Radikalaus mąstymo panašumai skirtingose Europos šalyse

Spausdinti Autorius: Mantas | 2012-05-08

Europos valstybėse stiprėja radikalios kairiosios ir dešiniosios jėgos. Ši tendencija yra matoma jau kurį laiką. Įdomu tai, kad politinių diskusijų radikalėjimas vyksta tiek išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse, tiek Europos Sąjungos periferijoje – pietinėse valstybėse bei šalyse, kurios išgyvena perėjimą iš socializmo į rinkos ekonomiką ir demokratinį valdymą. Žinant, kad visuomenės šių trijų tipų šalyse yra labai skirtingos įvairiais atžvilgiais, įdomu kelti klausimą, ar politinį radikalėjimą visų šių trijų tipų šalyse lemia tie patys veiksniai. Pirmiausia, pažiūrėkime į tris skirtingų tipų šalių atvejus.

 

Prancūzija

Prancūzija yra sena demokratija ir rinkos ekonomika. Galbūt kiek netradicinė tuo atžvilgiu, kad joje radikalioms idėjoms gimti daug nereikia. Netgi patys terminai „politinė kairė" ir „politinė dešinė" pirmąkart atsirado Prancūzijos parlamente, nes ten tradiciškai dešinėje, žiūrint iš pirmininkaujančio posėdžiui asmens pozicijų, sėdėdavo konservatyvūs politikai, o kairėje – socialistai bei liberalai.

Šiuo metu Prancūzijos tolimajai dešinei atstovauja Marine Le Pen su partija, pasivadinusia Nacionaliniu Frontu, o kairei – Jean-Luc Melenchon su Kairiuoju Frontu. Žodžiu, Prancūzijoje norint būti radikaliu politiku, gero tono ženklas yra pavadinti savo partiją kokiu nors Frontu.

Kokios šių partijų pagrindinės idėjos? Le Pen tiesiai šviesiai deklaruoja, kad ES turi būti sugriauta. Įdomu tai, kad ji šiaip jau yra Europos Parlamento narė. Tiksliau, viena neaktyviausių EP narių. Taigi bando griauti sąjungą iš vidaus nedalyvaudama posėdžiuose. Gana įdomi strategija. Anot EurActiv, Le Pen yra ES pavadinusi Europos Sovietų Sąjunga ir laiko ją „totalitarine" organizacija, kuri neturi jokių šaknų istorijoje, griauna prancūzišką tapatybę ir atima visų Europos šalių suverenitetą. Labai įdomu tai, kad ekonominės krizės metu Prancūzijos radikali dešinė skiria mažai dėmesio ekonominėms problemoms ir atakuoja ES grynai iš ideologinių, politinių pozicijų.

O ką sako kairė? O Melenchon kairėje užima gana keistą poziciją. Šiaip jis yra pro-europietiškas, bet dabartinė ES jam atrodo pernelyg „liberali". Jis siūlo sukurti „socialinę Europą" ir „socialinę Prancūziją". Jo planuose – nacionalizuoti kai kurias privačias kompanijas, atpiginti viešąsias paslaugas, tačiau ir didinti mokesčius. Trumpai tariant, jis žymiai daugiau argumentuoja iš ekonominių, o ne iš nacionalistinių pozicijų.

 

Graikija

Kita šalis, kuri pagaliau pradėjo radikalėti – Graikija. Šioje Pietų Europos valstybėje svarbą įgauna tik radikalūs dešinieji, su kairiųjų idėjų priemaišomis. Įdomu tai, kad tikros radikaliosios kairės, kuri sulauktų palaikymo, Graikijoje nėra. Taigi situacija skirtinga nei Prancūzijoje. Dar vienas skirtumas nuo Prancūzijos dešiniųjų – Graikijos radikali dešinioji „Auksinės aušros" partija savo pasiūlymus remia ne argumentais apie tautinės valstybės nykimą, o greičiau ekonominiais argumentais. Štai ką, anot „Financial Times", sako vienas iš jų lyderių: „Imigrantai atėmė darbus, kurių reikia graikams, todėl jie privalo važiuoti namo." Labai panašu į tai, ką vienas vokietis kalbėjo 1933 metais.

 

Vengrija

Dar vienas įdomus atvejis – Vengrija. Ši šalis turėtų būti įdomiausia Lietuvai, kadangi abi šalys, kaip ir visos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, išgyvena vieną įdomiausių socialinių fenomenų žmonijos istorijoje – perėjimą iš totalitarinio socializmo į demokratiją ir rinkos ekonomiką. Nors Vengrija formaliai nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos ir režimas šioje šalyje buvo kiek švelnesnis, akivaizdu, kad šalį kankinančios problemos yra labai panašios į Lietuvos.

Čia taip pat, kaip Graikijoje, nėra stiprios radikaliosios kairės. Tačiau radikalus dešinysis mąstymas yra gana paplitęs ir stipriai remiamas žmonių. Pati radikaliausia – vadinamoji Jobbik partija arba „judėjimas už geresnę Vengriją." Įdomu, kad ši partija savo argumentus, kuriais siūlo išstoti iš ES bei išgabenti imigrantus iš Vengrijos, kildina tiek iš ekonominės situacijos, tiek ir iš nacionalinių sentimentų. Sunku pasakyti, kas jiems svarbiau. Jų nuomone, iki tol valdžiusios partijos praskolino Vengriją, todėl dabar laikas atstatyti teisingumą. Ir jiems sekasi neblogai – nemaža dalis šios partijos atstovų pateko tiek į Vengrijos, tiek į Europos parlamentus.

Kita Vengrijos partija, valdančioji Fidesz, taip pat yra gana radikali dešinės partija. Žymiai populiaresnė nei Jobbik. Dabar Vengrijoje ginčijamasi, ar Fidesz yra tokia nutolusi į dešinę, nes nori atimti Jobbik balsus, ar jiems tiesiog taip norisi. Sunku pasakyti. Fidesz paramos savo politikai ieško daugiausia apeliuodami į nacionalistinius žmonių sentimentus. Jie, kaip ir Marine Le Pen iš Prancūzijos, dažnai ES palygina su Sovietų Sąjunga. ES jiems panaši į SSRS tuo, kad bando suniveliuoti žmonių mąstymą, skatina vertybių socializmą.

 

Kokios išvados?

Pirmiausia, politinių diskusijų radikalėjimą visų tipų ES šalyse lemia du pagrindiniai veiksniai: tautiniai sentimentai ir ekonominė situacija. Ekonominė situacija svarbiausia ten, kur su ekonomika yra blogiausiai – Graikijoje. Ten tautiniai sentimentai naudojami tik norint sulaukti paramos radikaliai ekonominei politikai. Antra, atrodo, kad ekonominiai klausimai mažiau svarbūs Vengrijoje, kur tautiniai sentimentai ima viršų. Manyčiau, taip yra dėl socialistinės praeities ir baimės, kad ES, kaip ir buvusi Sovietų imperija, bando visai Europai primesti vieningą mąstymą ir ištrinti tautinės praeities svarbą. Prancūzija, kaip labiausiai išsivysčiusi valstybė, gali sau leisti turėti abi nuomones, kurias netgi įkūnija dvi sąlyginai stiprios politinės partijos iš kairės bei dešinės. Mano nuomone, šioje šalyje ne tiek stiprus tikrasis pasipiktinimas ekonomine ar nacionaline situacija, kiek prancūzų pomėgis „stilizuoti" situaciją bei mąstyti didelėmis idėjomis, o ne „drungnais" centristiniais argumentais, kurie kviečia būti „pragmatiškais". O ką reiškia būti pragmatišku? Dažniausiai – nepriimti jokios pozicijos.

Nors radikalesnis mąstymas Europoje įgauna pagreitį, nemanau, kad šiuo metu jis pridarys daug problemų. Centrinės šalys sugeba nenueiti per toli į dešinę ar kairę, o periferinės šalys neturi galimybių sukelti didelių nesusipratimų. Vis tik apie radikaliąsias mąstymo sroves Europos lyderiai turi būti informuoti ir kreipti į jas dėmesį.

 

Parengė Mantas Pupinis

Komentarai

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!