Kas dirbusiems užsienyje mokės pensijas arba socialinis solidarumas tarp savų

Spausdinti Autorius: Vija | 2012-05-16

Dėl darbo po Europą migruojantys ES šalių piliečiai, įskaitant ir mus, gali būti ramūs: visoje ES galioja vienodos pensijų teisių perkėlimo taisyklės, tad išėjus į pensiją ji į banko sąskaitą sukris iš visų ES šalių, kuriose dirbta. Tačiau imigrantai iš trečiųjų šalių atsiduria prastoje padėtyje, jeigu ES narė, į kurią imigruota, nesiteikė pasirašyti dvišalės sutarties su jų tėvynėmis.

ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Europos Sąjungoje yra daugiau nei 30 milijonų užsieniečių, tai yra ir atvykėlių iš kitų ES ir ne ES valstybių, arba 6,5 procento visų ES gyventojų. Du trečdaliai jų yra trečiųjų šalių piliečiai, o apie trečdalį, daugiau nei 12 milijonų, yra kitų ES narių piliečiai. Būtent tiems kitų ES narių piliečiams yra taikomos bendros ES pensijų perkėlimo nuostatos.

Jeigu ES pilietis gyveno ir dirbo daugiau nei vienoje ES šalyje arba Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje ar Šveicarijoje, visose šalyse išsaugomi ir vėliau skaičiuojant pensiją panaudojami jo darbo ir sumokėtų socialinių mokesčių duomenys. Kiekviena šalis, kurioje asmuo dirbo bent metus, jam išėjus į pensiją perves dalį pensijos. Jeigu ES pilietis kitoje ES šalyje dirbo mažiau nei metus, taikomos kitokios tos pensijos dalies apskaičiavimo taisyklės, bet sukaupta pensijos dalis neprapuola. Jeigu asmuo, pavyzdžiui, dirbo trijose ES valstybėse narėse, jam bus mokamos trys skirtingos senatvės pensijos.

Todėl lietuviai, būdami ES piliečiais, dėl savo pensijų gali jaustis saugūs, jeigu legaliai dirbo kitoje ES šalyje. Kadangi ES šalys yra išsivysčiusios skirtingai, dirbti turtingesnėje ES šalyje ir gyventi savo neturtingesnėje ir pigesnėje šalyje gaunant „vakarietišką“ pensiją gali užtikrinti sočią senatvę. Jeigu atvirkščiai – nelabai. Lietuvoje pradirbęs skandinavas, sulaukęs lietuviškos pensijos, gali ir nepragyventi iš jos savo šalyje. Mes ir savo šalyje vargiai lietuviškų pensijų pragyvename.

Kaip visa ta sistema veiks, pamatysime ne iš karto. Į ES įstojome tik prieš aštuonetą metų ir mūsų emigrantai kitose ES šalyse vis dar darbingo amžiaus.

 

„Tough luck“

Ne ES šalių piliečiams tokių bendrų nuostatų nėra, o galioja dvišalės sutartys pasirašytos tarp šalies, kurioje imigrantas gyvena ir dirba, ir šalies, iš kurios jis kilęs. Jeigu tokios sutarties nėra – ką gi, nepasisekė, „tough luck“, galima pasakyti angliškai.

Įdomiausia tai, kad ES net nėra jokios bendros duomenų bazės apie jos narių pasirašytas dvišales pensijų perkėlimo sutartis su trečiosiomis narėmis! Tad į ES dirbti atvykstantiems ne ES piliečiams net nėra lengvo ir paprasto būdo pasitikrinti, ar šalys pasirašiusios socialinės apsaugos sutartį. Be to, kalbos apie socialinės apsaugos sąlygų vienodą užtikrinimą yra tuščios, jeigu net nėra pradinių bendrų lengvai pasiekiamų duomenų, nuo kurių galima atsispirti.

Tarptautinė darbo organizacija savo tinklalapyje mėgina pateikti informaciją apie tokias dvišales pensijų perkėlimo sutartis, tačiau duomenys nėra labai tvarkingi, be to, dažnai originalo kalbomis ir be vertimo.

Kaip sakiau, apie du trečdalius, arba apie 20 milijonų, ES gyvenančių užsieniečių yra iš trečiųjų šalių, ne ES narių.

Europos Komisija pabrėžia, kad atvykdami dirbti į ES šie žmonės dažnai Sąjungą regi kaip vientisą vienetą, o jau atvažiavę susiduria su susiskaldžiusia socialine sistema. Tad Europos Komisija šių metų kovą pasiūlė artimiau bendradarbiauti socialinės apsaugos srityje bent jau su Albanija, Juodkalnija, San Marinu ir Turkija, kad šių šalių darbuotojams ES būtų taikomos lygios socialinės apsaugos teisės ir jie galėtų „eksportuoti“ savo pensijas iš ES. Komisija netgi pasiūlė apsvarstyti galimybę tokias pensijų perkėlimo sutartis su trečiosiomis šalimis sudaryti nebe dvišaliu pagrindu, o ES lygiu.

 

Gudragalviai italai ir britai

Daugiausiai imigrantų iš kitų ES ir ne ES šalių turi penkios ES valstybės: Vokietija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Prancūzija. Šiose penkiose šalyse gyvena daugiau nei 75 procentai visų ES užsieniečių (prie užsieniečių priskaitant ir iš kitos ES narės kilusius asmenis).

Tad tikėtina, kad būtent šių šalių „sodros“ ateityje mokės daugiausiai pensijų užsieniečiams, žinoma, jeigu jie dirba legaliai. Kadangi, remiantis „Eurostat“ duomenimis, dažniausiai užsieniečiai šiose šalyse yra darbingo amžiaus, laikai, kai reikės plačiau atverti piniginę, ateis ne dabar ir ne iš karto.

Didelė dalis imigrantų šiose penkiose šalyse pasieks pensinį amžių nuo 2030 metų, o didžiausia šių užsieniečių išėjimo į pensiją banga atsiris nuo 2040 metų.

Tačiau kai kurios iš šių penkių šalių, tiksliau, Jungtinė Karalystė ir Italija, neturi dvišalių pensijų teisių perkėlimo sutarčių su šalimis, iš kurių kilusios didžiausios imigrantų iš trečiųjų šalių bendruomenės.

Vienos didžiausių imigrantų bendruomenės Jungtinėje Karalystėje yra iš Indijos ir Pakistano, bet socialinių teisių perkėlimo sutarties nėra. Italijoje nėra sutarties su Albanija, iš kurios į Italiją yra atkeliavę bene daugiausia imigrantų.

Vokietija šia prasme yra sąžiningesnė. Ji turi dvišales sutartis su Turkija, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, iš kurių į Vokietiją yra atkeliavusios didžiausios ne ES imigrantų bangos. Tiesa, viena didžiausių ne ES imigrantų bendruomenių Vokietijoje yra rusai, bet dvišalės sutarties su Rusija nėra.

 

O ką Lietuva?

Pasak Tarptautinės darbo organizacijos duomenų bazės, Lietuva turi pensijų perkėlimo sutartis su Rusija, pasirašytą 1999 metais, Baltarusija, pasirašytą tais pačiais metais, taip pat su Ukraina. Tad bent jau pagrindiniai rusakalbiai imigrantai Lietuvoje žino, kad jų pensijų teisės keliaus su jais.

 

Parengė Vija Pakalkaitė

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!