Populiariausi: visų laikų

Keturių savo draugų  “su aukštuoju” paklausiau, kas yra ES prezidentas. Nei vienas nežinojo ir pradėjo aršiai gintis, kad jiems to nei reikia, nei kada nors reikės. Bet jie laiko save pilietiškais, atsakingais žmonėmis, kurie jaučia keistą pareigą ir malonumą pamokslauti kitiems apie skylėtą ozono sluoksnį ar orangutanus žudantį palmių aliejų. O aš noriu pakalbėti apie valyvumą ir madingą fragmentišką  atsakomybės jausmą.

Praėjusį mėnesį naujasis Italijos Premjeras Enrico Letta pareiškė, kad Europos Komisija ir Europos Sąjungos šalys narės privalo tapti "apsėstos" kovos su jaunimo nedarbu. Jo nuomone, "jaunimo užimtumo problema privalo būti visos ES ekonominės politikos centre."

Piliečiai skirtingose ES šalyse nesijaučia pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ES lygmenyje, nacionalinį politikos kontekstą jie jaučiasi suprantą daug geriau nei europinį, institucinė ES struktūra jiems yra per daug sudėtinga, o ir sprendimai priimami kažkur toli nuo namų.

Kelias savaites prasistumdžius kamščiuose ir pasidairius į išardytas gatves galima pradėti manyti, kad Briuselyje vasara ne tokia karšta kaip Vilniuje, ruošiantis pirmininkavimui. Kol Lietuvoje ardomi ir iš naujo klijuojami šaligatviai, lietuviai keiksnojasi grūstyse ir skaičiuoja, kad tas pirmininkavimas mums jau dabar daug kainuoja - dėl sudegusio laiko.

Budapešte gyvenu jau trečius metus, ir per šiuos metus ryškėja vienas paveikslas. Matyt, šalių, į kurias žmogus gali imigruoti, įsikelti ir susikurti gyvenimą, yra ribotas. Nekalbu apie tai, kad dideliam kiekiui šalių neužtektų pinigų ar gyvenimo laiko, bet apie nuovargį.

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Kol Europos Sąjungos vadovai laužo galvas dėl didelių problemų ar klausimų, tokių kaip ekonomikos krizė ar euro įvedimas, gali netikėtai atsliūkinti bėdos, sukeltos vienų mažiausių Europos Sąjungos gyventojų, bičių nelaimės. Taip galima apibendrinti praėjusią ir šią savaitę Europos Sąjungoje.

Prieš kelerius metus esu išgirdusi apie Prancūzijoje populiarų „neprieaugio“ judėjimą, su kurio atstovais dabar teko susipažinti Budapešte. Angliškai jie save vadina „degrowth“, prancūziškai „decroissance“ (arba, kaip kikenau į ūsą, „anti-kruasanai“ („croissants“, tos prancūziškos bandelės).

Kaip teigiama "Pew" Europoje atliktos apklausos išvadose, "Prancūzų visuomenės nuotaikos vis mažiau primena Vokietiją ir vis labiau panašėja į pietinės periferijos šalis - Ispaniją, Italiją ir Graikiją." Kai kurie apžvalginingai Prancūzijai jau ruošia vietą eurozonos periferijoje, o Paryžiaus partnerystė iš tiesų vis labiau sukasi į Europos Pietus...