Vytautas

Straipsnio pavadinimas

Esu Vytautas Valentinavičius. Karjerą pradėjau dirbdamas Panevėžyje mokytoju, vėliau ją tęsiau viešojo administravimo institucijose Kaune ir Vilniuje. Daugiau nei dešimtmetį vykdau įvairius Europos Sąjungos  projektus nediskriminavimo, tolerancijos ir pagarbos įvairovei srityse. Baigiau studijas Šiaulių ir Vytauto Didžiojo universitetuose, stažavausi Jungtinėse Valstijose. Pastaruosius dvejus metus dirbau žurnalistu internetiniuose portaluose 15min.lt ir lrytas.lt, rašau įvairiomis aktualijų temomis, domiuosi pasaulio politiniais įvykiais.

Autoriaus įrašai

Kai lietuviai gruodžio pabaigoje skubėjo į bankus – sutaupytus litus iš slaptaviečių traukė ir jaunimas, ir pagyvenusieji, – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pasižadėjo nuo 2015 metų nenaudoti grynųjų pinigų. Toks ekonomisto pažadas – tarsi akibrokštas lietuviams, kurie litus pamilo taip, kad tik paskutinėmis dienomis nutarė jų atsikratyti, į bankus sunešdami kelis šimtus milijonų litų grynaisiais.

Apie lietuvių auksines rankas – gebėjimą dirbti, kurti, o taip pat vogti, žudyti ir plėšti – kalba kone visa Europa, vis dėlto Pietų Amerika lietuvių gabumus taip pat pažino. Tiesa, ne iš pačios geriausios pusės.

Keliavimas pakeleivingais automobiliais po Pietų Ameriką lietuvei Mintautei Jurkutei ir jos draugei ispanei Lajai buvo ne tik pramoga, bet ir išbandymas. Alkis ir nuovargis tapo jų palydovais, o budrumas ir sumanumas – tikras išsigelbėjimas. Merginos pastogės Pietų Amerikoje ieškojosi ne tik pasitelkdamos coaching paslaugas, bet ir pasikliovė tenykščių kilniaširdiškumu – siūloma nakvyne lūšnyne tarp tarakonų.

Pradėjęs mokytis vairuoti 2008 metų vasarą, mokslus tęsiau 2014-aisiais ir nors sėkmingai išlaikiau teorijos ir praktikos egzaminus, įgijau teisę vairuoti, tačiau prisiminimai iš vairavimo pamokų liko slogūs. Ir ne todėl, kad vairavimo pamokos nepatiko, buvo nuobodžios ar trūko kokybės. Ne todėl, kad nuo 2008-ųjų keletą kartų pasikeitė Kelių eismo taisyklės, teko įsisavinti ekologiško vairavimo subtilybes. Ir ne todėl, kad vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas vos porai metų, bet todėl, kad teorinės ir praktinės žinios nuo nūdienos vairavimo realijų gerokai skiriasi.

Šiukšlių rūšiavimas daugumai lietuvių – labiau mados nei rimto požiūrio reikalas. Nors Europos Sąjungos (ES) gyventojai jau seniai rūšiuoja šiukšles, Lietuvoje dar ne taip dažnai sutiksi lietuvį, skirstantį atliekas į specialias talpas. Šalyje vis dar gausu sąvartynų, aplinkinius nuodijančių naftos produktais ir dujomis – gaišinančių gyvūniją.

Neseniai įvykę rinkimai į Europos Parlamentą (EP) privertė susimąstyti, kokios piliečių perspektyvos būti skirtingiems, bet tuo pačiu lygiateisiams Europos Sąjungoje (ES). Kadenciją baigiantis EP rezoliucijoms ne kartą smerkė diskriminacines iniciatyvas, kylančias ES šalyse narėse homoseksualų atžvilgiu, tačiau nepajudėjo iš vietos spręsdamas šių asmenų laisvo judėjimo problemas ES šalyse narėse.

Šįmet sueis metai, kai lietuviai, bent teoriškai, gali gydytis ir gauti reikiamas medicinos specialistų paslaugas ES šalyse, tačiau realybė sudėtingesnė ir painesnė.

Ukrainos konfliktas su Rusija, kai be šūvio buvo aneksuotas Krymas, kuriame didžiulę gyventojų dalį sudaro etniniai rusai, užminė mįslę, ar Rusija yra vienintelė į kairę ir į dešinę dalijanti savo šalies pilietybę kitų šalių gyventojams – etniniams rusams?

Europos šalyse „iPhone“ parduodamas kartu su kokio nors tinklo operatoriaus sutartimi, bet šitaip galimai varžoma vartotojų pasirinkimo laisvė niekam kol kas rimtai neužkliūva. Europos Komisijos (EK) Konkurencijos generalinis direktoratas – ne bailys. Jis nebijo užkliudyti tokių IT milžinų kaip „Microsoft“ ar „Google“, bet „Apple“ ir jo produkto „iPhone“ pririšimas prie vieno kurio nors operatoriaus šalyje praslysta pro akis. 

Birželio viduryje Kopenhagoje nebuvo itin šilta. Nors tarp kelis kartus per dieną išsitėškusių lietaus pliūpsnių saulė ir nukaitindavo, tačiau vasariškos šilumos dvelksmas buvo juntamas nebent užuovėjoje. Kitur bet kokią šilumą iš karto išvaikydavo stiprus vėjas. Sakytum, jūrinis vėjas. Nenuostabu – Kopenhaga juk uostas. Tokie žvarbūs buvo mano pirmieji įspūdžiai Danijos sostinėje šią vasarą.

Dažnai tiek žiniasklaidoje, tiek universitetų auditorijose kalbant apie Europos Sąjungos vaidmenį pasaulyje iškyla klausimas (ar šį klausimą bent jau galima įskaityti „tarp eilučių“) – kokioje srityje ES turėtų save pozicionuoti kaip pasaulinį veikėją? 

2012-06-28

Mano gera bičiulė neseniai pasidžiaugė, kad skrenda į Paryžių. Būdama ten, Facebook‘e vėl ištransliavo savo džiugesį dėl beveik nemokamų Prancūzijos sostinės viešųjų dviračių. Ir galiausiai grįžusi tame pačiame Facebook‘e pasipiktino tais pačiais geraisiais prancūzais, pusvelčiui nuomojančiais dviračius, bet oro uoste atėmusiais sūrius. 

Euro įvedimas, regis, yra spėlionių žaidimas, kurio metu ES narė bando atspėti, kuriais metais ir mėnesį atitiks visus euro įvedimo kriterijus, o tada skuba kreiptis ES aukščiausių institucijų vertinimo būtent tą mėnesį. Kartą tai mėgino daryti ir Lietuva: 2006 metų pavasarį mūsų šalis kreipėsi išankstinio vertinimo dėl atitikimo euro įvedimo kriterijams. Galbūt vėl padarys kitąmet. 

Vokietijos rinktinės treneris Joachimas Loewas, su komanda pradėjęs pasiruošimą rungtynėms su graikais Europos čempionato ketvirtfinalyje, nepasimetė išgirdęs žurnalistų remarką apie Graikijos ir Vokietijos santykių politinį kontekstą ir patikino, kad su Angela Merkel palaiko gerus santykius ir yra sutaręs, jog ji nesikiš į futbolą, o jis – į politiką. 

Pamenate, Vokietijos kanclerė Angela Merkel prieš porą metų pareiškė, kad vis dėlto daugiakultūriškumas jos šalyje patyrė nesėkmę. O juk skirtingos tautos, jų kultūros, kalbos bei religijos ir darnus jų sugyvenimas yra viena pamatinių Europos Sąjungos vertybių (primenu ES moto: Vienybė įvairovėje).


Užuomina apie problemą, kurią norėčiau aptarti šiame straipsnyje, buvo paminėta likus vienai dienai iki Komisijos komunikato, skirto tai problemai spręsti, pasirodymo. Gegužės 21 dieną, aptariant to paties mėnesio 9 dieną vykusio Europos egzamino rezultatus, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje priėjo prie išvados, kad dalyviai daug geriau išmano Europos Sąjungos istoriją bei institucijas nei realiu laiku aktualius dalykus.

Birželio 9-tą dieną euro zonos finansų ministrai telefoninės konferencijos metu sutarė skirti Ispanijai prašytus 100 milijardų eurų, reikalingų vietinių bankų rekapitalizacijai. Keista, tačiau reakcijos į šią išmoką buvo visai kitokios nei į finansinės paramos skyrimą Graikijai ar net Airijai bei Portugalijai. 

Perskaičiusi naujienas, kad vieno ES dokumento juodraštyje gamtinės dujos yra prilyginamos atsinaujinančiai energijai ir todėl dujų pramonės plėtrai gali būti paskirti milijardai ES eurų iš ES fondų, prisiminiau populiarią dainelę „Žalias vynas – ne vanduo, o studentas – ne piemuo“. Dujos (bent jau kai kurių ES narių bei Briuselio viršūnėlių akyse) tampa nebe iškastiniu kuru ir ne seniai įsitvirtinusiomis technologijomis, tad šiai pramonei būtina parama.

Pirma mintis, kuri šovė į galvą nusileidus tarptautiniame Atėnų oro uoste, buvo klausimas, kaip graikiškos salotos vadinasi Graikijoje? Antra mintis, ir turbūt labai pavėluotai, buvo apie visus tuos baisumus, kuriuos rodo televizoriai, apie kuriuos rašo virtualūs ar tikri laikraščiai – riaušės, neramumai, suirutė.

Jau rizikuoju tam tikrų laikraščių būti pavadinta „sorosologe“, bet kalbėdama apie romų integraciją, kuri praėjusią savaitę buvo viena svarbiausiu Europos Komisijos darbo temų, aš ir vėl pacituosiu milijardierių George‘ą Sorosą, kurio paskaitos klausiau Budapešte prieš kelias savaites.

Kalbant apie didžiausias visuomenės sveikatos grėsmes, tikriausiai pirmieji į galvą ateina tradicinė porelė – alkoholis ir tabakas. Tai, kaip Europos Sąjunga elgiasi pastarojo klausimu, aptarėme praėjusią savaitę, tad dabar, pagal logišką seką, visai įdomu patyrinėti, kaip ES kovoja su žalingais alkoholio poveikiais. Galbūt dėl kultūrinio ir socialinio šių dviejų medžiagų sugretinimo pirmiausia kyla mintis, jog ir veiksmai kovoje prieš juos turėtų būti kažkuo panašūs. Pasirodo, yra visai kitaip – realybėje Europos Sąjunga bendro alkoholio ir visuomenės sambūvio reguliavimo beveik neturi.

Neseniai su draugais dar kartą peržiūrėjome puikų filmą apie tabako industrijos lobizmo subtilybes „Dėkui, kad rūkot!“, ir vėliau plepėdami prisiminėme laikus, kai bet koks išėjimas „pasėdėti“ reikšdavo, kad grįžus drabužius reikės palikti bent jau balkone, jog kambaryje netvyrotų aitrus į juos įsigėręs rūkalų kvapas (čia mane geriau supras, tikriausiai, nerūkantieji). Tikrai, šiandien net nebeįsivaizduoju sėdėjimo kokioje nors kavinėje ar bare, kuriame būtų rūkoma. Rūkymo viešose vietose apribojimai skiriasi ES šalyse, o kiek į šią kovą prieš tabako vartojimą įsitraukia pati ES?

Ne per seniausiai buvo pasigirdę kalbos apie tai, kad didžiųjų Europos Sąjungos asmenų galvose sublizgo idėjos pertvarkyti Europos Sąjungą taip, kad atsirastų bendra ES ekonominė vyriausybė, kurią sudarytų euro zonos šalių prezidentai ir vyriausybės. Idėja įdomi ir verčia susimąstyti. Verčia susimąstyti, nors Lietuva dar nėra euro zonos narė (ir didžiai abejoju, ar greitu metu bus).

Mažai kam buvo žinoma, bet pokariu Vakarų Vokietija į ES pirmtakės Anglių ir plieno sąjungos gretas buvo priimta ir todėl, kad tai buvo šalies atsigavimo plano dalis. Šiandien Vokietija, tapusi didžiausia Europos ekonomika ir sprendimų priėmėja, viena pirmųjų, kuri kalba, kad mums reikia vienos Vyriausybės. Ir vokiečius tikriausiai nesunku suprasti – ilgai mokėję skolas ir raginę kitus būti drausmingus, jie panoro, kad kitų šalių įsipareigojimai būtų realūs.

Europos Sąjungai labai pasisekė, kad Ukraina ateinančią vasarą rengia Europos futbolo čempionato „Euro 2012“ finalą. Pamokydami dėl politinės buvusios premjerės Julijos Tymošenko bylos ES lyderiai gali boikotuoti ir nevažiuoti stebėti finalo. Kitu atveju, niekas boikoto ir ES lyderių nevažiavimo į Ukrainą nepastebėtų. O ir ES temomis rašantiems žurnalistams bus darbo, nors paprastai vasara vadinama „agurkų sezonu“, nes naujienų trūksta, svarbiausios institucijos atostogauja.

Kalbėti apie valstybes, kuriose vyrauja nedemokratinai režimai, dažnai būna įdomiau: joms gali priskirti daug daugiau įvairių spėlionių, sąmokslo teorijų, galimų veiksmų scenarijų, bet niekad nesužinoti, ar jas valdančių asmenų tolesni žingsniai bus pagrįsti tarptautinėje politikoje suprantama logika ir ar tokios šalys išvis yra pavaldžios nuspėjamiems dėsniams. Lietuva savo pašonėje taip pat turi vieną tokių šalių – Baltarusiją, taigi šiandien siūlau mūsų europietišką požiūrį palyginti su tenykščiu. Mano draugė Natallia iš Minsko Lietuvon su šeima atsikraustė prieš 5 metus, tačiau vis palaikydama ryšį ir grįždama aplankyti ten likusių draugų ir giminių, ji dažnai mane supažindina su situacija iš daug asmeniškesnio požiūrio taško.

Dėl darbo po Europą migruojantys ES šalių piliečiai, įskaitant ir mus, gali būti ramūs: visoje ES galioja vienodos pensijų teisių perkėlimo taisyklės, tad išėjus į pensiją ji į banko sąskaitą sukris iš visų ES šalių, kuriose dirbta. Tačiau imigrantai iš trečiųjų šalių atsiduria prastoje padėtyje, jeigu ES narė, į kurią imigruota, nesiteikė pasirašyti dvišalės sutarties su jų tėvynėmis.

Už penktos pagal dydį pasaulio ekonomikos vairo stoja didžiosios politikos naujokas. Prancūzija skaičiuoja paskutines valandas su dešiniųjų prezidentu Nicolas Sarkozy ir rengiasi perduoti Respublikos vadovo įgaliojimus socialistui Francois Hollande‘ui.

Europos valstybėse stiprėja radikalios kairiosios ir dešiniosios jėgos. Ši tendencija yra matoma jau kurį laiką. Įdomu tai, kad politinių diskusijų radikalėjimas vyksta tiek išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse, tiek Europos Sąjungos periferijoje – pietinėse valstybėse bei šalyse, kurios išgyvena perėjimą iš socializmo į rinkos ekonomiką ir demokratinį valdymą. Žinant, kad visuomenės šių trijų tipų šalyse yra labai skirtingos įvairiais atžvilgiais, įdomu kelti klausimą, ar politinį radikalėjimą visų šių trijų tipų šalyse lemia tie patys veiksniai. Pirmiausia, pažiūrėkime į tris skirtingų tipų šalių atvejus.

2012-05-03

Atrodo, diskusijos Europos Sąjungoje vėl grįžta prie vienos mėgstamiausių šios krizės temų. Kokie veiksmai yra geriausi: ar turėtų būti orientuojamasi į augimą skatinančią politiką, ar vis tik pasirinktas taupymo ir griežtos fiskalinės politikos kelias yra teisingas? 

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!