad nepriklausomai nuo to, ką ir kur tiksliai veikei, savanoriška veikla turi savų pliusų, dėl kurių ją išbandyti reikia, reikia ir dar kartą reikia. Pasakoju apie save ir draugus.

Viename vakarėlyje Tailande susipažinau su ne vienerius metus čia besilankančiu estu ir pokalbiui kažkaip pakrypus amžiaus tema, buvau įkalbėta spėti. Prisipažinsiu, jog ir pati mėgstu būtent šitaip atsakyti į „o kiek tau metų?“ klausimą, bet taip toli nuo teisingo atsakymo savo pačios spėjimu dar nebuvau buvusi: suklydau bene 15 metų.

„Čia gyveni ar esi turistė?“ – šis klausimas, prisipažinsiu, man visada sukelia nedidelę pykčio bangą. Mintyse į šį klausimą atsakau pasipiktinusi, arogantiška intonacija: „Turistė?! Aš – ne turistė, aš ... keliautoja!“ Na, o ką išreiškiu garsiai, dažniausiai yra mažiau įžūlu: „Ne, tik keliauju, matot...“, sakau nudelbusi akis, koja kukliai paspirdama kokį akmenėlį.

1993-ųjų birželį, po šitiek metų okupacijos, Lietuva atkūrė savo tarpukario valiutą – litą. Turbūt sunku šiam žingsniui nesuteikti sentimentalios vertės, kai žinai, jog net kelios kartos galėjo tik pasvajoti, kad jų kišenėse kada nors galės sutilpti tiek daug Lietuvos kultūros ir politikos veikėjų. O dabar, štai tau, euro įvedimas, kaip koks sovietinis pareigūnas, grasinantis Maironio, Daukanto bei Dariaus ir Girėno palikimui.

Europos Parlamento (EP) rinkimai beveik čia pat, suteiksiantys milijonams teisę išreikšti savo nuomonę apie tai, kokia kryptimi turėtų judėti Europa. Kažkada utopiškai atrodžiusi idėja virto tikra ir apčiuopiama Europos valdymo struktūra, kuri yra atskaitinga jos daugiašaliams piliečiams, tarp jų ir jaunajai kartai.

„Po nemažai metų gyvenimo užsienyje, ar laikai save lietuve?“, – užklausė kartą draugas iš Tel Avivo. Į jo klausimą pati natūraliausia reakcija man pasirodė gatvei gal kiek net per garsus juokas. Surimtėjusi atsakiau visiškai paprastai: „Žinoma, kad esu lietuvė, to gi net negaliu pasirinkti. Tokia mano tautybė. Kiek daug ji apie mane pasako – jau kitas, daug įdomesnis, klausimas.“

Apie judėjimo laisvę ir jos teikiamus privalumus Europos Sąjungoje galima kalbėti be galo, tačiau tikriausiai ne ką mažiau svarbesni už pačią judėjimo laisvę yra vidiniai, kognityviniai, arba tiesiog pasaulėžiūros pokyčiai, kuriuos norom nenorom formuoja atviros sienos ir pigūs lėktuvų bei autobusų bilietai.

„The Washington Post“ pranešė apie Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) išleistą net 6300 puslapių ataskaitą dėl kankinimo metodų panaudojimo efektyvumo. Jos rezultatai, tikriausiai nenustebinę šitokių metodų priešininkų, turėjo šokiruoti jų užtarėjus: ataskaitoje teigiama, jog jie svariai neprisidėjo prie esminės informacijos išgavimo iš kalinių; jie dažniausiai išduodavo reikalingą informaciją dar prieš kankinimams prasidedant.

Paradoksalu, kad nepritariantys Europos Sąjungos idėjai ar jos dabartinėms galioms gali kandidatuoti į EP ir kuo puikiausiai atstovauti savo ir savo bendraminčių interesams. Kitaip sakant, pasisakantys prieš sistemą yra pačios sistemos leidžiami būti jos atstovaujamaja dalimi.

Kryme ką tik įvykes referendumas paliko tiek paties Krymo piliečius, tiek tarptautinę bendruomenę sumaištyje. Kol šalių lyderiai diskutuoja ir ginčijasi, Ukrainos ir Rusijos piliečių pasisakymus – ne referendumo forma – išgirsti kiek sunkiau, bet taip pat svarbu. Dėl to nusprendžiau pakalbinti porą draugių ir paklausti jų, ką jos galvoja apie jų gimtosiose šalyse vykstančius politinius pokyčius. Su Olga ir Maryna susipažinau bestudijuodama Centrinės Europos Universitete. Visos čia studijavome magistrantūros programoje, matydavomės beveik kasdien ir nepraleisdavome progos pajuokauti ir politinėmis temomis. Dabar, situacijai regione pasidarius tokiai įtempai, klausimus užduodu joms jau visiškai rimtai.

Pati šiuo metu gyvenu Palestinoje – šalyje, kuri jau daugiau nei keturis dešimtmečius tebelaukia savo nepriklausomybės, galingosiom pasaulio valstybėms tylint ar atvirai remiant Izraelį ir jo okupacinę politiką. Nors Kovo 11-ąją ne Lietuvoje miniu jau ne pirmus metus, bet apmąstymai nepriklausomybės tema tikriausiai ilgiausiai neapleidžia būnant būtent čia. 

Įsivaizduokite, jei kiekvieną dieną atsibundate, pažvelgiate į veidrodį ir pagalvojate, kad netinka ne megztinis, ne džinsai, bet... lytis. Suprasdamas tai, socialinis tinklas „Facebook“ vasario viduryje savo vartotojams, tiesa, tik anglų kalbos puslapiuose, pristatė nebe dvi, o kelias dešimtis naujų lyties pasirinkimo variantų. 

Sekant bulvarinių laikraščių tendencijomis, skaitovus reikia dominti tuo, kas grasina visuomenei. Įvairios religinės, seksualinės ar rasinės mažumos, ir, žinoma, imigrantai. Tačiau atrodo, jog šį sykį grėsmė iškilo...pačiam imigracijos baubui. Kas ta grėsmė ir ar sugebės ji viena pakeisti žmonių požiūrį į iš svetur atvykstančius?

Moterų lytinių organų žalojimas (angl. „female genital mutilation“, FGM) skamba lyg būtų ne šių laikų ar net ne šio pasaulio reiškinys. Visgi, anot UNICEF, šitokią žiaurią procedūrą pasaulyje šiuo metu patyrusios daugiau nei 125 milijonai moterų.

Paskutinėmis savaitėmis spauda netyla apie Scarlett Johansson ir organizacijos „Oxfam“ nutrūkusią draugystę. Aštuonis metus išbuvusi „Oxfam“ gerosios valios ambasadore, aktorė iš šio posto buvo priversta pasitraukti dėl kito, visai neseniai užimto, posto: Okupuotose Palestinos Teritorijose nelegaliai įsikūrusioje nausėdijoje vaikiančios firmos „SodaStream“ veido.

 

Tiesiai į galvą paleista kulka pasisakymo prieš vyriausybę metu, į veidus nutaikomi ašarinių dujų kanistrai, sumušti žurnalistai: visi šie įvykiai skamba kaip vienos opresyvios vyriausybės, bandančios užgniaužti režimo priešininkus, veiksmai. Deja, šie nusikaltimai pabirę net ne po vieną šalį, o po kelias.  Protesto bangos nuo praeitų metų vidurio tebesirita pro Turkiją, praeitų metų pabaigoje jie įsižiebė Tailande, ir su vis didesne ir sunkiai įsivaizduojama agresija jie yra sutinkami Ukrainoje. Europa, jos pakraštys, Pietryčių Azija (ir, žinoma, tuzinai kitų šalių, kaip Egiptas ir Brazilija): žmonės, save tikriausiai laikantys gana skirtingais, su vienodu ryžtu kyla prieš vyriausybes ir nesusileidžia net joms parodžius savo opresijos galybę.

Žiemos Olimpinėms žaidynėms Sočyje artėjant, netyla kritika apie Žmogaus Teisių pažeidimus Rusijoje bei politinės opozicijos tildymą. Seksualinių mažumų padėtis blogėja, pagal nuo 1992-ų metų nužudytų žurnalistų skaičių Rusija yra penkta pasaulyje (aplenkdama tokias šalis, kaip Pakistanas ir Somalis), o apie nesibaigiančius konfliktus ir karo nusikaltimus Rusijos Kaukazo regione kalbėti, atrodo, pasauliui tiesiog nebeįdomu. Iš pradžių visiškai uždraudęs protestus, sausio pradžioje Vladimiras Putinas paskelbė, jog juos visgi leis rengti, tačiau tik tam tikroje zonoje.

Kalėdų visus metus laukiantys galėjo sunerimti: JAV, Kanada bei keletas kitų Vakarų šalių pamažėle atsisako „laimingų Kalėdų!“ ir kitokių su Kalėdomis susijusių šūkių bei iškabų viešumoje. Jie, anot šitokios politikos šalininkų, diskriminuoja kitų tikėjimų žmones, jiems tarytum primesdami krikščioniškąsias šventes. Reaguoti į šitokią politiką galima įvairiai: kiekviena reakcija yra grįsta įvairių vertybių ir požiūrių rinkiniu. Dėl ko tokiems įstatymams pritariama, dėl ko piktinamasi, ir ko svarbu nepamiršti per visus pritarimus ar pasipiktinimus?

Ne paslaptis, jog, apskritai kalbant, JAV maisto saugumo standartai yra daug žemesni nei Europos, tad visgi labiau tikėtina, kad šie standartai, užuot pakelti už Atlanto, nukris iki bendro vardiklio lygio čia, kitoje jo pusėje.

TIME metų žmogumi išrinktas, auksu tviskančią Popiežiaus Benedikto XVI-ojo aprangą į paprastesnį apdarą iškeitęs Popiežius Pranciškus  vėl sukėlė komentarų ir pasvarstymų bangą. Savo naujame 84 puslapių apaštališkame paraginime Pontifikas drąsiai kritikuoja dabartinę ekonominę sistemą ir ragina katalikus nesivaikyti žemiškųjų turtų, o dalintis jais su kitais. Taip tarytum bandydamas sugrąžinti bažnyčią prie jos šaknų, Popiežius susilaukia kritikos, bet taip pat artėja ir prie Europos Sąjungos deklaruojamų vertybių.

Įsivaizduokime: visame Vilniuje dingsta elektra. Mėnesiui. Per dieną ji atsiranda šešioms valandos, tada visi skuba prisileisti vandens ir atlikti paprastus kasdienius darbus. Vaikai ruošia namų darbus prie žvakių šviesos, kuri po kelių dienų jau nebeatrodo romantiška, o po kelių savaičių net ir ligoninių generatoriai nebeturi kuro.

Europos Teisingumo Teismas lapkričio mėnesį priėmė nutarimą, leisiantį lengviau suteikti prieglobstį seksualinių mažumų piliečiams iš šalių, kuriose jie engiami, pavyzdžiui, Afrikoje.Tiesa, nelabai tikėtina, kad dabar į Lietuvą pradės plūsti minios žmonių.

Žmonių įtaka klimato sistemai yra aiški: šitokia yra viena svarbiausių  Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (ang. Intergovernmental Panel on Climate Change, IPCC) penktosios ataskaitos išvadų. Ataskaitos pirmi trys skyriai buvo tarptautinei bendruomenei pristatyti šių metų rugsėjo pabaigoje ir yra pačių mokslininkų vadinami pačiu išsamiausiu kada išleistu klimato kaitos įvertinimu. Komisijos radiniai suteikia puikią progą pagvildenti klimato kaitos temą ir priežastis, kodėl ją gvildenti reikia.

Šnipinėja ne tik JAV: tą bendradarbiaudamos daro ir Europos valstybės. Turbūt sunku būtų surasti atviresnį pasakymą, nei paties JAV Valstybės sekretoriaus Johno Kerry‘o komentaras: JAV žvalgybos agentūrų vykdytas gyventojų sekimas nuėjo per toli. Per toli – atrodo, jog galima nustatyti gyventojų pokalbių klausymosi ir kitokio šnipinėjimo tinkamą apimtį.

Po spėliojimų, diskusijų ir laukimo, šių metų spalio 11-ąją paaiškėjo 2013-ųjų Nobelio Taikos Premijos lauretas. Juo tapo Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (ang., Organization for the prohibition of chemical weapons) už ne vienerius metus dedamas pastangas sustabdyti cheminio ginklo naudojimą. Tokio prizo nusipelnusių, mano manymu, buvo ne vienas. Pakistanietė mergaitė Malala, išgyvenusi talibų šūvį į galvą iš arti už tai, jog gynė ir tebegina mergaičių teisę į švietimą, buvo viena stipriausių kandidačių.

Tai, kad su draugu iš Jordanijos gali pajuokauti apie jo neva gaminamus sprogmenis skrydyje į JAV, ar su žyde drauge pasijuokti apie tai, kad ji tikriausiai turi daug pinigų, atrodo tarytum menkučiai dalykai, tačiau kelias į juos nebūtinai trumpas. Tad, net jei ir po studijų į Lietuvą taip ir negrįžęs jaunas lietuvis nepalaiko antisemitistinės ideologijos ar netyli, kai jo draugę lesbietę kas nors atvirai vadina tik internetiniams komentatoriams kartais būdingais žodžiais, yra teigiamas pokytis.

Mirtina injekcija, elektros kėdė, pavienis ir grupinis sušaudymas, kartuvės, užmėtymas akmenimis, dujų kamera, galvos nukirtimas, nustūmimas iš didelio aukščio: šitokie devyni mirties bausmės vykdymo būdai tebeegzistuoja 66-iose šalyse. Jie taikomi ir už išskirtinius, ir už eilinius nusikaltimus. Šiuo metu vienintelė mirties bausmę tebevykdanti šalis Europoje – Baltarusija, o Lietuvoje mirties bausmė buvo oficialiai panaikinta 1998-aisiais.

Europos Parlamentui svarstant tabako pardavimo griežtinimo ypatumus, tiek rūkaliai, tiek nerūkantys europiečiai kraipo galvas. Viena vertus, šitokio žalingo įpročio slopinimas – jei pakeisti įstatymai tam iš tikro turės įtakos – būtų naudingas tiek patiems rūkantiesiems, tiek cigarečių dūmų nemėgstantiems aplinkiniams. Kita vertus, šitokie pokyčiai tarytum stumia į diskusiją bendresne tema: ką vyriausybės ar tarp-vyriausybinės organizacijos gali drausti jų rinkėjams, ir ką turi palikti jų apsisprendimo laisvei.

Tiek radikaliai dešinei priklausantys, tiek pabirę po visą politinį spektrą euroskeptikai dažnai nusitveria jau kliše virtusios misijos: ginti „europietiškas“ vertybes, saugoti Europos kultūrą. Toks lozungas skambėtų kaip kilnus tikslas, vos ne šiuolaikinis žygdarbis. Skambėtų, jei...pats savęs nepaneigtų. Kaip tas vyksta? Bandau paaiškinti, pasitelkusi islamofobijos pavyzdį.

Dažnas euro-optimistų debatuose naudojamas įrankis, tarytum niekad nedingstantis tūzas kortų eilutėje, yra Europos Sąjungos ir ypač Šengeno erdvės teikiama judėjimo laisvė. Įdomu paanalizuoti, kaip šis įrankis naudojamas, kaip jį bandoma paversti į baubą, ir ar tas baubas gali būti labai baisus. 

Iš smalsumo sumąsčiau patikrinti, koks atstumas nuo mano dabartinės gyvenamosios vietos iki Damasko. Pasitelkusi įvairius atstumo skaičiuoklius internete, pagaliau gavau skaičių. Jį dar kartą patikrinau. Pasižiūrėjau, ar tikrai kilometrais. Kilometrų mažiau nei trys šimtai. Velnias.

Turbūt nerastume geresnės dirvos diskusijoms rinkimų sistemos reformos tema nei kitais metais vyksiančių Europos Parlamento rinkimų. Dilema skamba taip: ir toliau rinkti atstovus pagal valstybes ar įvesti europinių partijų sistemą ir apleisti senąją? Tapatinti rinkimines apygardas su šalių sienomis turi daug privalumų, tačiau jų turėtų, ir ne ką menkesnių, ir naujoji sistema.

Praėjusią savaitę Europos Sąjungos narių užsienio reikalų ministrai nusprendė nutraukti ginklų, kuriuos būtų galima panaudoti vidinėms represijoms, tiekimą Egiptui. Tačiau, anot Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto, tarp  dvidešimties daugiausiai iš ginklų pardavimo uždirbusių šalių 2008-2012 metais aštuonios buvo ES šalys-narės.

Pasaulyje garsiai nuskambėjęs pavyzdys, tai vieno skurdžiausių Bolivijos miesto Cochabamba 2000-ųjų protestai,  vykę prieš miesto vandenį privatizavusią „Bechtel“ korporaciją. Vandens kainos kone padvigubėjo ir žmonėms buvo uždrausta – stabtelkite sekundei ir įsivaizduokite – rinkti net lietaus vandenį: situacija, kai vandens trūkumas namų ūkuose buvo ne gamtinis, o politinis reiškinys.

Esu ne kartą mąsčiusi, ką, bent jau man, reiškia būti lietuve už Europos ribų. Tad, mikroautobusui sustojus ties patikros punktu tarp Ramalos ir Betliejaus, ir porai izraeliečių kareivių paprašius palestiniečio vyro jo asmens kortelės, dar kartą įsitikinau, kokį išskirtinį statusą čia turiu.

Tvoros su spygliuota viela, grotos ant langų, nusiskundimai maistu ir menka medicinine priežiūra: turbūt gimtas šalis priversti palikti žmonės Europą įsivaizdavo kiek kitaip. Tikriausiai kiek kitaip Europą įsivaizduojame ir patys europiečiai.

Neseniai interviu dėl darbo buvau užklausta, atrodytų, paprasto, tačiau įdomaus dalyko. Darbo pasiūlymas buvo ne Europoje, išgirdau štai ką: „Kaip manai, kuo galėtum prisidėti prie mūsų organizacijos savo europietiška perspektyva?“

Spauda naujus ES sprendimus santykiuose su Izraeliu vadina diplomatiniu žemės drebėjimu. Bet ar labai stipriai drebės ši žemė iš tikrųjų? Turbūt vienas labiausiai tikėtinų scenarijų yra pats paprasčiausias. Tokioms įmonėms, kaip kad garsiosios Negyvosios jūros druskos kosmetika garsėjančiai kompanijai „Ahava“, teks perkelti dalį savo gamybos tinklo į patį Izraelį, kad galėtų etiketėse teigti, jog prekė pagaminta šalies viduje.

Šių metų birželio aštuonioliktą Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) atmetė grupės SNAP (ang. Survivors Network of those Abused by Priests, kunigų prievartą patyrusių žmonių asociacija) prieš keletą metų jam pateiktą nusikaltimų žmogiškumui bylą.

Ne visiems suprantama padėtis: kai gyvenamąją vietą turi rinktis pagal tai, ar tavo ir tavo mylimo žmogaus santuoką pripažins tos šalies institucijos. Belieka tikėtis, kad vieną dieną šitoks kriterijus nė vienam LGBTQ atstovui nerūpės ir žmonės galės rintis šalį pagal tai, ką heteroseksualioms poroms leidžia jų išskirtinis statusas – tokius, regis, paprastus, veiksnius kaip klimatą ar jūros temperatūrą.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!