Kaip Europa išmokė mus nebekimšti maisto nuo stalo į celofaninius maišelius

Spausdinti 2014-05-07

Šitame tekste pabandysiu išvengti tų plačiai žinomų raktažodžių, pagal kuriuos mes suvokiame Europos Sąjungos (ES) naudą: bevizės kelionės, „Erasmus“ programa, laisvė dirbti Londono statybose – visa tai jau pabodo kaip „aukštakulniai žudikai“ ar „šurmuliuojanti mugė“.

Pabandykite pažiūrėti giliau – kas  mus iš postsovietinių barbarų verčia kultūringais ir prie gerovės jau priprantančiais europiečiais.

Aš manau, kad įstojimas į ES ne mažiau svarbus negu krikštas Lietuvai. Įsivaizduokite viduramžių puotą, kada po eilinės pergalės kunigaikštis Vytautas lepino savo vyrus už pergalę – keptos šerno šlaunys, iš pečiaus ištraukti karveliai ir midaus puodai, visa ta tai valgoma rankomis, drimba iš burnos ir vėl prie jos sugrįžta. Tai va, po krikšto viskas pradėjo keistis – atsirado stalo įrankiai, peiliai, šakutės, gal ir koks vietinės reikšmės „soriukas“ nusėdo ant lūpų atėmus  kulšį iš kaimyno nasrų. Nesakau, kad visi pradėjo skaityti ir mazgotis rankas prieš valgį, bet ilgainiui išmokome ir tai.

Tie dešimt metų Europos Sąjungoje, mano nuomone, Lietuvai davė daug daugiau šviesos nei bet kuris caras, kada nors valdęs mūsų kraštą. Ir štai kodėl.

Prieš vienuolika metų grupė pažįstamų lietuvių išvažiavo į Italiją, paragavo picos – tos plonos, trapios, krosnyje keptos, su saikingai atmatuotu  mocarelos sūriu ir trintais pomidorais vietoje pigaus kečupo, kaip esame įpratę Lietuvoje. Toks itališkos virtuvės smūgis į lietuviškus skrandžius ir protus baigėsi tuo, kad viena turistė išsikvietė virtuvės šefą ir paaiškino jam, kad picos padas turi būti bent piršto storumo, gausiais apdrėbtas majonezu ir žirneliais.

Maždaug tuo pačiu metu mūsų vokiečių kalbos mokytoja pradėjo susirašinėjimo programą – toks bendravimo būdas dabar prisimenamas tik muziejuose, bet tuo metu buvo beveik prestižas turėti susirašinėjimo draugų užsienyje. Tačiau labiau nei kiti susipratusi mokytoja vykdė pirmųjų laiškų reviziją – visus turėjome duoti jai perskaityti. Kam? Ogi tam, kad nepasikartotų ankstesnių klasių istorija, kada savo naujųjų susirašinėjimo draugų pirmuose laiškuose prašome atsiųsti dovanų: kvepiančio šampūno, saldainių ar ko panašaus. Taip, šampūno. Net jeigu jums šiandien ir sunku tuo patikėti.

O laikai pasikeitė taip, kad mano kolega prieš tris savaites vidury darbų atsiduso, kad „O Dieve, ir vėl kelionė į Sardiniją“. Aš gi žinau, kad su ES projektais jis visur važinėja ir kaip jam nusibodo. Tai aišku, kad jis Dievą ne tik medin įvaręs yra, bet dar ir pyksta, kad Dievulis per lėtai aukštyn žemyn laipioja. Bet ne tai mums turėtų rūpėti, o iš kieno malonės jam taip sekasi.

Jau po truputį atsisakom saviplakos ir įdago (t.y. įdegintos žymės) veiduose. Nes pavažinėjome po pasaulį (taip, be vizų ir sienų kontrolės) ir aptikome, kad visų žmogiška prigimtis vienoda. Pamatėme, kad tie riebūs, nevirškinami cepelinai nėra jokia kulinarė gėda, kai kur nors Sicilijos turguje tau bruka paragauti ant pagaliuko susuktų ir atviroje ugnyje keptų avies vidurių.

Ir mes civilizuojamės ne tik savo akyse. Sykį nusprendę aplankyti Rygos operą vietiniame viešbutyje sutikome dvi merginas iš Sankt Peterburgo. Mes žmonės draugiški, pasiūlėme kartu pavakarieniauti. Tai va, sako jos, pas jus jau Europa, nes žmones čia per perėją praleidžia ir parduotuvėje eilėje visi tvarkingai laukia, nusišypso. Mes palinksėjome galvomis, nes žinome, kad Maskvoje verslininkai su švyturėliais važinėja ir pirmenybė to, kieno didesni.

Jei kalbėtume apie keliones, ES finansuojami mokymai, konferencijos, kursai, stažuotės, komandiruotės, pažinimo kelionės ir kiti turai išmokė mus dar daug daug dalykų.

Jau nebematau vaizdų, kaip oro uoste patikrinimo laukia keleiviai su „Maximos“ maišeliais vietoj rankinio bagažo, prikimšti dešrų ir duonos, nes užsienyje viskas „labai brangu“. Dabar visiškai normalu pasiklausinėti draugų rekomendacijų prieš keliaujant į Italiją ar Švediją, nes kai kurie ten būna dažniau nei Palangoje ar Kaune.  Nors, tiesa „Ryanair“ civilizavosi greičiau nei jo keleiviai – sugebėjo pridėti papildomą rankinio bagažo krepšį ir sunumeruoti vietas, o lietuviai dar ploja lėktuvui nusileidus. Ir dar plos, bet daug trumpiau negu mūsų kaimyninės šalies turistai skraidydami į Turkiją.

Keista? „Economist“ žurnalas paviešino, kad per šį dešimtmetį ES mūsų perkamoji galia augo sparčiausiai.  Ir, galiu prisiekti, kad dar šimtą metų nebūtume užsidirbę tų milijardų, kurie asfaltu nugulė  į mūsų kelius. Mūsų politikai būtų išvogę ar „teisingai padalinę“  tuos pinigus, kurie šiandien investuoti į miestelių aikščių ar ežerų pakrančių tvarkymą ar mokyklų renovaciją. Jeigu dar kyla noras dėl to ginčytis, pasižiūrėkite prezidentinius debatus, kur kandidatai dažniau šaukiasi Dievo ir  mistinės skandinaviškos gerovės, negu rišliai atsako į paprastus klausimus, kaip pradėti jos siekti.

Aš negarantuoju, kad jeigu mūsų politikų neprižiūrėtų Briuselio akis, mūsų Lietuva nebūtų pavirtusi  į interesų klanų valstybę, kaip dabar yra Ukrainoje. Ir tada, svetimiems atėjus į mūsų kiemą, patys užvirtume diskusijoje čia priešai ar draugai.

Jeigu jūsų dar neįtikinau, pasižiūrėkite į tas šalis, kurios šitos patirties neturi. Paprastai jų turistų neįsileidžia pietų šalių padoresni viešbučiai, norintys pritraukti mokius ir kultūringus klientus.  Nes, mūsų kaimynų šalių turistai, atėję į vonios kambarį paleidžia vandenį visai dienai ir nurenka pusryčių stalą į celofaninį maišelį, nes „viskas įskaičiuota“. O tokie galėjome būti ir mes.

Toma Arlauskaitė


Komentarai

Kitos naujienos

Mano pirma pažintis su britišku maistu buvo gana šokiruojanti. „Dešrelės pusryčiams? – bambėjau gerą savaitę. – Kaip galima pasitikėti žmonėmis, kurie pusryčiams valgo dešreles?“ Paskui apsipratau: gal todėl, kad prie tokių pusryčių priklauso ir stambiai tarkuotų bulvių paplotėliai (angl. hash browns). O bulves ir jų valgymą aš suprantu ir pateisinu.

Tema: Maistas

„Lietuviai dažnai klausia, ar gražios lietuvės, ar geras alus, ar mėgsti krepšinį. Manau, kad visose šalyse klausiama panašiai. Brazilijoje vienas iš pirmų klausimų bus: na kaip, ar patinka brazilės, ar gražios krūtinės, ar gražūs užpakaliukai? Paskui bus klausimas apie futbolą: kokia tavo mėgstamiausia komanda, ar patinka futbolas? Tai yra dėl to, kad žmonės bando suprasti, ar tu jauti tą patį, ką ir jie. Bandoma atrasti susitapatinimą, sužinoti, ar mąstai taip, kaip aš“, – sako 32 metų Vladas Bartochevis.

„Po nemažai metų gyvenimo užsienyje, ar laikai save lietuve?“, – užklausė kartą draugas iš Tel Avivo. Į jo klausimą pati natūraliausia reakcija man pasirodė gatvei gal kiek net per garsus juokas. Surimtėjusi atsakiau visiškai paprastai: „Žinoma, kad esu lietuvė, to gi net negaliu pasirinkti. Tokia mano tautybė. Kiek daug ji apie mane pasako – jau kitas, daug įdomesnis, klausimas.“

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!