Apie ES kūrimo išvakares ir „vyresnįjį brolį“ JAV

Spausdinti Autorius: Vija | 2012-05-10

Pastarąjį kartą praėjusią savaitę Vidurio Europos universitete apsilankęs jo įkūrėjas milijardierius George‘as Sorosas pasakė man įstrigusią mintį apie idealus, realybę ir skirtumą tarp jų kuriant Europos Sąjungą. Pasak jo, sprendžiant, ar kurti Europos Sąjungą, ji buvo piešiama idealiomis spalvomis, buvo siektina tobulybė. Nors atrodė sunkiai pasiekiama ar net neįgyvendinama, ji buvo įkurta, bet dabar egzistuojanti Europos Sąjunga yra visai ne tas pats dalykas, kuris buvo įsivaizduotas jos kūrėjų. Šių žodžių pastūmėta nutariau peržvelgti, koks Europos idealas buvo įsivaizduojamas iki Europos Sąjungos sukūrimo.

 

Europa, vienykis

Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis garsioje 1946 metų kalboje Ciuriche gaili nuo karo nukentėjusios Europos ir pareiškia, kad „mes turime sukurti Jungtines Europos valstijas. Tik tokiu būdu šimtai milijonų sunkiai triūsiančių žmonių galės vėl mėgautis paprastais džiaugsmais ir viltimis, kurios gyvenimą padaro vertą gyventi". Visos kalbos galima paklausyti čia.

Pasak Churchillio, šie „vaistai", jeigu bus spontaniškai ir visur pradėti naudoti, it stebuklas pakeistų visą padėtį, ir per kelerius metus Europą, arba bent jos mažą dalį, paverstų tokia laisva ir laiminga, kaip Šveicarija dabar". Šioje kalboje jis pasiūlė įsteigti Europos Tarybą (kuri netrukus buvo įsteigta).

Pasak Churchillio, Europa turėjo atsukti nugaras praeičiai ir žvelgti į ateitį, kitaip tariant, atleisti. Pirmasis žingsnis atkuriant „Europos šeimą", pasak jo, pirmiausiai turėjo prasidėti nuo Prancūzijos ir Vokietijos partnerystės, be to, jos turėtų imtis vadovauti susivienijimo procesui.

Tuo metu atmosfera Europoje buvo kitokia nei dabar – W.Churchillis įspėjo, kad taika gali būti trumpalaikė, ir europiečiai turi skubėti kurti sąjungą, nes karo siaubai ir vėl gali grįžti.

Winstono Churchillio regėta Jungtinių Europos Valstijų vizija buvo struktūra, kurioje kiekvienos atskiros šalies galia yra mažiau svarbi, o mažos tautos tiek pat svarbios, kiek ir didelės, ir mažosios tautos savo šlovės nusipelnys darbu dėl bendro tikslo.

 

Istorija būtų buvusi pakeista

Po kelerių metų, tais metais, kai buvo įkuriama Europos Taryba bei likus metams iki Šumano deklaracijos, kuri laikoma ES įkūrimo diena, prancūzų ekonomistas Renė Courtinas komentare „Prancūzų požiūris į Europos Sąjungą" rašė, kad jeigu „mes būtume sugebėję sudaryti Europą iki Hitlerio patekimo į valdžią, greičiausiai istorijos kryptis būtų buvusi pakeista. Kai nacistinė Vokietija buvo sužlugdyta, tai turėjo tapti akivaizdu kiekvienam. Nors dvidešimt metų anksčiau tik keletas į priekį žvelgiančių žmonių būtų sugebėję tai suvokti, kad vienintelis būdas atgauti pusiausvyrą Europoje, kurios pažanga buvo panaikinta, yra susivienyti".

Pasak jo, tuo metu kiekvienas viešaisiais reikalais besidomintis prancūzas tikėjosi kelių dalykų iš Europos reorganizavimo. Visų pirma didžių laikų besiilgėję prancūzai norėjo sukurti puikią visuomenę, jau ne vienoje šalyje, o kelių šalių pagrindu.

Kadangi kiekviena Europos šalis yra pernelyg nusilpusi kalbėtis lygiomis teisėmis su didžiausias varžovais, ypač Rusija, tad kalbėjimas vienu balsu suteiktų tvirtybės, įskaitant ir derybas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV).

 

Kaip amerikiečiai matė savo vaidmenį

Arthuras N. Holcombe 1953 metais publikuotame komentare „Amerikiečių požiūris į Europos Sąjungą" tvirtina, kad oficialus JAV požiūris gimęs po Antrojo pasaulinio karo yra „įsipareigojimas prisidėti prie Europos Sąjungos steigimo".

Šie žodžiai dabar nuskambėtų labai drąsiai. Tačiau A. N. Holcombe teigimu, JUNGTINĖSE Valstijose gyvenantiems paprastiems amerikiečiams sąjungos idėja buvo natūraliai stipri ir patraukli. „Kodėl europiečiai tiesiog negali nueiti tuo taku, kuriuo jau praėjo amerikiečiai?", – klausia autorius (tuo metu Anglies ir Plieno sąjunga jau buvo sukurta).

Tuo metu, pasak jo, Amerika turėjo spręsti ne apie tai, remti ar priešintis Europos vienijimuisi, bet kiek įtakos JAV turėtų daryti tam, kaip atrodys Europos Sąjunga. A. N. Holcombe tai vadina „federalizmo principų eksportu" iš JAV.

Apibendrinant Europos Sąjungos idėja tais laikais buvo būdas karo nuvargintai ir ateities karų bijančiai Europai įvesti amžiną taiką. Prancūzams tai siejosi su viltimis Europoje kurti vertybėmis paremtą stiprų veikėją pasaulyje, galintį kaip lygus su lygiu kalbėti su sovietine Rusija ar JAV. Savo ruožtu JAV toje padėtyje save regėjo kaip vyresnį, daugiau patyrusį brolį, turinti ir teises, ir galimybes prisidėti prie Europos Sąjungos kūrimo, nes buvo daugiau patyrusios valstijų vienijime. Tais laikais Europos Sąjungos kontekste dar nebuvo minimos Rytų Europos šalys, ES užuomazga dažnai vadinta „Vakarų Europos Sąjunga". Šiuo metu esame labai nutolę nuo tuometinio ES modelio, bet vienas yra tiesa – po Antrojo pasaulinio daugiau nebuvo pasaulinių karų.

 

Parengė Vija Pakalkaitė

Komentarai

Kitos naujienos

Tai buvo prieš keletą vasarų, kai susigundęs pasakojimais apie keturženkles algas eurais nutariau užsidirbti vasarą viename Olandijos mieste. Atlikęs paiešką nusprendžiau pasinaudoti darbo agentūros paslaugomis, tad kiti du gyvenimo mėnesiai buvo vienas puikiausių, nuostabiausių gyvenimo pasibjaurėjimų, kokius tik gali patirti jaunas žmogus.

Daugeliui buvo staigmena, kad užuot, kaip įprasta diplomatijoje, reiškusi „didelį susirūpinimą“ ir reikalavusi „imtis visų priemonių padėčiai ištaisyti“, Europos Komisija į Šveicarijos sumanymą griežtinti imigracijos taisykles sureagavo principingai.

„Jūs – vyras ar moteris?“ – tokį klausimą išgirdo Kornelija Ramanauskaitė Lenkijoje, kai nemokėdama lenkų kalbos neteisingai užpildė dokumentus.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!