Bandymas įsidarbinti ES: patekti į stiklo pilį

Spausdinti Autorius: Eglė | 2012-05-25

Jei grupę žmonių pakviesčiau žaisti psichologų pamėgtą asociacijų žaidimą ir paklausčiau, kas jiems šauna į galvą išgirdus žodį „ES institucijos“, tikriausiai sulaukčiau atsakymo – „biurokratija“, „neperžengiama“ ir „nepajudinama“. Nieko keista, kad dauguma mūsų taip įsivaizduojame institucijas. Jos, atrodo, esančios taip toli nuo mūsų kasdienio gyvenimo, kad primena tolimą stiklo karalystę. Maža to, tvarka joje natūraliai skiriasi nuo būdingosios mūsų artimiausiai tikrovei, tad ir rodosi ji nesuprantama ir sudėtinga.

Gerai, kad pačios institucijos supranta joms tenkančius komunikacijos iššūkius. Jos, o ypač Europos Komisija, puikiai žino silpnąsias savo viešojo įvaizdžio puses ir deda pastangas jį pakeisti. Pavyzdys – kad ir šis blogas, rengiamas Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje iniciatyva. Patys ES pareigūnai, bendraudami su visuomene, taip pat linguoja galvas: kad žmonės suprastų, ką jie veikia, neužtenka vien pateikti plikus faktus – reikia pasakoti istorijas. Ir tų istorijų jie ieško, žinoma, už institucijų ribų. Tačiau beieškodami eurokratai pamiršta, kad bene labiausiai čia trūksta istorijų apie juos pačius. Gal tuomet ir jiems, jau suprastiems, su pasauliu bendrauti būtų lengviau. Tokių minčių vedama imuosi teikti pagalbą. Pradėsiu pasakoti istoriją apie tai, kaip viskas prasideda.

ES institucinis apratas – sudėtingas, tad nenuostabu, jog ir patekti į jį nėra lengva. Seniai praėjo tie laikai, kai būsimų pareigūnų ten neprisišaukdavo. O kad prisiviliotų, ir dar ne bet kokius, o ne ką prastesnius nei privačiame sektoriuje, teko kurti patrauklias sąlygas. Sąlygas, apie kurias dabar ir legendos sklando: iki „gyvos galvos“ užtikrinama darbo vieta (nebūtinai tame pačiame skyriuje, institucijoje ar mieste, bet užtikrinama, tad jei norėsi, darbo turėsi), patrauklus ir neapmokestinamas atlyginimas, sveikatos ir socialinės garantijos. Visos šios privilegijos greitai tapo galinga traukos jėga naujiems eurokratams privilioti (jau nekalbant apie tai, kad sunkmečiu susitraukus privataus sektoriaus darbo rinkai eurokratiškoji tik sustiprėjo).

Šio populiarumo pasekmė – kelios dešimtys tūkstančių paraiškų, gaunamos atsakant į kiekvieną šaukimą dalyvauti konkurse darbui ES institucijose. Kiekvieno tokio šaukimo metu yra numatoma vidutiniškai šimtas–du šimtai potencialių laisvų vietų tiems, kuriems pasiseks ir kurie užsitikrins vietą rezervo sąraše. Vadinasi, į vieną vietą čia pretenduoja maždaug keli tūkstančiai žmonių. Žinoma, jei tai konkursas, skirtas įdarbinti konkrečius specialistus (tarkim, vienos kalbos vertėjus), paraiškų pateikėjų skaičius bus mažesnis. Tačiau mažesnis bus ir siūlomų vietų skaičius.

Esminis principas šiais atvejais yra tas pats: kandidatą turi lydėti sėkmė. Kad ir kokiu keliu į institucijas jis mėgintų patekti – oficialaus konkurso būdu ar pro šonines dureles. Mat šoninių (nesupraskite neteisingai, „teisėtų“ šoninių) durelių čia taip pat esama. Esant dideliam darbo krūviui, institucijos, būna, laikinai (mėnesio ar kelių mėnesių laikui) įdarbina vietinius darbuotojus (darbo sutartį pastarieji pasirašo ne su pačiomis institucijomis, tačiau per įdarbinimo agentūrą). Dar viena gana mistinė kategorija, kuriai nereikia dalyvauti tūkstantiniame konkurse, yra terminuotos sutarties darbuotojai. Be to, dar viena grupė eurokratų – tai nacionaliniai ekspertai ir šalių narių valdančiojo aparato skirti darbuotojai. O europarlamentarų asistentai – tai istorija „pati sau“, mat jų atranka ir įdarbinimu rūpinasi pačių europarlamentarų biurai. Pastarųjų kelių kategorijų darbuotojų vis dėlto yra, palyginus, nedaug. O daugumą, apie 50 000, institucijų (ne tik Komisijoje, bet ir Parlamente, Taryboje ir kt.) darbuotojų sudaro nuolatiniai pareigūnai, įdarbinti konkurso būdu. Nors, reikia pripažinti, kai buvo renkami dauguma dabartiniųjų, konkursas dar nebuvo toks „žvėriškas“.

Bet ar toks didelis konkursas iš tiesų užtikrina geriausiųjų atranką? Popieriuose, audito ataskaitose ir pasiteisinimuose žiniasklaidoje – taip, žinoma. Čia, kaip ir kalbant apie bet kokias nejudraus valdiško aparato ataskaitas - svarbiausia, kad viskas teisingai ir efektyviai atrodytų popieriuose. O ar veiks iš tikrųjų – vargu ar kas galėtų patikrinti.

Mano mintys dažniausiai pinasi apie vieną – patį tradiciškiausią, „skaidriausią“, nes atvirą visiems, būdą tapti ES pareigūnu. Bet tuo pačiu ir patį neįtikimiausią. Neįtikimiausią todėl, kad jame esantis atsitiktinės sėmės faktorius yra aukščiausias iš visų galimų patekimo būdų.

Trumpai tariant, norint tapti nuolatiniu ir neterminuotu pareigūnu reikia laimėti atranką, kurią sudaro trys dalys. Pirmiausia, visi tie, kurie atitinka formalius šaukimo reikalavimus, laiko bendrąjį egzaminą. Geriausius rezultatus surinkusieji kviečiami antrajam egzaminui į vertinimo centrą, kur dalyvauja grupiniuose užsiėmimuose ir pokalbyje su vertinimo komisija. Peržengusieji ir šį etapą patenka į rezervo sąrašą, iš kurio jau turi realią galimybę būti pakviesti darbui institucijose.

Pirmasis tokios atrankos barjeras, manau, ir yra sudėtingiausias. Mat būtent čia kiekvienam kandidatui tenka rungtis su tūkstančiais kitų. Pirmasis egzaminas – tai kompiuterinis testas, vertinantis kandidato žodinį, matematinį ir abstraktųjį mąstymą. Šis testas primena intelekto koeficiento nustatymo testus ir yra panašus į tuos, kuriuos rengia didelės bendrovės savo būsimiems darbuotojams atrinkti. Panašūs standartizuoti egzaminai naudojami ir kai kurių šalių švietimo sistemose, kur tokio testo rezultatas yra būtinas norint įstoti į aukštąsias mokyklas, ypač antros ar trečios pakopos studijų programas. Tačiau klystume manydami, kad svarbiausias gero pasirodymo faktorius laikant šiuos testus yra sugebėjimas teisingai atsakyti į klausimus apie pateiktą tekstą ar atlikti elementarius skaičiavimus.

Patys testai anaiptol nėra aukštasis mokslas. Iš anksto pasimokius ir perpratus principą, pagal kurį sudaromos užduotys, juos išspręsti nėra sunku. Tačiau visai kas kita, kai vidutiniškai vienai matematinei užduočiai laiko turi ne daugiau nei dvi minutes. Ir per jas turi spėti perskaityti ir suvokti pačią užduotį, peržiūrėti ir atsirinkti reikalingus duomenis, greitai „sumesti“ formulę ar sprendimo būdą, o tada jau atlikti skaičiavimus. Turint laiko į valias, tai būtų vienas juokas. Tačiau šiame teste yra lemiama net ne kiekviena minutė, tačiau ir sekundė.

Vadinasi, čia matuojamas ne tavo sugebėjimas mąstyti, bet sugebėjimas sumąstyti ir sureaguoti itin greitai. Svarbu ne ūgis, o smūgis, kaip sakoma. Keista ir šiek tiek ironiška – juk pats institucinis aparatas tokiu greičiu ir dinamika nepasižymi. Nors pastarasis vertinimas, prisipažinsiu, yra subjektyvus ir šališkas. O svarbiausia objektyvi kritika yra panaši į tą, kurią formuluojame supriešindami kiekybinę ir kokybinę vertę. Minties greitumas atitiktų kiekybinę charakteristiką. Tačiau pastaroji ne visada sutampa su kokybine. Kitaip tariant, sugebėjimas greitai – ir, beje, automato principu – reaguoti į proto dirgiklius jokiu būdu nelemia bendrojo to asmens efektyvumo. Atvirkščiai – kreipiant dėmesį į „mašininį“ pasirodymą, rizikuojama atsirinkti tik tuos, kurie efektyviai dirba tik įstatyti į griežtus nurodymų rėmus bei atlieka ne daugiau nei reikalauja juos nubrėžusi sistema.

Iš principo, tokie bendrojo pobūdžio standartizuoti testai nėra blogai. Ir reforma, kai istorinių „kas kuriais metais ką įrašė kokio traktato papildyme“ pobūdžio klausimų buvo atsisakyta, yra tikrai sveikintina. Galų gale, šios faktinės žinios tikrai nėra tos, kurių dauguma pareigūnų naudotų savo darbe.

Pagrindinė bėda, mano manymu, yra tai, kad pirmajame atrankos etape nėra vertinamas žmogiškasis, patirties, kūrybinio intelekto ir veiklos potencialo faktorius. Sakytumėte – nieko tokio, į pastaruosius tikrai atsižvelgiama vėlesniuose etapuose. Tačiau kas bus tada, jeigu tikrai geras, talentingas ir protingas asmuo viena sekundės dalimi pavėlavo paspausti teisingo atsakymo eilutę? Kai kitas, gana vidutiniškas jo konkurentas, tiesiog atspėjo vieną ar kitą atsakymą ir taip pateko į kitą turą? Tada sakytume pirmajam – ką gi, nepasisekė. Tačiau kam čia iš tikrųjų nepasisekė – tam asmeniui, kuris vėliau ras kitų būdų pritaikyti savo žinias, ar sistemai, kuri prarado potencialų indėlį?

Taigi paties principo, kad norint patekti į ES aparatą, reikia išlaikyti testą, aš nekritikuoju. Pagaliau, tai – sąžiningas būdas užtikrinti, jog institucijų darbuotojais taptų protinį darbą gerai atlikti sugebantys profesionalai. Juolab kad pasiruošti testui yra visiškai įmanoma. Ypač tada, kai apsiginkluoji kantrybe ir bandai bent kelis kartus, skiri laiko ruošimuisi, bent kokią valandą ar dvi per dieną mėnesį iki egzamino. Tiesą sakant, toks ruošimasis primena smegenų mankštą ir netgi naudinga bendrajam intelekto lavinimui, formos palaikymui. Pagaliau, tai – visai įdomu, nes primena kryžiažodžių ir galvosūkių sprendimą.

Esu girdėjusi ir dar vieną šiuos testus palaikantį argumentą. Būtent kandidato motyvacijos išbandymą. Mat jei kandidatui pirmą ar antrą kartą laikant testą pritrūksta kelių taškų patekti tarp to auksinio procento laimingųjų, ir ši nesėkmė jo ar jos neatgraso nuo tolimesnių mėginimų, taip yra įrodomas jų pasirinkimo, taigi ir motyvacijos tvirtumas. Pagaliau galime suskaičiuoti – jei egzaminus jiems tenka laikyti, tarkim, penkis kartus, šis procesas gali užtrukti iki kelerių metų. Kiekvieno neigiamą rezultatą pranešančio laiško pabaigoje yra kartojama: šio egzamino rezultatas neatima iš jūsų teisės dalyvauti ateityje rengiamuose konkursuose. Tad klausimas keliamas jūsų motyvacijai: kiek mėnesių ar metų dar norėsite bandyti?

Įdomu ir tai, kaip mėginančiųjų akyse kinta išsvajotųjų institucijų statusas. Kad ir pagal tokį toliau aprašomą scenarijų. Pirmiausia apie jas mąstai kaip vieną iš daugelio galimų darboviečių ir nusprendi pabandyti laikyti egzaminą „šiaip sau“. Tuomet, priklausomai nuo tavo asmenybės ir charakterio, po truputį pretendavimo veiksmas užkrečia, o tu patiri azarto jausmą. Dar vėliau, jei vis neperžengi barjero, procesas tiek užvaldo mintis, kad pasimeti, todėl pradedi apie darbą institucijose galvoti kaip apie svajonę, kuriai pasiekti ir gyvenimą paaukotum. Pats darbas ima atrodyti kaip tobula alternatyva, o tie, kas jį jau dirba – neklystantys genijai. Tačiau netrukus seka praregėjimas – tarkim, jau kelintą kartą laikydamas testą pamatai, kad užduotys kartojasi nepriklausomai nuo to, ar asistento, ar administratoriaus pozicijai atranka organizuojama. Ir dar liūdniau – net ir tose užduotyse randi kalbos bei gramatinių klaidų. O juk verčia jas ne kas kitas, bet tokius pat konkursus įveikę Komisijos vertėjai. Tai kaip tada pasijunti, jei randi klaidų, kurių žinai, jog pats nedarytum, tačiau galimybės tau vis tiek niekas nesuteikia dėl tos vienos sekundės trūkumo?

ES institucijų darbuotojų atranka man primena tuos radijo klausytojams rengiamus kvizus, kai du paskambinę klausytojai turi atspėti muzikines mįsles, parengtas pagal dažniausiai radijo eteryje skambančias melodijas. Dauguma tų melodijų ir jų atlikėjų prisiskambinusiems pažįstama iki kaulų smegenų. Taip, kad net vidurnaktį iš lovos prikelti teisingai atsakytų. Tačiau jei gali teisingą atsakymą išpyškinti vidurnaktį, dar nereiškia, kad jį prisiminsi ir tiesioginiame eteryje. Suvokiant situacijos lemtingumą ne vienam sušlubuoja mintis, ir net mėgstamiausios Michaelo Jacksono dainos atrodo tarsi pirmą kartą girdimos. Panašiai ir ES testų metu – atsiranda bent viena akimirka, kai viskas atrodo nepažįstama ir nesuvokiama. Ta akimirka gali tetrukti kelias sekundes, tačiau pastarosios gali lemti visą testo baigtį. Jaučiate spaudimą?

Bet ar nėra kito būdo? Testai gana sėkmingai taikomi ir kontraktiniams darbuotojams įdarbinti. Laikomas toks pat egzaminas, tačiau svarbiausia čia – surinkti reikiamą taškų skaičių, t. y. įrodyti, kad atitinki tam tikrus loginio mąstymo reikalavimus. Tuomet, jei jau išlaikai, patenki į duomenų bazę. Darbo vietos tai neužtikrina. Tačiau tada jau rungiesi savo esamos darbo patirties ir kitų sugebėjimų pagalba.

Panašiai laikinus darbuotojus įdarbina ir viena partinių grupių Europos Parlamente. Visų pirma jie peržiūri atsiųstas konkursui paraiškas. Tada labiausiai ieškomo darbuotojo reikalavimus atitinkantis dešimtukas kviečiamas laikyti kompiuterinio testo. Tačiau į kitą etapą – pokalbį – patenkama tik tuo atveju, jei surenkamas minimalus nustatytas taškų skaičius. Vadinasi, yra užtikrinama, kad potencialus darbuotojas ir tinkamos patirties turėtų, ir ne iš kelmo spirtų smegenų būtų. Tačiau toks formalus kriterijus ir lieka formalumu, kurį atitikus iš tikrųjų vertinamas būsimo darbuotojo veiklos potencialas, neapibrėžiamas vien tik jo atliekamų matematinių operacijų greičio terminais.

Kas gi kitas institucijas sulaiko nuo tokios vertinimo ir įdarbinimo sistemos? Man pirmiausia į galvą šauna atsakymas – žmogiškieji ištekliai, o konkrečiai – pinigai. Juk grubiai skaičiuojant, pagal konkurso apimtis, dešimties žmonių komandai peržiūrėti pateiktas paraiškas užtruktų metus, jei kiekvienas narys sugebėtų perskaityti po 20 vienetų per dieną. Jau dabar daugelis kritikuoja institucijas: esą, ne tik kad jų darbuotojų darbo valandos brangiai kainuoja, bet dar ir kad jos neefektyviai paskirstomos. Jei ir dabar, pasitelkiant testų pagalbą, skelbiamų konkursų formalumams ir ne-formalumams sutvarkyti reikia visos personalo atrankos tarnybos, kiek tokių tarnybų reikėtų norint išnagrinėti kiekvieną pateiktą paraišką? Daug, o mes iš visų Sąjungos pakraščių rėktume – vėl neefektyviai naudojami mūsų mokesčių pinigai!

Pabaigai pridursiu tik vieną detalę. Vienos iš Komisijos darbuotojų valgyklos vedėja man visad atrodė kaip tikra valgyklos vedėja... Kol mano pasaulėlį nesukrėtė žinia: ji išsilaikiusi vieną iš kontraktiniams darbuotojams skirtų testų, patekusi rezervo sąrašan, ir jau kurį laiką (kelerius metus) laukia savo eilės darbo vietai institucijose gauti. O kol lauki, duonai užsidirbti vis vien reikia.

Čia kaip su ta demokratija, kuri jokiu būdu nėra ideali santvarka, tačiau geresnės dar niekas neišrado. Tad ruoškitės testui kiek galite, ir bandykite laimę. Jei pasiseks iš karto – puiku. O jei ne – tik negalvokite, kad nesate verti ar neturite sugebėjimų. Priešingai, gal jų turite per daug.

 

Parengė Eglė Obcarskaitė

Komentarai

Kitos naujienos

Tai buvo prieš keletą vasarų, kai susigundęs pasakojimais apie keturženkles algas eurais nutariau užsidirbti vasarą viename Olandijos mieste. Atlikęs paiešką nusprendžiau pasinaudoti darbo agentūros paslaugomis, tad kiti du gyvenimo mėnesiai buvo vienas puikiausių, nuostabiausių gyvenimo pasibjaurėjimų, kokius tik gali patirti jaunas žmogus.

Daugeliui buvo staigmena, kad užuot, kaip įprasta diplomatijoje, reiškusi „didelį susirūpinimą“ ir reikalavusi „imtis visų priemonių padėčiai ištaisyti“, Europos Komisija į Šveicarijos sumanymą griežtinti imigracijos taisykles sureagavo principingai.

„Jūs – vyras ar moteris?“ – tokį klausimą išgirdo Kornelija Ramanauskaitė Lenkijoje, kai nemokėdama lenkų kalbos neteisingai užpildė dokumentus.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!