Renata

Straipsnio pavadinimas

Esu Renata Skardžiūtė-Kereselidze, kiekvieną dieną gyvenu kultūrų sandūroje, iš jos mokausi ir nenustoju stebėtis. Pusmetis Stambule, metai Budapešte, treji – Tbilisyje, ir vis dėlto mintimis visuomet grįžtu į Lietuvą. Politikos mokslų (VU TSPMI) ir nacionalizmo studijų (CEU, Budapeštas) diplomai man padėjo iškelti ne vieną klausimą, į kuriuos vis dar ieškau atsakymų. Nagrinėjau ES strategijas Turkijoje ir Gruzijoje; vedžiau seminarus savanoriams iš viso pasaulio Gruzijos vyriausybės projekte. Dabar rašau – projektus, straipsnius, tekstus ir pastebėjimus.

Autoriaus įrašai

Pirmą kartą atvažiavusi į Gruziją buvau nustebusi, kokie dideli jų namai: dviejų-trijų aukštų, su daugybe miegamųjų, dviem terasomis ir erdviais bendraisiais kambariais. Tas pats ir su butais – net sovietmečiu statytuose namuose gruzinai turi didelius butus, o jei tokio nepavykdavo gauti, šeimininkai prasiplėsdavo patys.

Aukojimas, pagalba artimui – tai veiksmas, vertinamas ir skatinamas daugelyje religijų ir kultūrų. Dosnumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu gyvenime – jis naudojamas apskaičiuojant pasaulio šalių laimės indeksą. Krikščionybėje žodis „aukojimas“ (angl. charity) taip pat yra aiškinamas kaip nesavanaudiška meilė žmonėms, kuri yra laikoma viena didžiausių dorybių.

Kartais dėl maisto kyla tikros kovos. Gastronacionalizmas, kai tauta išreiškia savo išskirtinumą per tam tikrus maisto produktus, neretai verčia kaimynines šalis pliektis tarpusavyje. Europos Sąjungoje net turime arbitrą tokiems ginčams. Europos Komisija gali pripažinti kažkurį maisto produktą tam tikro regiono kulinariniu paveldu. Šiuo požiūriu įdomus Kaukazas – kiekviena šalis puoselėja gilias kulinarines tradicijas, tačiau regione, kur vis dar rusena konfliktai ir neužmirštos nuoskaudos, patiekalai neretai tampa politiniu įrankiu.

2014-02-07

Vitalija Kolisova priklauso didelei Lietuvos pirmininkavimo ES komandai – praėjusį pusmetį ji dirbo su Lietuvos pirmininkavimo klausimais darbo santykių, užimtumo srityse. Taisyklingai lietuviškai projektas vadinasi „Lietuvos įsitinklinimo ES skatinimas“. O paprastais žodžiais tariant, Vitalija ir jos kolegos buvo suburti tam, kad užtikrintų kuo sklandesnį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir ES per visą intensyvų pirmininkavimo laikotarpį. Nutariau jos paklausinėti apie Europos Sąjungą ir kulinariją – draugus džiuginantį Vitalijos hobį.

 

Ar esate kada nors po skrydžio pametę savo bagažą? Tai itin dažnai pasitaiko Kalėdų ir Naujųjų Metų laikotarpiu, kai keliautojų srautai ypač dideli. Tačiau šie vargai netrukus turėtų baigtis – ar bent jau susidoroti su jais bus kur kas lengviau.

Jeigu reikėtų įvardinti žmogų, kuris gyvena pagal „europietišką svajonę“, pirmiausia pagalvočiau apie Ugnę Daubaraitę. Ji išmaišė pusę Europos tranzuodama, savanoriaudama ir dalyvaudama Europos Sąjungos „Veiklus jaunimas“ programose. Grįžusi namo Ugnė „surimtėjo“ – įsikūrė ir sėkmingai daro karjerą Lietuvoje; bet jos smalsumo ir energijos užtektų žemyną apkeliauti dar kelis kartus. Paprašiau Ugnės pasidalinti savo mintimis ir istorijomis.

 

Su Miša Šavtvaladze dažnai susiduriame pačiomis įvairiausiomis progomis: bendrų pažįstamų rate, Vidurio Europos universiteto alumnų susibūrimuose... Bet įdomiausia, kad jį visada matau renginiuose, kaip nors susijusiose su Europos Sąjunga.

Prisiminus savo mokyklos paskutiniąsias klases iki šiol atsidūstu – na ir spaudimą mums tuomet teko atlaikyti! Mokytis tik gerai arba labai gerai, į galvą susidėti toną žinių ir visas jas sugebėti panaudoti per egzaminus – nes juk nuo to, kur įstosi priklauso viso gyvenimo ateitis, šeimos garbė ir mokyklos prestižas. Tad perskaičiusi, jog pagal tarptautinius vertinimus Lietuvos moksleiviai atsilieka savo žiniomis nuo kitų bendraamžių, prisipažinsiu, pirmiausia pagalvojau – „štai, dar vienas būdas padidinti įtampą, tarsi jos dar neužtektų...“ 

„Gruzija yra mažiau priklausoma nuo Rusijos nei Ukraina ar Moldova,“ – prieš pat Vilniaus viršūnių susitikimą sakė Gruzijos premjeras Iraklis Garibašvilis. Dėl to galima ginčytis, bet įdomi jau pati pozicija. Naujai išrinktam Gruzijos prezidentui Giorgiui Margvelašviliui bei ką tik paskirtam premjerui naujos sutartys su ES – tai proga parodyti, kad nepaisant politinių pokyčių šalis ir toliau išlaiko Vakarų kryptį.

Atėjus tarptautinei mokytojų dienai, norisi šiek tiek pasvajoti – visi norime, kad pamokos būtų įdomios, o naujosios technologijos atveria tiek galimybių. Pasaulis tampa mobilesnis, tad ir mokyklų erdvė turės prisitaikyti, atsiverti ir galbūt iš esmės keisti požiūrį į mokymąsi.

Iki šiol rinkimai į Europos Parlamentą vykdavo labai paprastai: balsuodavome už savo – Lietuvos – kandidatus, kurie paskui važiuodavo į Briuselį bei Strasbūrą ir atstovaudavo mums – Lietuvai. Na taip, dar ir kažkurioms europinėms partijoms priklausydavo. Ir tapdavo tos sistemos dalimi, sistemos, kuri kažkokiu būdu atrenka Europos Komisarus su Komisijos pirmininku priešaky, ES diplomatijos vadovybę bei kitus, kurie vėliau kalba pasauliui mūsų vardu.

Imigrantai – nemėgstami svečiai. Užteko keletą kartų pravažiuoti Vilniaus troleibusais, kad išgirsčiau visą sąrašą epitetų, iš kurių nei vieno nesinori čia rašyti. Ir tai visai nereiškia, kad Lietuva bloga, o lietuviai nesvetingi – panaši realybė egzistuoja daugelyje Europos šalių, taip stropiai saugančių savo sienas.

Iš Pietų Osetijos po 2008 m. karo tarp Gruzijos ir Rusijos pasitraukę žmonės liko įstrigę laikinosiose gyvenvietėse ir laikinuose būstuose, kurie priklauso valstybei. Dėl esminių pozicijų dažnai sunku susitarti Europos Sąjungos viduje – Lietuva, Lenkija linkusios palaikyti griežtesnį toną, bet Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos ES senbuvės vertina partnerystę su Rusija. Tad ES atstovybei Tbilisyje tenka derinti du nesuderinamus požiūrius: aktyviai veikti, bet kartu vengti viešumo.

Jaunimo nedarbas susilaukė realaus dėmesio Briuselyje – buvo surengtas specialus ES šalių vadovų susitikimas, palaiminęs „Jaunimo užimtumo iniciatyvą“. Gruodį suformuluotos „Jaunimo užimtumo paketo“ gairės pildomos, o šiai iniciatyvai 2014-2020 m. iš ES biudžeto skirta 6 mlrd. eurų. Konkrečios programos jau pradeda veikti.

Kaip teigiama "Pew" Europoje atliktos apklausos išvadose, "Prancūzų visuomenės nuotaikos vis mažiau primena Vokietiją ir vis labiau panašėja į pietinės periferijos šalis - Ispaniją, Italiją ir Graikiją." Kai kurie apžvalginingai Prancūzijai jau ruošia vietą eurozonos periferijoje, o Paryžiaus partnerystė iš tiesų vis labiau sukasi į Europos Pietus...

 Vengrija – ir ypač nacionalistinė Jobbik partija – vėl mirga žiniasklaidoje. Nors Jobbik yra tik trečia partija parlamente, ir oficialiai veikia opozicijoje, per pastarąją kadenciją ji ne kartą pateko į tarptautinę spaudą, balansuodama ant patriotizmo ir šovinizmo ribos. Lietuvai rengiantis ES pirmininkavimui, žvilgsniai krypsta į Budapeštą, kuris tampa dar viena euroskeptikų traukos vieta.

Prasidėjusi Europos savaitė – tai proga švęsti Europos tautų vienybę, įvairovę ir pasiekimus, bet kaip ji atsirado? Gerai paieškojus galima rasti, kad egzistuoja net keletas Europos dieną žyminčių datų, o Europos savaitė gegužės pradžioje – gerai apgalvota šventė.

Net nuostabu, kaip per savaitę antraštės apie ES tarpininkavimą Serbijos – Kosovo konflikte pasikeitė nuo „Gėda Europos diplomatijai“, „Silpna ES užsienio politika“ ir kt. į triumfą ir pagyras Briuseliui už pasiektą proveržį. 

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Pastaraisiais mėnesiais galima stebėti įdomų reiškinį Europos Sąjungoje – panašu, kad Briuselyje ruošiamas planas, kaip iš tikrųjų padėti darbo nerandančiam jaunimui. Drebėkite, euroskeptikai!

Žmogaus gyvenime labai daug lemia požiūris – tai jau seniai suvokę savipagalbos knygų autoriai iš to spėjo susikrauti turtus. Tačiau kalbant be ironijos, kartais vienintelis skirtumas tarp sėkmės ir nusivylimo slypi nusiteikime bei gebėjime lanksčiai pasižiūrėti į situaciją.

Su Crina Elena Morteanu susipažinau Budapešte prieš ketverius metus. Studijavome tame pačiame – Centrinės Europos – universitete (CEU) ir retkarčiais prasilenkdavome koridoriuose. Crina Elena buvo kiek tamsesnio gymio mergina, tačiau tokioj daugiakultūrinėj erdvėj niekada nebūčiau įspėjusi jos tautybės – romė.

Per keletą pastarųjų mėnesių daugelis draugų spėjo paklausti: „Tai kaip ten dabar Gruzijoje, ar viskas labai prorusiška tampa?“. Besidomintiems Gruzija Lietuvoje, šis klausimas ypač svarbus, ir tai suprantama. Gruzija daugeliui lietuvių siejasi su kalnais, vynu, karštu temperamentu, o ypač – su laisve. 

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!