Eglė

Straipsnio pavadinimas

Esu Eglė – žurnalistė (pagal tai, ką dažniausia veikiu) ir keliautoja (pagal tai, kaip praleidžiu daug laiko). Mat gyvenu Vokietijoje, tačiau vis tenka užsukti į Lietuvą ar kitas šalis, tai mane dažnai sutiksite oro uoste arba greitkelyje. Jei rimtai, keliauti ir žiūrinėti, kaip žmonės svetur gyvena, išties mėgstu – kuo toliau, tuo geriau. Šiuo metu esu freelancerė (apibūdinimo „laisvai samdoma žurnalistė“ nemėgstu) ir mielai rašau apie žmogaus teises, užsienio politiką, Europos Sąjungos reikalus, įdomius žmones bei keliones.

Autoriaus įrašai

Tokiu gyvenimu nėra ko skųstis. Vietoj pavardės gali pasirinkti mieliausią žodį – Gražuolė, Išminčius, Stipruolis, tėvo vardą ar gimtojo kaimo pavadinimą. Bėda tik ta, kad šeimos nariai gali turėti skirtingas pavardes. Gimimo diena – irgi tavo rankose: jei tėvai gerai nepamena, o dokumentuose tinkamai neužfiksuota, rinkis datą, kuri labiausiai prie širdies. Taip gyvena afganistaniečiai.

40-metis ir dar pas mamą? Jei daugelyje Europos šalių tokio amžiaus žmogus savo atžalas jau veda į mokyklą, Italijoje įprasta pietums valgyti mamos išvirtus spagečius, palikti jai nuvalyti dulkes nuo universiteto baigimo proga gautų niekučių ir sukrauti išskalbti nešvarias kojines. Ilgą laiką italai tokius įpročius aiškino tradicijomis, bet pastaraisiais metais net jau išsikrausčiusius žmones pas gimdytojus pargena ekonomikos krizė.

Populiari ir lengva studijuoti ar nelabai prestižinė, užtat garantuojanti darbo vietą ir neblogą atlyginimą? Tokią dilemą turėtų spręsti abiturientai, nenorintys po studijų keliauti į darbo biržą. Jei dar svajoja apie darbą užsienyje, laimėti tikrai turėtų pastarasis pasirinkimas. Štai Vokietijoje labiausiai reikia ne vadybininkų, ekonomistų ar teisininkų, o… paprastų darbininkų: santechnikų ir dailidžių.

Ar pamenate Bridžitos Džouns naujamečius pažadus, kurių ji sąžiningai nesilaikė? Psichologai apie šį sąrašą turėtų ką pasakyti: užmojai konkretūs, tad tiesiog imk ir įgyvendink, bet jų tiek daug, kad ir velnias koją nusilaužtų. Tai – tiesiausias kelias nesilaikyti savo pasižadėjimų nė savaitės. Statistika rodo, kad vos 8 proc. amerikiečių nenukrypsta nuo plano. Ką daryti, kad atsidurtumėte greta jų?

Draugė pasigyrė Kalėdas su visa šeima – vyru ir dviem vaikais – švęsianti Jamaikoje. Misija – ne tokia paprasta, kaip nuvažiuoti pas senelius į kaimą. Ne dėl to, kad teks skristi su keliais persėdimais, o už bilietus suploti nepadoriai daug – saloje dabar pats turistinio sezono įkarštis. Didžiausią galvos skausmą kelia Kalėdų senelis. Atžalos parašė jam po laišką ir užsiprašė nedidelių dovanų, kurias bus nesunku įsimesti į lagaminą. O kai su pačiu dovanotoju? Kartu juk nesupakuosi.

„Turėkite ambicijų, gerą idėją ir būkite darbštūs“, – Europos Parlamento (EP) narys Gabrielius Landsbergis tokį patarimą duoda jauniems žmonėms, kurie svajoja apie politiko karjerą, bet skundžiasi, esą vyresnės kartos atstovai savo rankose sutelkę įtaką partijose ir užėmę visus reikšmingesnius postus. „Nei versle, nei politikoje nepaklotas kilimėlis: va, tau vieta, gali ateiti ir pasiimti. Gimimo liudijime politinė pozicija nenurodyta – ją turi užsidirbti pats“, – primena jis.

Tokie žodžiai, kaip Europos Sąjunga (ES), Europos Komisija (EK) ar Briuselis, dažnam turbūt sukelia žiovulį. Tad šį kartą siūlome paskaityti ne apie biurokratus ar direktyvas, o apie žmones, kurie ką tik buvo paskirti eurokomisarais ir eis šias atsakingas pareigas iki 2019 metų.

Pradžiai – trumpas žodynėlis. Jaunesniems: ant „sienos“ galima ne tik rašyti – tai yra daiktas namo stogui paremti.  Vyresniems: „láikas“ nėra jums negirdėtas šunų laikų patinų pavadinimas, o „guglas“ nėra su cukrumi sumaišytas kiaušinio trynys. Jei tapo sunku susikalbėti su tėvais (ne vien dėl to, kad jie tiesiog nesupranta jaunimo, bet ir nuolat perklausia įvairių žodžių) ar vaikais (nes prisirankioję kažkokių žodelių, kurie skamba panašiai į keiksmažodžius), šis straipsnelis – kaip tik jums.

Nuo 10 eurų už registraciją iki kelių tūkstančių eurų už mokslo metus – tiek aukštosioms mokykloms turi atseikėti įvairiose Europos šalyse studijuojantys žmonės. Kiekvienoje valstybėje – sava tvarka. Kai kur tereikia padengti administracines išlaidas, kitur moka visi be išimties, dar kitur šią finansinę problemą galima išspręsti stropiu mokymusi. Lietuvoje, nors esame toli gražu ne labiausiai pasiturintys Europos Sąjungoje (ES), mokesčiai vieni didžiausių.

Kai kraustaisi į kitą šalį, reikėtų ne tik paieškoti kalbos kursų ir susipažinti su tenykščiais papročiais bei tradicijomis, bet ir pasidomėti mokėjimo už komunalines paslaugas tvarka. Kitaip pražilsi, bandydamas išsiaiškinti, ką reiškia skaičių chaosas itališkose sąskaitose, arba sulaukti sąskaitų už šaltą vandenį Airijoje.

Frazė „pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu“ jau ne visai teisinga, nes peržiūrėjęs „Facebook“ draugus kartais gali nukeliauti į lankas. Užtat siūlymas papasakoti, ką, kada, kaip, su kuo ir už kiek valgai, gali daug atskleisti apie kitos kultūros atstovus. Šitą taisyklę supratau pagyvenusi ar šiaip daugiau laiko praleidusi skirtingose šalyse...

Gyvenimas per trumpas, kad išmoktum vokiečių kalbą, tvirtina bandžiusieji. Laiko užtenka turbūt tik tiems, kurie gimsta ar nuo mažumės gyvena Vokietijoje, Austrijoje arba Šveicarijoje, kitaip tariant, gimtakalbiams. Pradedantieji vėliau kažin ar bando pasiekti šį tikslą. Kartais net nepradeda. Pavyzdžiui, aš.

„Barselonoje pirmą dieną gatvėje pamačiau dailiai apsirengusį vaikiną, turintį tik nedidelę rankinę ir popieriaus lapą su užrašu: „Padėkite man grįžti namo.“ Nedaug trūko, kad aš pati taip būčiau sėdėjusi“, – ilgai lauktas, bet vagišių apkartintas atostogas viename lankomiausių Ispanijos miestų prisimena vilnietė Eglė. Užsienyje gyvenančiai Aistei pasisekė mažiau – tolimoje Malaizijoje likusi be paso, pinigų ir ryšio priemonių, ji nesulaukė Lietuvos diplomatų pagalbos ir tik po trilerį primenančio lakstymo iš vienos ambasados į kitą sugebėjo patekti į lėktuvą.

Šen bei ten važinėdama po pasaulį supratau, jog svaičioti apie lietuvišką juodą duoną nepadoru. Taip, ji gardi ir kitur tokios nerasi, bet gali rasti kitokios - savaip ypatingos. Italai kepa ciabatta, o indai - čapati, prancūzai rytais į kepyklėles skuba ilgųjų baguette, švedai traškina knäckebröd, armėnai plėšo lavašą, afganistanieniečiai valgo tik iš miltų ir vandens iškeptą naan (persiškai tai reiškia tiesiog duona), o graikai mėsą ir daržoves krauna į pitą.

Norvegija, Kroatija, Turkija – tik kelios šalys, kur pakeleivingomis mašinomis yra tekę keliauti vilniečiui Robertui. Norite įdomesnių vietų? Madeiros, Azorų, Kanarų ir Gvadelupės salos. Dar trūksta egzotikos? Australija, Etiopija, Peru, Kuba… Mažesnės išlaidos nėra vienintelė ar pagrindinė paskata tranzuoti. Laisvė, įvairovė, pasitikėjimas žmonėmis, bendravimas, galimybė praplėsti akiratį, net aplinkosauga, ką jau kalbėti apie tai, kad nereikia ieškoti stotelių ar taikytis prie tvarkaraščių, o pakeliui galima sutikti įdomių žmonių: vienuolį, balandžių augintoją, krišnaistą.

Niekada nesitikėjau, kad šiukšlės mane taip džiugins. Negalvokite, kad patamsiais slenku po jas pasiknisti ir paieškoti vertingų daikčiukų. Džiugina ne pačios šiukšlės, o joms skirti spalvoti konteineriai. Vos Lietuvos kiemuose pradėjo dygti teletabius ir ypač jų draugą siurblį Nu Nu primenančios dėžės, plojau katučių – pagaliau galėsime bent truputį pažaisti ekologiją.

Didžiausias mano kelionių košmaras – ne vėluojantys lėktuvai (kas tos kelios valandos, palyginti su trimis paromis tarp žemės ir dangaus vietoj vienos nakties skrydžio – turėjau ir tokių nuotykių dėl 15 minučių pavėlavusio piloto), byrantys lėktuvai (skrendant su indais, kartais tenka prilaikyti nuolat iš laikiklio virstančius ekranus – juokas, bet iš kur man žinoti, kad nieko panašaus nevyksta variklyje?), remonto reikalaujantys viešbučiai (Azijoje kone kiekviename reikia paprašyti tai sujungti vamzdžius, tai priversti veikti dušą, tai sutvarkyti spyną), angliškai nemokantys ar visai į kitą pusę nuvežantys taksistai. Košmaras Nr. 1 yra diskusijos apie mano tautybę.

Pasvalio rajone, Pumpėnų miestelyje kunigaujantis vienuolis Domingo Avellaneda šiomis dienomis turi rasti laiko ne vien parapijiečiams ir jį kone vyresniuoju broliu laikantiems miestelio vaikams, bet ir futbolui. Aistringas šios sporto šakos gerbėjas mėgsta pats pagainioti kamuolį aikštėje, o dabar - dar ir prisėsti prie televizoriaus pažiūrėti pasaulio pirmenybių susitikimų. Tiesa, stebėti pavyksta ne visus, mat kai kurie vyksta darbo metu, kiti - vėlai naktį.

Sekmadienį (birželio 29 d.) vyksiantis referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams nebekelia tokių aistrų kaip ankstesniais mėnesiais, kuomet buvo renkami parašai ir sprendžiama, kada rengti balsavimą. Apžvalgininkai abejoja, ar jis apskritai įvyks dėl menko rinkėjų aktyvumo, juoba kad internete pasipylė raginimai verčiau dieną praleisti gamtoje.

Kas darosi su Europa? Toks klausimas vis dažniau įsipina į mano mintis stebint, kas dedasi aplink. Dar XIV amžiuje Gediminas kvietė į Vilnių kitataučius, o šiandien kratomės imigrantų, prieš kai kuriuos dar pakeldami ranką, nekalbant apie virtualioje erdvėje besiliejančią neapykantą.

Niūrios prognozės pasitvirtino – po Europos Parlamento (EP) rinkimų euroskeptiškos ir kraštutinės dešiniosios partijos triumfuoja. Bendrijos mastu šampanas joms nepriklauso – daugiausia vietų iškovojo centro dešinioji Europos liaudies partija, toliau rikiuojasi socialistai ir liberalai. Tačiau net 140 mandatų iš 751, pirminiais skaičiavimais, atiteks antieuropietiškoms ir kitoms radikalioms partijoms.

Gegužės pabaigoje vyksiantys Europos Parlamento (EP) rinkimai gali pateikti siurprizų. Kraštutinėms dešiniosioms partijoms, kurios pasisako prieš Europos Sąjungą (ES), eurą ir imigraciją, o kartu palaiko draugiškus ryšius su Kremliumi, prognozuojama didesnė sėkmė nei anksčiau. Tai sustiprintų Vladimiro Putino, kuris seniai flirtuoja su radikalais, kai Briuselis jį laiko atstu, pozicijas Europoje, įspėja analitikai.

Dėlioti tautas, kaip ir žmones, į lentynas – nelabai mandagu, užtat kaip smagu! Jei tik turi sveiko humoro, o ypač – saviironijos, stereotipai retai žeidžia, greičiau padeda sveikai pasijuokti ar susimąstyti. Tai jau seniai supratęs bulgarų dizaineris Yanko Tsvetkovas iš to užsidirba pinigus, o kartu linksmina savo gerbėjus. Interneto lankytojams neblogai pažįstami jo kuriami prietarų žemėlapiai, jau sugulę ir į knygą „Atlas of Prejudice“ („Prietarų atlasas“).

Didžiausią plėtrą Europos Sąjungos (ES) istorijoje prieš dešimtmetį senosios narės pasitiko su atsargiu smalsumu, o Lietuva, kaip ir dauguma kitų naujokių, – apimtos euforijos. Geresnio ir patogesnio gyvenimo pažadai nustelbė nepatenkintų skeptikų murmesį. Ar visi lūkesčiai pasiteisino?

Nepriklausomybės pradžioje, kai tryniau mokyklos suolą, mokytojai, tėvai, giminaičiai ir kiti, kuriems skaudėjo galvą dėl mano šviesios ateities, kalė į galvą: mokykis anglų kalbos! Bent į žmones išeisi – maždaug tokį motyvą užuosdavau tarp eilučių. 

Daug keliaujančius ar šiaip mėgstančius kalbėti mobiliaisiais telefonais pasiekė gera žinia iš Briuselio. Nuo kitų metų pabaigos ruošiamasi panaikinti papildomus mokesčius už skambučius užsienyje.

Prieš gerą dešimtmetį retam buvę įperkami, šiandien skrydžiai virš Europos ar į tolimesnius kraštus daugeliui tapo įprastu dalyku. Traukiame atostogauti, darbo reikalais, lankyti draugų ar svetur įsikūrusių giminaičių, o kartais patys emigruojame ar trumpam grįžtame į Lietuvą.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!