Vija

Straipsnio pavadinimas

Beveik šešerius metus Lietuvoje dirbusi verslo žurnaliste nutariau tęsti studijas ir baigiau ekonomikos politikos magistrantūrą Budapešte. Šiuo metu kremtu viešosios politikos doktoranto duoną taip pat Budapešte.

Autoriaus įrašai

Europos Sąjunga trečiadienį priėmė galutinį sprendimą leisti Lietuvai tapti 19 euro zonos nare. Šia proga norisi pasidžiaugti, kad skaitomiausias tinklaraščio Euroblogas.lt tekstas birželį buvo apie eurą.

Jeigu tavo tauta buvo viena iš sukėlusių du pasaulinius karus, kaip užtikrinti, jog taip daugiau nenutiks? Įdiegti automatinį mechanizmą savo žmonių pasąmonėje, neleidžiantį jiems didžiuotis savo kilme.

Kiekvieną kartą, kai Budapešte Vengrijoje išsigryninu pinigus iš lietuviškos sąskaitos, man tai kainuoja 10 litų arba 2,9 euro. Grynintis litus Lietuvoje savo banke man nekainuotų nieko, o kituose bankuose būtų pigiau, priklausomai nuo komercinių bankų susitarimų.

Šį pavasarį, artėjant gegužę visoje Europoje vykstantiems Europos Parlamento (EP) rinkimams, mane, gyvenančią Vengrijos sostinėje Budapešte, pradėjo vilioti... ne, ne konkuruojančios telekomunikacijų bendrovės, o konkuruojančios rinkimų komisijos.

Nuo praėjusių metų pabaigos augant ir gilėjant Rusijos ir Ukrainos konfliktui apie jį prisiklausėme politikų nuomonių bei matėme išreikštus verslo interesus. Tačiau ką apie jį mano Europos gyventojai? Turbūt nėra nė vienos tokios išsamios nuomonės apklausos, kurioje kone tiesmukai klausiama „ar mėgsti tą ar kitą šalį bei jos gyventojus“ kaip „Eurovizijos“ dainų konkursas.

Šią savaitę lygiai prieš aštuonerius metus Lietuva Europos Komisijai ir Europos centriniam bankui išsiuntė laiškus ir paprašė įvertinti, kaip ji yra pasirengusi įsivesti eurą. Šį kartą Lietuvos institucijos elgiasi ramiau, jokių laiškų į Briuselį kol kas nesiunčia.

Pirmą kartą su „europanglų“ kalba susidūriau studijuodama pagal „Erasmus“ studentų mainų programą Danijoje. Vienos iškylos metu, kurioje dalyvavo kelios dešimtys įvairių tautų studentų, niekas neprisiminė, kaip pasakyti „skėtis“ angliškai. Todėl visi pradėjo sakyti angliškus sakinius su šiuo žodžiu savo kalbomis ir galiausiai vieni kitus kažkaip supratome. Visi, išskyrus kelis amerikiečius ir panelę iš Naujosios Zelandijos. „What language was this?“ – jie paklausė. „European“, - atsakėme („Kas čia buvo?“ – „Europiečių kalba“).

Linksniuoti visos pasaulio ir Europos finansų krizės metu graikai pranešė, kad jų viešuosiuose finansuose – perteklius! Ir tai nutiko kaip tik tuo metu, kai Graikija iš Lietuvos perėmusi vairą pirmininkauja Europos Sąjungai – pačiu laiku. Tiesa, perteklius tik vadinamojo „pirminio“ centrinės valdžios deficito, o ir dėl jo suabejojo ES statistikos agentūra „Eurostat“. Todėl Graikija ir „Eurostat“, panašu, kad ir vėl susikirto dėl statistikos subtilybių.

Nors dabartinė era vadinama viena taikiausių per kone visą žmonijos istoriją, apsižvalgymas po tai, kas vyksta Europos Sąjungos kaimynystėje – šalyse, norinčiose kada nors prie ES prisijungti ar bent jau suartėti.

Europos Sąjunga galėtų prisidėti ne vien boikotuodama olimpines žaidynes, bet kuo skubiau pasiūlydama realią pagalbą Rusijai tiriant teroro išpuolius. Suteikta pagalba ir bendradarbiavimas įtvirtintų ES vaidmenį, ir to prašo ir paprasčiausias žmogiškumas. Galiausiai, ES turi būti suinteresuota ir savo piliečių saugumu Sočio olimpinėse žaidynėse.

Štai laikai atėjo: atsiranda vieno sakinio žinutė socialiniame tinkle „Twitter“ – ir žmonės pasipila į gatves. Skamba kaip fantastika? Tačiau išties vis daugiau politikos persikelia į socialinius tinklus, ir pastarojo savaitgalio įvykiai Ukrainoje buvo dar vienas tokios tendencijos pavyzdys.

2013-12-02

Ambicingos mažos šalies Lietuvos pastangos karūnuoti savo pirmąjį istorijoje pirmininkavimą Europos Sąjungai Rytų partnerystės viršūnių susitikimu išties pavyko. Mūsų pirmininkavimą dabar tikrai prisimins, tik gal ne taip, kaip tikėjomės.

Prisipažinsiu, prasidedant Lietuvos pirmininkavimui ES, bijojau, kad jis bus nuobodus ir niekas niekada nepastebės, kas gi buvo ta mažytė šalis, pusmetį stovėjusi už Europos Sąjungos vairo ir jį neva sukiojusi. Dabar suprantu, kaip mažai teįvertinau pirmininkavimo metu žaidžiamo žaidimo svarbą ir priešininko gudrumą.  

Besitęsiantis JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) duomenų sekimo skandalas rodo: tam, kad būtų peržengtos privatumo ribos, pirma reikia motyvo, antra, galimybių. Vis gilėjantis ir platėjantis interneto tinklas suteikia daugybę galimybių sekti kitus, tad savo piliečius norinčios apsaugoti šalys gali mėginti pristabdyti bent jau galimybių, interneto, plėtrą.

Baigėsi konsultacijų periodas siūlomoms ES gairėms dėl valstybės paramos oro uostams ir oro transporto bendrovėms. Jos apribotų valstybės paramą oro linijoms bei laikotarpius, kuriuos oro uostai gali oro bendrovėms taikyti mažesnius nei sąnaudos mokesčius. Tai ateityje gali pabranginti pigių oro linijų skrydžius. Na, o vieni iš atidžiausių naujienų apie naujus skrydžius ir pigių oro linijų viražus skaitytojų yra tarptautiniai studentai.

Priklausymas Europos Sąjungai stato jos nares į padėtį, kurioje būna vykdoma europinė politika, bet pasekmes neproporcingai tenka prisiimti vienai ar kelioms narėms, priklausomai nuo jų geografinės padėties. Tad kaip padaryti, kad vietinė „geografinė“ problema, tarkime, lietuviškų pieno produktų importo į Rusiją ribojimas, taptų visos Europos Sąjungos rūpesčiu?

Į šalies pilietybę tam tikra prasme galima pažvelgti ir rinkos požiūriu. Kuo geresnės kokybės (daugiau naudos) už kuo mažesnę kainą (lengva įsigyti) – tuo ji turbūt patrauklesnė kitų šalių piliečiams. 

A.Merkel yra vadinama „Europos ponia „Nein“ (vokiškai„Ne“)“. Euro zoną apėmus finansinei krizei ji tapo vis vienu pagrindinių asmenų kovoje su ja. Kitas praėjusios savaitės herojus turbūt galėtų būti pavadintas „Europos ponu „Si“ (itališkai – „taip“). Tai – buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi.

Šios savaitės Euroblogo "Už ir prieš" rubrikoje - diskusija apie neapmokamas jaunimo stažuotes.

Nuomonė už: Pripažinkime, dažnai jauni ir visiškai nepatyrę darbuotojai, kad ir kaip entuziazmu žibančiomis akimis, atėję pirmosios praktikos į įmonę ar organizaciją nemoka dirbti to darbo. O juk dažniausiai stažuotojus priimančios organizacijos darbuotojai apmoko jaunimą ir suteikia įgūdžių, kad jie vėliau dirbtų KITOSE organizacijose. Todėl yra visai teisinga, kad stažuotės būna nemokamos.

Praėjusios savaitės Europos Sąjungos naujienos priminė Slovėnijoje prasidėjusį Europos krepšinio čempionatą. Varžybos vyksta keliose grupėse: vidaus politikos, Sirijos bei nuo šiol ir Armėnijos, o ES tose nebūtinai pirmauja.

„Politine galia“ pasaulyje mėginanti būti Europos Sąjunga nepraleidžia pro akis vykstančių karinių konfliktų ir mėgina jiems daryti įtaką. Tačiau norint rodyti pavyzdį kitiems, reikia susitvarkyti savo kieme, juolab kad pats Europos Sąjungos projektas ir buvo sugalvotas tam, kad Europoje daugiau niekada nebūtų karo. Gibraltare savo karines galias demonstruojančios Didžioji Britanija ir Ispanija turbūt taip nemano.

Didžiajai Britanijai būdingas euroskepticizmas numigravo iki šalies, laikomos euro zonos, o gal ir visos Europos Sąjungos gelbėtoja – Vokietijos. Nepaisant to, Vokietijai ir toliau „prirašomas“ euro zonos gelbėtojų vaidmuo. Tuo tarpu standartinė Eurobarometro viešoji apklausa rodo, kad tik apie ketvirtadalis Sąjungos ir  kandidačių gyventojų eurą laiko labiausiai teigiamu ES sukurtu dalyku.

Seksualinių mažumų siekis turėti lygias teises su heteroseksualiais asmenimis Lietuvoje neretai tapatinama su ES politika ir tariamu jos primetimu. Tad eitynės suerzina ir tuos žmones, kurie yra apskritai nepatenkinti šalies priklausymu ES. Sakoma, kad tiesa gimsta diskusijoje ir ginče, o praėjęs šeštadienis peno diskusijoms suteikė nemažai ir apie seksualinių mažumų teises, ir apie ES politiką.

Gal pamenate pasaką vaikams apie šnipšto kalvį, kur ponas, slapčia stebėjęs, kaip kalvis kala dirbinius, nutarė pats to amato imtis? Ūkininkas jam atvežė didelį gabalą geležies noragui pagaminti, o ponas geležį kaitino ir kalė, kalė ir kaitino, kol liko tik mažas gabaliukas, ir būtų užtekę nebent ylai. Tačiau neišėjo ir ylos nukalti, tada ponas nutarė, kad iš šios geležies geriausiai išeis šnipštas: gerai įkaitino paskutinį trupinėlį geležies ir įmetė į vandenį, kuriame jis sušnypštė „Šnipšt!“. Panašią pasaką pastarąjį dešimtmetį pasakojo ir ES institucijos bei politikai apie planuotą „Nabucco“ dujotakį.

Nieko naujo: Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) gaudo didžiausią informacijos nutekinimo skandalą įvykdžiusį Edwardą Snowdeną, kuriam padeda Rusija ir Lotynų Amerika, o ES pradeda kalbėti apie... reglamento keitimą. 
Pasauliui vis labiau žengiant į skaitmeninę erą ir susisaistant interneto tinkluose, pradeda atsirasti nauja pasaulinio masto garsenybių rūšis. Tai – žmonės, kurie internete išviešina tai, kas iki tol nebuvo vieša arba, manoma, niekada neturėtų tapti vieša.

Budapešte gyvenu jau trečius metus, ir per šiuos metus ryškėja vienas paveikslas. Matyt, šalių, į kurias žmogus gali imigruoti, įsikelti ir susikurti gyvenimą, yra ribotas. Nekalbu apie tai, kad dideliam kiekiui šalių neužtektų pinigų ar gyvenimo laiko, bet apie nuovargį.

Prieš kelerius metus esu išgirdusi apie Prancūzijoje populiarų „neprieaugio“ judėjimą, su kurio atstovais dabar teko susipažinti Budapešte. Angliškai jie save vadina „degrowth“, prancūziškai „decroissance“ (arba, kaip kikenau į ūsą, „anti-kruasanai“ („croissants“, tos prancūziškos bandelės).

Vienas iš artėjančio Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetų yra Rytų partnerystės šalių suartėjimas su Europos Sąjunga. Pati mėgstanti rungtyniauti įvairiose reitingų lentelėse, iš vienos iš šių Rytų partnerystės šalių Lietuva galėtų pasimokyti, kaip patekti į pačias reitingų viršūnes.

Europos Sąjunga „pavarė“. Europos Sąjungos  užsienio reikalų ministrai Liuksemburge sušvelnino naftos iš Sirijos embargo, nes jos naftos telkinius neva perėmė politinė opozicija – sukilėliai – o ES norėtų jiems padėti gauti pinigų. Tai taip pat gali reikšti, kad ES - savo prigimtimi taikos projektas – pradeda kištis į pilietinį karą Sirijoje dar daugiau negu anksčiau.

Gyvendama Budapešte, esu užsisakiusi Vengrijos verslo naujienų portalo naujienas anglų kalba. Jų suvestinė ateina į mano pašto dėžutę, kurią peržvelgdama pirmiausiai pažiūriu į Vengrijos valiutos forinto kursą ir su juo susijusias naujienas.

 

Viešai pasakomi žodžiai yra derybų dalis – taip įtvirtinamos pozicijos. Iki Lietuvos pirmininkavimo ES likus keliems mėnesiams Briuselyje Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su Europos Komisijos pirmininku José Manueliu Barroso ir abu pakalbėjo apie tai, kas jiems svarbu. 

It klausiant, kas atsirado anksčiau, višta ar kiaušinis, dabar kyla klausimas, ar ant bankroto ribos atsidūręs Kipras sugadino Vokietijos ir Rusijos „specialius“ santykius, ar tik atskleidė tiesą apie ir taip jau tvyrojusį atšalimą.

Kai Lietuvoje dirbau žurnaliste ir eidama į interviu pasitardavau su redaktoriais, ko klausti, jie dažnai juokdamiesi atsakydavo, kad vienas iš klausimų būtinai turėtų būti „kokia jūsų grožio paslaptis?“.

Bendrosios rinkos pradžia Europoje buvo Suvestinis Europos aktas, priimtas 1986 metais. Juo buvo palengvintas sprendimų priėmimo procesas, reikalingas bendrajai rinkai funkcionuoti. Tačiau šalia mums jau įprastos laisvos prekybos be sienų, laisvo darbuotojų ir kapitalo judėjimo, kuris, regis, neša vien gėrį, atsiranda ir su laisva rinka susijusios grėsmės. 

Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 metų gruodį kas pusmetį Europos Sąjungai pirmininkaujančios ES narės neteko daug galių. Tačiau ar visų? Ką Lietuva gali pasiekti nuo liepos 1 dienos atėjus jos eilei pirmininkauti ES? 

2014 metų Europos Parlamento (EP) rinkimuose rinktumėme ne savo vietinių partijų atstovus į EP, bet sulauktume vienodos partijų rinkimų kampanijos visose ES šalyse? Piratų partija rengiasi tai daryti, o vienas labai žymus europinės integracijos profesorius teigia, kad tai paverstų Europos Sąjungą demokratiškesne ir siūlo savo receptus. 

„Nėra popiežiaus, nėra Vyriausybės, nėra policijos vado. Anglija, tai kas dabar pankuoja?“, – skelbia vienas iš internetu plintančių italų sukurtų pokštų.

Artėjant 2014 metų rinkimams Vengrijoje, į kovą su vadovaujančia „Fidesz“ partija ir premjeru Viktoru Orbanu kyla naujas judėjimas „Kartu 2014“ („Együtt 2014”).

Kai paskaičiau, kad netoli mūsų, Švedijoje, vyksta „šalies saugumo krizė“, nustebau. Visų pirma, lietuviškoje spaudoje naujienų apie tai nepastebėjau, nors Švedija juk taip arti. Visų antra, saugumo krizės man, XX-XXI amžiaus vaikui, skamba toli ir nerealu (nekalbu apie terorizmo baubą).

Po to, kai 2011 metais Japonijoje įvykus Fukušimos branduolinei nelaimei, Vokietija nubalsavo už planą atsisakyti branduolinės energijos iki 2023 metų, pavadintą „Energiewende”, tai anksčiau ar vėliau turėjo pasijusti stipriai integruotoje Vakarų Europos energetikos rinkoje. Vokietija juk nėra su kitomis šalimis nesusijusi sala Europos Sąjungos jūroje. Bangos toje jūroje pradėjo siūbuoti.

Didžiajai Britanijai išsigandus, kad 2013 metų pabaigoje bus panaikinti apribojimai migracijai naujosioms ES narėms Bulgarijai ir Rumunijai, vietos spauda pranešė apie ministrų ketinimus pradėti neigiamą informacinę kampaniją. 

Europos Sąjungos ekonomikos krizė gali paveikti skirtingų ES narių gyventojų požiūrį į vieni kitus – gyventojai jaučiasi artimesni arba tolsta, rodo mokslininkų tyrimai. O prie tokių išvadų prieita... išanalizavus „Eurovizijos“ dainų konkurso balsavimo rezultatus.

Žemaitės „Marti“. Švelni, mandagi, paslaugi, bet „senmergė“, Katrė išteka už nemylinčio vyro Jono ir dirba visus darbus ūkyje tol, kol nukrenta nuo vežimo ir žūsta. Ši knyga galbūt skirta parodyti žiaurią realybę tuometiniuose Lietuvos kaimuose, bet, mano akimis, ji taip pat moko, kad moteriai lemta nuryti engimą, patyčias, vis tiek mylėti, rūpintis ir dar būti labai darbščia. 

Kai 2010 metais Estija įstojo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (OECD) ir įsivedė eurą, mes, arba bent aš, tarsi labai ir nepurkštavome ir nesijautėme atsiliekantys. Tačiau kas bus, jeigu greičiau už mus tą patį padarys ir latviai, tie, kuriuos kikendami vadiname „zirga galva“? 

 

Jeigu kokio draugo paklausčiau, ar jis jaučiasi ES piliečiu labiau nei Lietuvos, klausimas turbūt būtų palaikytas keistu, o aš sulaukčiau neigiamo atsakymo. Tačiau tai, kad turime abi pilietybes, tikriausiai turi įtakos mūsų pačių savęs suvokimui. Ar mes save pirmiausiai laikome Lietuvos piliečiais, ar tuo pat metu jaučiamės turintys dvi pilietybes. O gal ES pilietybė ima viršų ir jaučiamės daugiau ES piliečiais nei Lietuvos?

Ar dar prisimenate ACTA, Tarptautinį prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu, 2012 metų pradžioje sukėlusį didžiulį ES narių pasipiktinimą? ACTA numirė, bet įtariama, kad jos šešėlis grįžo į Europą įsikūnijęs išsamiame ekonomikos ir prekybos susitarime tarp Kanados ir Europos Sąjungos – CETA.

Lietuvos televizija, pranešdama apie praėjusį penktadienį įvykusias masines žudynes pradinėje mokykloke Konektikuto valstijoje JAV pasakė, kad tai sukėlė diskusiją, ar ginklų laikymo tvarka JAV nesudaro sąlygų tokiems įvykiams. „Aišku, kad taip“, - atsakiau garsiai. Gal mums iš kito žemyno matosi geriau. 

Praėjusią savaitę vykusi Tarptautinė kovos prieš moterų prievartą diena mane privertė pasijausti netinkama visoms pasaulėžiūroms. Ir norint turbūt nebepavyktų įlįsti į „tradicinius“ moterų ir vyrų santykių / šeimos rėmus, bet feminizmas ir aršus lygių lygybės gynimas taip pat labiau atstumia nei traukia. Todėl galvoje sukasi vienas klausimas „Kas aš?“. 

Praėjusią savaitę iš Europos Komisijos pusės atkeliavo kelios naujienos, o tiksliau, nuomonės, susijusios su mūsų energetikos planais. EK, regis, bando padėti Baltijos šalims užsitikrinti energetinę nepriklausomybę, bet kartais pagalba gali tapti stabdžiu.

Europos Sąjungos studijose būna kalbama apie „demokratijos deficitą“ Sąjungoje ir tai, kaip jį sušvelninti. Kadangi Europos Komisijoje (kurios piliečiai nerinko, bet jos sprendimai jiems taikomi) „demokratijos deficito“ strėlės skraido dažnai, Komisija laikas nuo laiko pateikia siūlymų, kaip sumažinti tą deficitą, o visą ES padaryti patrauklesnę piliečiams. 

Šis mano įrašas ne apie Europos Sąjungą, o apie pasaulį, tiksliau, mano neseniai atrastą dalyką „Pasaulio problemų duomenų bazę“. Ši duomenų bazė yra nemokama ir visiems prieinama. Ją renka Briuselyje įsikūrusi Tarptautinių asociacijų sąjunga (angl. Union of International Associations - UIA). Ši sąjunga egzistuoja jau daugiau nei šimtą metų, nuo 1907-ųjų. O duomenų bazėje yra daugiau nei 56 tūkstančiai įrašų apie įvairias pasaulio problemas. Jeigu kiekvienam įrašui perskaityti skirtume 30 sekundžių, visą duomenų bazę perskaityti užtruktų 467 valandas arba 19 dienų skaitant dieną ir naktį be miego.

Išgirdusi žodžius „lyčių diskriminacija“ iš karto pagalvoju apie kokį nors atvejį, kai moteris gauna mažiau teisių ar galimybių nei vyras vien todėl, kad yra moteris. Tačiau vyrai taip pat gali jaustis ir būna (pasak Europos teisingumo teismo, ETT, bei Europos Žmogaus teisių teismo, EŽTT) diskriminuojami. Ir kartais diskriminacijos požymių randama ten, kur atrodo normalu, sena, nusistovėję ir teisinga.

Jeigu ES narės priims Europos Komisijos siūlymus, po kelerių metų aš turėčiau greičiau parsisiųsti knygas perkamas per Amazon.com, galėti įsigyti dujų iš latvių, jeigu jiems „Gazprom“ parduoda pigiau. Pirkdama prekę galėsiu matyti, kiek anglies dvideginio buvo išmesta ją gaminant. Tai, kokioje šalyje gyvenu, neturėtų man nulemti didesnių įkainių bankuose, o į Vilnių iš Europos pietų skristi ne per Rygą, o tiesiogiai. 

Europos Komisijos pirmininko Joze Manuelio Barroso metiniame pranešime išsakyta vizija Europos Sąjungą paversti politine sąjunga, federacija, yra toli gražu ne pirmi tokie svarstymai ar net bandymai ES istorijoje.

Turbūt nei viename žaidime nėra taip, kad dalyvis turi palikti aikštelę ne todėl, kad yra silpniausias, o todėl, kad yra stipriausias. Tačiau taip yra didžiajame euro zonos gelbėjimo žaidime kaip išgelbėti euro zoną“ dabar akys atsisuko į euro zonos pirmūnę Vokietiją. 

Studijos kitoje šalyje dažnai virsta „protų nutekėjimu“, taip dažnai manoma apie studijas ten, ir tikrai neretai taip ir būna. Tačiau ne visada. Dažnai studijos užsienyje virsta gero mokslo paragavusių lietuviškų protų „partekėjimu“ atgal.

Ko mažiausiai gyvenime tikėjausi, tai kad kada nors ruso ir vengrės vestuvėse būsiu „vertėja“ iš vengrų į rusų kalbas (paskaitysiu jau išverstą tekstą) ir paskelbsiu juos vyru ir žmona. Tačiau būtent taip dariau praėjusį savaitgalį.

Kaip didelis sunkiai įsipuškuojantis traukinys Europos Sąjunga pagaliau pradėjo puškuoti apie skalūnų dujas. Taip, pati Europos Sąjunga – jos institucijos, o ne paskiros ES narės.

Dar prieš porą metų gyvendama Lietuvoje nesitikėjau, kad nemažą dalį mano „Facebook“ kontaktų sudarys serbai ir serbės. Tam mes esame per toli nuo Serbijos, kažkur „šiaurėje“, o jie – kažkur „Balkanuose“. Tačiau nuo tada, kai, nuvykusi į Budapeštą (gerokai pavėluotai), atradau debatus, atradau ir serbus.

Nors po kelių savaičių bus dveji metai, kai gyvenu Vengrijoje, šis kartas yra turbūt pirmasis, kai apie ją rašau. Nes pamačiau, kad ES ir TVF misija vėl grįžta į Vengriją ir mėgins pratęsti derybas dėl pinigų. 

Jeigu tikėtume Komisijos pateiktu pasiūlymu reglamentui dėl transeuropinių energetikos projektų, Europos Komisija į mirtiną dvikovą gali pastatyti saugomą aplinką ir energetikos projektus, kuriems ir lemta nugalėti. 

2012-07-27

Vieną vakarą „užsikabliavau“ ir youtube.com peržiūrėjau seną sovietinį filmą, sukurtą 1962 metais. Filmas vadinasi „713-asis prašo leidimo leistis“. Tas filmas – tai išskirtinė, nepaslėpta, akis badanti, primityvi propaganda.

Europos šalyse „iPhone“ parduodamas kartu su kokio nors tinklo operatoriaus sutartimi, bet šitaip galimai varžoma vartotojų pasirinkimo laisvė niekam kol kas rimtai neužkliūva. Europos Komisijos (EK) Konkurencijos generalinis direktoratas – ne bailys. Jis nebijo užkliudyti tokių IT milžinų kaip „Microsoft“ ar „Google“, bet „Apple“ ir jo produkto „iPhone“ pririšimas prie vieno kurio nors operatoriaus šalyje praslysta pro akis. 

Prieš gal aštuonetą metų atsidūrusi Paryžiuje netoli Luvro nutariau pasipuikuoti ir paskambinti mamai, kad ji išgirstų, kokioje puikioje vietoje kokią skanią kavą dabar geriu. Kelios minutės mobiliuoju telefonu naudojantis tarptinkliniu ryšiu man kainavo kelias dešimtis litų. Dabar šie laikai praeityje – Europos Komisija kaip reikiant ėmėsi mobiliojo ryšio operatorių ir nustatė ribas, kiek pokalbio minutė gali kainuoti esant užsienyje kitoje ES šalyje.

Šią savaitę pasipylė mano ilgai lauktos naujienos apie tai, kuriuo keliu galbūt Europą pagaliau pasieks dujos iš Kaspijos jūros regiono. ES išliaupsinto „Nabucco“ dujų projekto gyvenimas galėjo baigtis birželio 28 dieną, bet dujas Azerbaidžane Shah Deniz II projekte išgausiantis ir Europai jas parduosiantis konsorciumas dar leido jam gyventi ir neišbraukė iš galimų pasirinkimų sąrašo.

Euro įvedimas, regis, yra spėlionių žaidimas, kurio metu ES narė bando atspėti, kuriais metais ir mėnesį atitiks visus euro įvedimo kriterijus, o tada skuba kreiptis ES aukščiausių institucijų vertinimo būtent tą mėnesį. Kartą tai mėgino daryti ir Lietuva: 2006 metų pavasarį mūsų šalis kreipėsi išankstinio vertinimo dėl atitikimo euro įvedimo kriterijams. Galbūt vėl padarys kitąmet. 

Europos Komisija praėjusį trečiadienį pateikė „ilgai lauktus siūlymus“, kaip ateityje išvengti bankų krizių, sustabdyti beprasidedančias, o jei tai nepavyks, išspręsti esamas. Pasiūlymai signalizuoja, kad didesnės galios bus telkiamos ES lygiu. O tai gali reikšti, kad mažiau tų galių bankiniame sektoriuje turės atskiros valstybės narės.

Labai įdomu stebėti Europos Sąjungos ir Rusijos santykius – tokia saldi kančia. Abi pusės neturi kur dėtis: tautiečių nesusirinksi ir neiškeliausi su visa sostine į kitą žemyną, be to, abi viena nuo kitos priklausomos. Europai reikia rusiškų dujų, Rusijai reikia pajamų už dujas ir kitas prekes (juk ES yra didžiausia Rusijos prekybos partnerė).

Perskaičiusi naujienas, kad vieno ES dokumento juodraštyje gamtinės dujos yra prilyginamos atsinaujinančiai energijai ir todėl dujų pramonės plėtrai gali būti paskirti milijardai ES eurų iš ES fondų, prisiminiau populiarią dainelę „Žalias vynas – ne vanduo, o studentas – ne piemuo“. Dujos (bent jau kai kurių ES narių bei Briuselio viršūnėlių akyse) tampa nebe iškastiniu kuru ir ne seniai įsitvirtinusiomis technologijomis, tad šiai pramonei būtina parama.

Jau rizikuoju tam tikrų laikraščių būti pavadinta „sorosologe“, bet kalbėdama apie romų integraciją, kuri praėjusią savaitę buvo viena svarbiausiu Europos Komisijos darbo temų, aš ir vėl pacituosiu milijardierių George‘ą Sorosą, kurio paskaitos klausiau Budapešte prieš kelias savaites.

Europos Sąjungai labai pasisekė, kad Ukraina ateinančią vasarą rengia Europos futbolo čempionato „Euro 2012“ finalą. Pamokydami dėl politinės buvusios premjerės Julijos Tymošenko bylos ES lyderiai gali boikotuoti ir nevažiuoti stebėti finalo. Kitu atveju, niekas boikoto ir ES lyderių nevažiavimo į Ukrainą nepastebėtų. O ir ES temomis rašantiems žurnalistams bus darbo, nors paprastai vasara vadinama „agurkų sezonu“, nes naujienų trūksta, svarbiausios institucijos atostogauja.

Dėl darbo po Europą migruojantys ES šalių piliečiai, įskaitant ir mus, gali būti ramūs: visoje ES galioja vienodos pensijų teisių perkėlimo taisyklės, tad išėjus į pensiją ji į banko sąskaitą sukris iš visų ES šalių, kuriose dirbta. Tačiau imigrantai iš trečiųjų šalių atsiduria prastoje padėtyje, jeigu ES narė, į kurią imigruota, nesiteikė pasirašyti dvišalės sutarties su jų tėvynėmis.

Pastarąjį kartą praėjusią savaitę Vidurio Europos universitete apsilankęs jo įkūrėjas milijardierius George‘as Sorosas pasakė man įstrigusią mintį apie idealus, realybę ir skirtumą tarp jų kuriant Europos Sąjungą. Pasak jo, sprendžiant, ar kurti Europos Sąjungą, ji buvo piešiama idealiomis spalvomis, buvo siektina tobulybė. Nors atrodė sunkiai pasiekiama ar net neįgyvendinama, ji buvo įkurta, bet dabar egzistuojanti Europos Sąjunga yra visai ne tas pats dalykas, kuris buvo įsivaizduotas jos kūrėjų. Šių žodžių pastūmėta nutariau peržvelgti, koks Europos idealas buvo įsivaizduojamas iki Europos Sąjungos sukūrimo.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!