Mantas

Straipsnio pavadinimas

Su Europos Sąjungos problematika jau keletą metų susiduriu kasdien. Šiuo metu dirbu analitiku Viešosios politikos ir vadybos institute (VPVI), kur kiekvieną dieną savo žiniomis padedame Europos Komisijai ir kitoms ES institucijoms efektyviai įgyvendinti ES politiką. Sritis, kurioje specializuojuosi – užimtumas ir socialiniai reikalai, tačiau taip pat tenka padirbėti su tyrimų ir inovacijų, švietimo, komunikacijos klausimais bei stebėsenos sistemų kūrimu ir įgyvendinimu. Prieš tai teko dirbti Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete Briuselyje bei Ministro pirmininko tarnyboje, kur koordinavau projektą „Lietuvos ES reikalų sistemos efektyvumo didinimas.“ Į politikos ir konkrečiai ES problematiką gilinausi ir universitetų auditorijose. Po ketverių metų politikos mokslų bakalauro studijų Lietuvoje persikėliau žinių gilinti į Budapeštą. Vidurio Europos Universitete (CEU) baigiau tarptautinių santykių ir Europos studijų magistro programą. Tam, kad suprastumėm greitai kintančią ES politinę realybę, įvairias jos problemas reikia nuolat apmąstyti iš naujo, pažvelgti į jas per dabarties prizmę. Tą bandau daryti Eurobloge.

Autoriaus įrašai

Krizė praėjo. Kai kurių šalių ekonomikos pradėjo augti. Čia būtinai reikėtų pasidžiaugti, kad Lietuvos ekonomika atsistojo ant kojų ir auga kartu su kitomis Baltijos valstybėmis bei dar keletu su krize gerai susitvarkiusių šalių. Tačiau reikia nepamiršti, kad tas augimas yra labai lėtas, o kai kuriose šalyse ekonomika netgi traukiasi. Viską susumavus, 2013 metais bendras ES šalių vidaus produktas augo tik 0,1 proc. punktu, kai tuo tarpu euro zonos ekonomika netgi sugebėjo susitraukti 0,4 proc.

Spalio mėnesį tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojai daugiausiai dėmesio skyrė tekstui apie tai, kaip galima gauti gerą darbą Europos Sąjungos institucijose. Teksto autoriaus Manto Pupinio paklausėme,  kas yra sunkiausia, norint įsidarbinti ES institucijose:

Šiandien ES idėjai dirba keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Šis straipsnis yra apie tai, kaip tapti vienu iš jų.

Praėjusią savaitę naujasis Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude‘as Junckeris pagaliau paskelbė, už kokias sritis bus atsakingi naujieji komisarai ir kaip bus organizuojamas jo komandos darbas. Užsienio žiniasklaidoje akimirksniu pasipylė komentarai – tiek kritika, tiek ir pagyros.

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį Europos Sąjungos šalių lyderių padaryti sprendimai gali turėti didelės įtakos tiek tolimesniam organizacijos vystymuisi, tiek ir politinei bei geopolitinei situacijai Europoje ir pasaulyje. Nekyla abejonių, kad šeštadienį įvykusi Europos Vadovų Taryba (EVT) buvo pati svarbiausia per keletą metų. Ne tik Europai plačiąja prasme, tačiau ir Lietuvai.

Gali būti, kad esame istorinio įvykio liudininkai, nors daugelis iš mūsų to dar nesupranta.

Tada pirmą kartą supratau, kad vokiečiai yra daug mažesni kalbos fetišistai nei prancūzai.

1992-aisiais metais, kai dėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento posto varžėsi tuo metu jį užimantis George'as H. W. Bushas ir Billas Clintonas, ši šalis išgyveno skaudų ekonomikos nuosmukį. George'ui H. W. Bushui nesisekė šalies ūkio pastatyti ant kojų. Tai jį ir išvertė iš prezidento kėdės, kuri atiteko B. Clintonui. Vienas iš pagrindinių faktorių, nulėmusių pastarojo pergalę, yra tai, kad jam pavyko Amerikos žmones įtikinti savo gebėjimu sugrąžinti šalies ekonomikos konkurencingumą.

Sukurti rojų žemėje. Planą, kaip tai padaryti, yra „nubrėžęs“ ne vienas iškilus mąstytojas. Liūdniausia, kad visi bandymai tokius planus įgyvendinti kol kas baigėsi itin prastai. Kur ten prastai... Tragiškai!

Šiais laikais bet kurios temos nagrinėjimas prasideda nuo „Google“. Bet šįkart buvau ypač susidomėjęs, nes tema mane domino jau seniai ir ja ne kartą esu diskutavęs su draugais. Taip pat – kurį laiką apie tai pamąstęs iš tiesų nebuvau tikras, kokius rezultatus gausiu. Mano ieškojimų tikslas buvo suprasti, kaip pasaulyje yra suprantamas jaunimo ir politikos santykis.

Ne visos šalys ryškiausiems Europos Sąjungos (ES) politiniams lyderiams yra vienodai svarbios. Tokia išvada peršasi po dviejų didžiausių ES politinių partijų – socialistų bei dešiniųjų – suvažiavimų, kuriuose buvo išrinkti oficialūs šių organizacijų kandidatai į Europos Komisijos prezidento postą.

Edwardas Snowdenas privirė daug košės, kurią gali būti sunku išsrėbti. Visi gerai atsimenam pernai metų skandalą, kai jis nutekino slaptą JAV Nacionalinės Saugumo Agentūros, kuriai iki tol dirbo, informaciją. Be kita ko, jis paskelbė, kad JAV šnipinėja aukštus Europos Sąjungos pareigūnus bei jai priklausančių valstybių administracijas ir jų lyderius.

Paskutinė į galvą šaunanti Vokietijos užsienio politikos agresyvėjimo priežastis yra gana užtikrintas Angelos Merkel įsitvirtinimas Vokietijos valdžios viršūnėje. Ką ten Vokietijos, ir visos Europos! Vokietijos įsitraukimas į ES reikalus veda į dar vieną įdomų klausimą: ar Vokietija iškils kaip ES lyderė, ar vėl kaip atskira supergalia, vedama savų interesų? 

Vienas iš feminizmo ekonomikos teiginių skamba taip: finansų krizės yra iš esmės vyriško tvarkymosi su finansais padarinys. Kaip žinia, testosterono hormonas, kurio dažniausiai apstu vyrų organizme, yra atsakingas, be kita ko, už rizikos prisiėmimą. Išbandyti stabilumo receptą, atrodo, nusprendė ir Europos centrinis bankas. Į naujai sukurto Vieningo bankų priežiūros mechanizmo vadovės kėdę atsisėdo nauja „geležinė ledi“ - santūrioji prancūzė Daniele Nouy.

Savo bakalauro darbą pradėjau taip: "Nors Žemėje nebėra jokiai valstybei nepriklausančios gyvenamos teritorijos, o teritorijos įgijimas kariniais veiksmais yra visuotinai pasmerktas, teritoriniai tarptautinės sistemos pokyčiai vyksta ir naujos valstybės atsiranda. Šiame darbe analizuojamas naujų valstybių susikūrimas teritoriškai užpildytoje tarptautinėje sistemoje." 

2014-01-23

Kur Europos ribos? Kas yra Europa? Tokius klausimus vis dažniau užduoda Europos Sąjungos plėtros analitikai.Šie ir panašūs klausimai - labai teisingi, užduodami laiku ir verti apmąstymų. Ar Europa pirmiausia yra geografinis darinys? O gal priimdami į ES naujus narius pirmiausia turėtume galvoti apie tai, kaip išlaikyti homogenišką šalių narių kultūrą - krikščionybę, liberalią demokratiją, žmogaus teises ir kitus Vakarų kultūros pasididžiavimus?

Beveik niekas neabejoja, kad Lietuva eurą įsives 2015 metais, jei nebus jokių netikėtų ekonominių ar politinių posūkių. Pasak "Swedbank" vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio, lietuviškas euras "jau beveik kišenėje." Su ekonomika bus viskas gerai. O iki tol pažiūrėkim į Ukrainą, kad neužsimirštumėm.

Liberalizmas yra gyvybingiausia ideologija. O štai koks paradoksas - liberalai Europoje nevaldo! Europos Parlamente liberalai per praėjusius rinkimus tesugebėjo gauti 85 iš 766 mandatų

Laisvas žmonių judėjimas Europoje turėtų būti pristabdytas. Tokią mintį lapkričio 26 dieną „Financial Times“ išspausdintame savo paties parašytame straipsnyje išsakė Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas. Originalus pavadinimas skambėjo netgi tiesmukiškiau: "Free movement within Europe needs to be less free (angl.)." Lietuvos bei kitų (ypač Vidurio ir Rytų Europos) valstybių, prisijungusių po 2004 metų, piliečiams toks Camerono pareiškimas turėtų skambėti itin grėsmingai - juk būtent Jungtinė Karalystė yra lenkų, lietuvių, latvių ir kitų jų likimo brolių laikini namai ir dirbtuvės.

 

Vadovėliai nebespėja paskui realybę. Kai kalba eina apie ekonominę ir socialinę valstybės politiką, būtent šis sakinys geriausiai nusako tai, ko išmokome iš pastarosios finansų ir ekonomikos krizės. Universitetuose mūsų gerai išmoktos esminės ekonomikos, sociologijos ir politikos mokslų šviesiausių protų atrastos tiesos apie gerą valstybės ir ekonomikos valdymą dažnai nebegalioja. Šią tendenciją pastebi politikai, valstybės tarnautojai, akademikai. 

Šios savaitės Euroblogo „Už ir prieš“ rubrikoje – diskusija, ar Lietuvos valstybė turėtų labiau remti Lietuvos piliečių studijas užsienyje. Nuomonė už.

Yra siūlančių studentus „pririšti“ formaliai, paramos teikiamos sutartyje nurodant, kiek metų studentas turės atidirbti Lietuvoje po studijų baigimo. Jei būtų nuspręsta taikyti tokią tvarką, būtina užtikrinti galimybę grįžusiems studentams gauti didelį atlyginimą. Ne šiaip orų, o normalų. Tokį, kokio nusipelno geriausius universitetus baigę specialistai. Kitu atveju tai būtų jų laisvės varžymas, vergija.

 

Triuškinanti pergalė! 42%. Apytiksliai tokį kiekį visų balsų surinko Angelos Merkel krikščionių demokratų partija rugsėjo 22 dieną vykusiuose Vokietijos parlamento rinkimuose. Tiek balsų jokiai politinei jėgai nepavyko gauti nuo pirmųjų Vokietijos rinkimų 1990 m., vykusių iš karto po šios šalies susivienijimo. Vokietijos kolegas suskubo sveikinti kitų Europos dešiniųjų partijų lyderiai. Ne išimtis ir TS-LKD, kurios vadovaujama Andriaus Kubiliaus vyriausybė 2008-2012 metais su krize kovojo Angelos Merkel vyriausybės stipriai remiamomis priemonėmis, pabrėžusiomis fiskalinės drausmės poreikį.

 

Šešėlis. Tai yra tokia terpė ekonomikoje, iš kurios Europos šalių politikai nuolat mėgina į šviesą ištraukti kuo daugiau pinigų. Tokia veikla ypač suintensyvėja krizės metu. Nenuostabu. Juk tada brangus kiekvienas litas, euras ar svaras.

Priešiškumą dabar svarstomai Tabako direktyvai dar labiau sustiprina tiesiog neįtikėtinas lobistų spaudimas, kuris labai gerai parodo, kokio dydžio pinigai sukasi šioje rinkoje. Įdomu tai, kad tiek tabako kompanijų, tiek ir vaistus gaminančių kompanijų pasamdyti lobistai turi interesų nepritarti direktyvai. Dėl tabako kompanijų - viskas suprantama. O kaip dėl vaistų gamintojų? Nors negražu taip galvoti, jiems teoriškai palankus didesnis sergančiųjų kiekis. Bus daugiau vartojančių jų gaminamus vaistus. Įdomu tai, kad tabako kompanijos dažnai turi dukterines vaistus gaminančias kompanijas! Taip taip! Gali būti, kad jūsų rūkomas cigaretes ir naudojamus pleistrus nuo rūkymo gamina dvi skirtingos tos pačios firmos šakos.

Dažnai darbdaviai neturi pinigų praktikantams mokėti bent minimalaus atlyginimo už jų atliekamą darbą. Vakarų pasaulyje tai darosi sunkiai suprantama. Vyrauja nuomonė, kad gauti atlygį už darbą yra savaime aiškus dalykas, sekantis tiesiogiai iš pagarbos žmogaus teisėms. Kitu atveju toks darbas neva yra ne praktika, o vergija.

Žinot, kas nervina, kai vidutiniam laikotarpiui apsistoji svečioje šalyje? Tai, kad reikia pirkti naują SIM kortelę. Su tuo tikrai esame susidūrę daugelis. Atvykus į naują šalį kuriam laikui padirbėti, pastudijuoti ar pasistažuoti ir taip yra daug reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti. O dar prisideda naujas galvos skausmas - kaip greičiausiai ir pigiausiai susisiekti su naujais kolegomis, draugais, mama, giminaičiais, mergina, pasilikusia namuose. Dažniausiai kaip savaime suprantamas dalykas priimamas faktas, kad vietinio operatoriaus kortelę nusipirkti yra pigiau nei pasilikti su atsivežta iš namų. Turbūt tai daugeliu atvejų yra tiesa. Nors kai atvažiuoji iš Lietuvos, nebūtinai. 

Artėja rinkimai, kuriais visi domisi. 2014 metais Lietuvos žmonės rinks naują Lietuvos prezidentą. Tiesa, naujas jis greičiausiai nebus. Ir apskritai, prezidentas greičiausiai bus ne jis, o ji. Bet diskusijų apie šiuos rinkimus jau dabar kyla nemažai. Ar Dalia Grybauskaitė pateisino rinkėjų lūkesčius? Kas bus tie nutrūktgalviai, pasiryžę stoti su ja į kovą? O gal jie netgi gali sukelti dabartinei mūsų valstybės vadovei rimtų rūpesčių kovojant dėl dar penkerių metų  Daukanto aikštėje?

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai sėkmė yra pavojuje. Svarbiausio suplanuoto mūsų vadovavimo Sąjungai akcento gali nebūti. O be kulminacijos ir skambiausio akordo bet koks procesas - nuo muzikinio kūrinio iki vadovavimo 28 skirtingų šalių grupei - praranda išskirtinumą ir užbaigtumo jausmą

Buvęs Britanijos Europos reikalų ministras pasakoja, kad premjeras jo paprašė nekalbėti telefonu Paryžiuje, nes pokalbio išrašas nedelsiant atsidurs ant Prancūzijos ministro stalo. Jis ignoravęs patarimą, nes nesugalvojęs efektyvesnio būdo perduoti Britanijos poziciją Prancūzijos vyriausybei. Tad vienas iš atsakymų, kodėl ES politikai perdėtai rimtai nereaguoja į JAV šnipinėjimus yra toks: jie ir patys taip daro.

Edwardas Snowdenas išgyvena sunkų laikotarpį savo gyvenime. Artimiausiu metu jo laukia nelengva užduotis - surasti vietą pasislėpti nuo Jungtinių Amerikos Valstijų teisėsaugos. Julianui Assange'ui pavyko, gal pavyks ir jam. Tačiau šiuo atveju kaltinimai jam yra itin rimti, ypač dėl to, kad jis yra JAV pilietis. Jo buvusi darbovietė - Nacionalinė Saugumo Agentūra (NSA) - apkaltino savo buvusį informacinių technologijų specialistą valstybės paslapčių išdavimu. Tai yra rimčiausias kaltinimas JAV piliečiui šios agentūros istorijoje.

Tam tikros priežastys sukuria ekonomikos sektorius, kuriuose uždarbio galimybė yra žymiai tikėtinesnė (ir tam reikia santykinai mažesnių pastangų) nei kituose. Uždirbami pinigai leidžia samdyti naujus darbuotojus, kurie toliau savo perkamąja galia padeda suktis rinkos ekonomikos varikliui. Todėl tokius sektorius reikia identifikuoti ir paskatinti kuo daugiau jaunų žmonių rinktis studijų programas, kurios suteiktų šiuose sektoriuose reikalingų įgūdžių.

Liepos 1 dieną Europos Sąjunga padidės. Nuo šios dienos Kroatija pagaliau taps pilnaverte ES nare. Gaila, kad šis Balkanų vakarėlis gali užtemdyti pirmąsias Lietuvos pirmininkavimo dienas. Tarp Briuselio lietuvių jau galima išgirsti nuogąstavimų, kad pirmosios Kroatijos dienos ES gali labiau dominti tiek piliečius, tiek žiniasklaidą, nei pirmosios Baltijos valstybės pirmininkavimo pradžia.

Praėjusį mėnesį naujasis Italijos Premjeras Enrico Letta pareiškė, kad Europos Komisija ir Europos Sąjungos šalys narės privalo tapti "apsėstos" kovos su jaunimo nedarbu. Jo nuomone, "jaunimo užimtumo problema privalo būti visos ES ekonominės politikos centre."

400 tūkstančių naujų darbo vietų ir 0,5 % BVP augimas kasmet. Ekspertų nuomone, apytikriai tokį poveikį Europos Sąjungos ekonomikai turėtų laisvos prekybos sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis pasirašymas.

Eurobloge jau esu nemažai rašęs apie euro zonos valstybių norą sukurti bankų sąjungą. Tokia sąjunga labiausiai prisidėtų prie pasitikėjimo Europos Sąjungos bankų sistema stiprinimo bei padėtų tvirtus pamatus ateities euro zonos ekonomikai.

Enrico Letta - šio žmogaus pavardę artimiausiu metu girdėsime labai dažnai. Praėjusį pirmadienį Italijos parlamentas paskelbė jį naujuoju šalies ministru pirmininku ir patvirtino jo pasiūlytą Vyriausybės sudėtį.

Šiek tiek nustebau, kai praėjusią savaitę pasirodė straipsnis apie tai, kad lietuviai nesiveržia stažuotis Europos Sąjungos institucijose. Iš asmeninės patirties Briuselyje tikrai būčiau spėjęs, kad Lietuviai turėtų būti gana aktyvūs.

Rugsėjį didžiausios gyventojų skaičiumi bei ekonomiškai stipriausios ES valstybės - Vokietijos - piliečiai eis prie balsavimo urnų ir išsirinks valdžią. Ar sugebės opozicijoje esantys socialdemokratai su Peer Steinbrucku priešakyje pasiūlyti įtikinamą alternatyvą Angelos Merkel komandos požiūriui? Kol kas atrodo, kad tai beveik neįmanoma.

Vakar Europos Komisijoje klausydamas pranešimo apie užimtumą ir socialinę situaciją Europos Sąjungoje jaučiausi nejaukiai. Ypač tada, kai buvo lyginamos valstybės narės.

Praėjusią savaitę Eurostat paviešinus naujausią Europos Sąjungos nedarbo statistiką paaiškėjo, kad reikalai dar pablogėjo. 

Šio mėnesio pradžioje žurnale „Europos Spalvos“ išspausdintame straipsnyje prognozavau, kad yra didelė tikimybė, jog Europos Parlamentas atmes šalių lyderių siūlomą ilgalaikio biudžeto projektą, kuris pirmą kartą istorijoje būtų mažesnis nei praėjęs. Praėjusią savaitę, kovo 13 dieną, taip ir atsitiko.

Galbūt Herman Van Rompuy stinga charizmos, kurios mes tikėtumėmės iš politinio lyderio, bet jis yra patyręs, nuoseklus ir įžvalgus politikas bei geras derybininkas. Tą pirmasis istorijoje nuolatinis Europos Vadovų Tarybos Prezidentas ne kartą įrodė priversdamas Europos valstybių aukščiausius vadovus susitarti dėl itin sudėtingų priemonių krizės metu

Europos Vadovų Taryba, Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba – tai yra ES institucijos, susilaukiančios didžiausio dėmesio žiniasklaidoje bei politikos mokslininkų straipsniuose.

Viena iš didžiausių Lisabonos sutarties naujovių, susijusių su pilietinės visuomenės svarbos didinimu Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procese, yra ES Piliečių iniciatyva. Šis tiesioginės demokratijos instrumentas, veikiantis nuo praėjusių metų balandžio mėnesio, yra pagrindinis realus būdas ES piliečiams pasiūlyti konkrečias teisėkūros iniciatyvas. Kaip tai padaryti?

Sausio viduryje savo straipsnyje pareiškęs, kad Britanijos Premjero Davido Camerono kalba susilauks didelio dėmesio, nesuklydau. Po jos jau pasirodė daugybė straipsnių, kurie iš įvairių perspektyvų ėmė vertinti Premjero žodžius. Galima paminėti keletą iš jų. 

Jau labai greitai, 2013 metų vasarą, Lietuva stos prie Europos Sąjungos Tarybos vairo. O norint atsakingai ir tikslingai vairuoti, reikia turėti aiškias gaires – pirmininkavimo prioritetus. 

Atrodo, kad įdomiausia 2013 metų pradžios (o gal ir visų metų?) tema, susijusi su Europos integracija, bus Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos ateities santykių klausimas. Per daug nesigiriant, tą Euroblogo autoriai pajuto jau prieš kurį laiką. 

Pastaruoju metu atrodo, kad daugelio Europos Sąjungos problemų sprendimu galėtų tapti vieninga europietiška politinė tapatybė, kurios nėra. Jei egzistuotų Europos tauta, greičiausiai nekiltų problemų perskirstant pinigus iš tų, kuriems sekasi gerai, tiems, kuriems tuo metu nesiseka. Taip pat sukurtumėm Europos vyriausybę, kuri galėtų pasaulio finansų rinkose skolintis mūsų visų vardu, o Europos skolos vertybiniai popieriai būtų labai patikimi, kai už juos laiduotų visa Europa. Išbristume iš ekonominės krizės!

Jaunimas yra Europos ateitis. Tą, atrodo, geriau nei bet kas kitas supranta Europos Sąjungos politiniai lyderiai ir kiti politikai įtakos turintys veikėjai, biurokratai. Kova su jaunimo nedarbu 2012 metais buvo viena iš visas politikos sritis persmelkiančių pagrindinių temų.

Praėjusį penktadienį nutrūko derybos dėl ilgalaikio Europos Sąjungos biudžeto (vadinamosios 2014-2020 m. ES daugiametės finansinės programos). Dalis valstybių narių nesutiko su Europos Komisijos pasiūlymu didinti biudžetą. Šiais metais susitarimo pasiekti jau nebepavyks – derybos nusikelia į kitų metų pradžią. Šiame straipsnyje – apie tai, kodėl ES valstybėms nepavyko pasiekti susitarimo.

Ukraina yra viena iš svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, Europos Sąjungos Rytų Partnerystės valstybė. ES lyderiai nuolat stengiasi palaikyti vis stipresnius ryšius su Ukraina, kurie būtų paremti ne tik tradiciniu diplomatiniu dvišaliu bendradarbiavimu, bet ir ekonomine integracija bei politiniu bendradarbiavimu. Po 2004 metais vykusios Oranžinės revoliucijos atrodė, kad Ukraina tvirtai pasuko Europos integracijos keliu. Deja... 

Plačiai sutariama, kad Baracko Obamos pergalė JAV prezidento rinkimuose daugumos Europos Sąjungos lyderių buvo sutikta teigiamai ir su palengvėjimu vien jau dėl to, kad ji reiškia JAV politikos tęstinumą ir stabilumą. JAV gavo dar ketverius metus Obamos – puikaus oratoriaus, bet labai abejotino lyderio. O ką gavo ES? 

Rinkimai baigėsi. Dabar laikas apibendrinimams ir speckuliacijoms. Įvairių sričių žinovai kasdien žiniasklaidos priemonėse pateikia savo pastebėjimus, ką kiekvienai iš ministerijų kuruojamų politikos sričių reikštų vienos ar kitos partijos vadovavimas. Dabar yra geras laikas politikos apžvalgininkams, blogeriams ir kitiems savo išmanymą norintiems pademonstruoti žmonėms – kol nėra aiški valdančiosios daugumos sudėtis, erdvė spekuliacijoms yra beribė. Paspekuliuosiu ir aš. 

Jau keletą metų Europos Sąjungos institucijos retai randa bendrą kalbą su Jungtinės Karalystės Vyriausybe. Atšalimas tarp ES ir JK pasidarė ypatingai gerai matomas po to, kai rinkimus laimėjo Davido Camerono vadovaujama Konservatorių partija. Premjeras ir kiti iškilūs šios partijos nariai pastaruoju metu tiesiog pabrėžtinai bando nesutikti su kuo daugiau ES reikalavimų, teisės aktų ir kitų taisyklių.

Šio straipsnio tema gali pasirodyti kiek neįprasta jaunam žmogui – aktyvus senėjimas. Tačiau šiuo metu tai yra ne tik ypač aktualus klausimas praktiškai visoms Europos valstybėms dėl visuomenės senėjimo keliamų iššūkių, bet ir vienos iš didžiausių ES informacinių kampanijų – Europos Metų – pagrindinė tema.

Euro zonos ekonomika šiuo metu yra atsidūrusi užburtame rate. Silpnos nacionalinės bankų sistemos kenkia valstybių fiskalinėms pozicijoms (konkrečiai – biudžeto balansui ir skolos lygiui). Kartais – kai visa bankų sistema šalyje griūva ir reikia ją gelbėti (Airijos atvejis) – valstybės finansai yra taip „sužalojami“, kad prisireikia finansinio gelbėjimo paketo iš Europos Sąjungos ar kitų institucijų (pvz., Tarptautinio Valiutos Fondo). 

Rugsėjo 6 dieną Europos Centrinio Banko (ECB) vadovas Mario Draghi paskelbė ambicingą planą, kuris yra ekspertų vadinamas svarbiu žingsniu į euro zonos finansinės padėties stabilizavimą. Šiame straipsnyje pristatysiu, ką tiksliai numato ECB paskelbtas planas bei panagrinėsiu su juo susijusias aplinkybes.

Pastaruosiu kelis metus yra daug kalbama ir rašoma apie Europos Sąjungos ateitį. Straipsnių šia tema pasiūlą (ir paklausą) neabejotinai labiausiai išaugino euro zonos krizė. Labai įdomu, kad nepaisant to, dauguma komentatorių didžiausias ES integracijos problemas įžvelgia ne ekonominėje, o politinėje plotmėje. Vasaros pradžioje ir pats bandžiau panagrinėti didesnės ES integracijos prielaidas ir kliūtis. Tuomet padariau išvadą, kad pagrindinė kliūtis tolimesnei integracijai yra bendros politinės tapatybės tarp Europos žmonių trūkumas. 

Neseniai priimtas Vengrijos Vyriausybės sprendimas sumažinti valstybės finansuojamų vietų skaičių aukštosiose mokyklose bei studentus, sugebėjusius gauti valsybės finansavimą, teisiškai įpareigoti tam tikrą laikotarpį (priklausantį nuo finansavimo dydžio) dirbti Vengrijoje iškelia daugybę įdomių klausimų, ypatingai svarbių šiuo kriziniu metu, kai Vyriausybės galvoja, kaip subalansuoti biudžetus, o žmonės (ypač jaunimas) – kaip susirasti darbą. Paminėsiu keletą tokių klausimų.

Po savo paskutiniojo įrašo, kuriame išreiškiau neigiamą požiūrį į Europos Sąjungos komunikacijos politikos raidą, sulaukiau kritikos dėl to, kad nepateikiau jokių pasiūlymų ar įžvalgų, kokiu būdu esamą padėtį būtų galima pagerinti. Taigi šiame straipsnyje pratęsiu diskusiją apie ES komunikacijos politiką ir pasistengsiu atsakyti į praėjusio įrašo iškeltą, bet neatsakytą klausimą.

Kadangi pastaruoju metu darbo reikalais teko nemažai pasidomėti Europos Sąjungos komunikacijos politika, nusprendžiau parašyti komentarą apie šią žiniasklaidos priemonėse mažai minimą ES politikos sritį. Nors populiaria kalba apie ES komunikacijos politiką parašytų straipsnių atrasti yra ganėtinai sunku, mano nuomone, ES piliečiai turėtų žinoti apie šią politikos kryptį, norėdami tinkamai įvertinti apie ES skleidžiamas naujienas. Ypač tas, kurias tiesiogiai sukuria ES institucijos. 

Paskutinis euro zonos šalių lyderių susitikimas pasibaigė glaustu, bet iš pirmo žvilgsnio išmintingu susitarimu. Verta skirti dėmesio pagrindinių susitarimo nuostatų aptarimui, nes šįkart, atrodo, sumaniai ir iš esmės bus bandoma spręsti vieną euro zonos pagrindinių problemų – silpnų bankų sistemų kenkimą valstybių finansinei situacijai. 

Šis straipsnis yra dar vienas bandymas patarimais padėti ką tik universitetus baigusiems žmonėms susirasti darbą arba praktiką. Aišku, kaip sakoma, kalbėti visada yra lengviausia. Sunku veikti. Bet galbūt šį straipsnį atradusį žmogų iki galo jį perskaityti pastūmės tai, kad straipsnio autorius pats neseniai baigė universitetą ir akis į akį susidūrė su absolventų realybe, kurią gerai apibūdina klausimas „o kas toliau?“.

„Labiausiai mums reikia politinės sąjungos. Tai reiškia, kad mes palaipsniui turime perduoti [valstybių] kompetencijas Europai ir suteikti Europai kontrolę.“ Tokius žodžius Vokietijos Kanclerė Angela Merkel ištarė birželio 7 dieną ARD televizijai duotame interviu. 

Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu apie euro zonos ir apskritai apie Europos Sąjungos, kaip ekonominio subjekto, ateitį kalbama labai politizuotai. Taip yra dėl to, kad pagrindiniai diskusijos dalyviai, kurių argumentai kažkodėl žiniasklaidos nušviečiami geriausiai, yra politikai. Tačiau būtina prisiminti, kad pagrindiniai vieningos rinkos dalyviai yra įmonės. 

Europos valstybėse stiprėja radikalios kairiosios ir dešiniosios jėgos. Ši tendencija yra matoma jau kurį laiką. Įdomu tai, kad politinių diskusijų radikalėjimas vyksta tiek išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse, tiek Europos Sąjungos periferijoje – pietinėse valstybėse bei šalyse, kurios išgyvena perėjimą iš socializmo į rinkos ekonomiką ir demokratinį valdymą. Žinant, kad visuomenės šių trijų tipų šalyse yra labai skirtingos įvairiais atžvilgiais, įdomu kelti klausimą, ar politinį radikalėjimą visų šių trijų tipų šalyse lemia tie patys veiksniai. Pirmiausia, pažiūrėkime į tris skirtingų tipų šalių atvejus.

2012-05-03

Atrodo, diskusijos Europos Sąjungoje vėl grįžta prie vienos mėgstamiausių šios krizės temų. Kokie veiksmai yra geriausi: ar turėtų būti orientuojamasi į augimą skatinančią politiką, ar vis tik pasirinktas taupymo ir griežtos fiskalinės politikos kelias yra teisingas? 

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!