Kaip Europos Komisija saugo šampaną bei Parmos sūrį?

Spausdinti Autorius: Ieva | 2012-09-21

Jei patys ir nesate to sakę, tai bent jau girdėję iš ko nors savo aplinkoje – tikrai: neva jau visai negalime žinoti, ką valgome, kas yra sveika, gera, ar bent jau natūralu ir tikra. Na, nustebsite ar ne, tačiau Europos Komisija irgi atlieka tam tikrą vaidmenį užtikrindama jus, kad jei jau Europoje valgote sūrį, kuris didžiuojasi užrašu parmigiano reggiano, ar padavėjas jums siūlo pasivaišinti šampanu – tai šiuo atveju tikrai nebūsite nuviltas, ir ragausite būtent tikrąjį parmezaną, o gurkšnosite, neabejotinai, šampaną. Ir jie tikrai bus tikri.

Saugomas kilmės vietos priskyrimas

Niekam ne naujiena, kad pasaulyje egzistuoja daug produktų, turinčių konkrečią savo kilmės vietą. Ši įvairovė neatsiejamai priklauso nuo regiono klimatinės zonos, t.y., saulės šviesos kiekio, drėgmės, temperatūros, dirvožemių – net ir to, kokiose ganyklose ganosi bei kokią žolę rupšnoja vietinės karvės. Dėl to kone kiekvienas kraštas, geografiniams duomenims sumišus su istoriniu bei kultūriniu vietos žmonių gyvenimu, gali pasiūlyti tik jam būdingus maisto produktus, kurie šiandien tokiais tapo dėl unikalių įvairių išorinių sąlygų darinių. Europos Komisija užsibrėžė teisiškai pripažinti kai kurių produktų kilmę bei autentiškumą: dėl to šiandien turime atitinkamus įstatymus bei procedūras, kurie saugo vieno ar kito maisto produkto pavadinimą, suteikdami jam kelis galimus statusus: PDO (protected designations of origin), PGI (protected geographical indications) ar TSG (Traditional speciality guaranteed). Taip saugomas vardas reiškia ne tik atitinkamą teisinį statusą, bet kartu įprasmina ir kilmės regiono indėlį į visą kultūrinį katilą, koks ir yra ES.

Truputis istorijos

Galbūt kiek mažiau toks kilmės regiono priskyrimas stebina kalbant apie vynus: skaitydami (ar bent rimtu veidu nužvelgdami) vynų etiketes, dažnai prie itališkų vynų pavadinimų matome nurodytas raides DOC (Denominzzione d’Origine Controllata, it. – saugoma kilmės vieta), prancūziškas tokios abreviatūros atitikmuo – AOC (Appellation d’Origine Controlee). Vieša paslaptis, kad renkantis vynus, tokia indikacija dažnai tampa pagalba mažiau nusimanančiam, kadangi šie trumpiniai būtent ir nurodo, jog vynų gamybos procesas, vieta bei vynuogės – jau ir įstatymiškai ginama tradicija. Būtent šis vynų kilmės regiono žymėjimas ir įkvėpė mintį panašiai reguliuoti ir tradicinius maisto produktus, ir tokia sistema buvo sukurta 1992 metais. Šio proceso katalizatoriumi tapo ir kitas įvykis – greito maisto užkandinės McDonald‘s atsidarymas pačiame Romos centre. Greito maisto priešininkai, savo ideologijai net suteikę pavadinimus terroir (prancūziškai – „vietinis“) bei tipicita (itališkai – „tipiškumas“) gynė straipsnio pradžioje išsakytas mintis, jog tikras maistas yra daugelio skirtingų sąlygų sintezė, ir jei norima išlaikyti jo unikalumą, jo negalima net perdirbinėti kitomis sąlygomis, ar juo labiau – masinės produkcijos principu. Taigi, tokių argumentų dėka, šiandien turime ištisus sąrašus produktų, kurių vardai gali būti naudojami tik direktyvose apibrėžtoje geografinėje erdvėje, ir jo gamyboje naudojant tik sutartus produktus bei metodus.

Statuso suteikimas

Kad maisto produkto pavadinimas įgautų saugomo statusą, jo gamintoja pradžioje turi įvykdyti kelis uždavinius. Pirmiausiai, kaip minėjau, regiono gamintojai turi vieningai sutarti dėl naudojamų žaliavų bei gamybos metodų. Tai, be abejo, yra kone sudėtingiau nei tolesnė – biurokratinė – proceso dalis, kadangi skirtingų vietovių gamintojai gali būti pripratę ir prie skirtingų gamybos tradicijų. Tai įvykdžius, paraišką dėl produkto vardo saugojimo turi patvirtinti atitinkamos vietinės valdžios instancijos, o vėliau – Europos Komisija, kad nutarimas įsigaliotų tarptautiniu mastu. Vieni geriausiai mums šiandien žinomų saugomų vardų – tai jau minėtas šampanas: jei mėgaujatės gėrimu būtent tokiu pavadinimu, reiškia, kad jo kilmė – Šampanės regionas Prancūzijoje; tuo tarpu Ispanijoje, užsimanę vietinio putojančio vyno, būsite pavaišinti cava. Vinho verde reiškia, kad jūsų geriamas baltas vynas turi gilias tradicijas Portugalijos Minho regione; tikras fetos sūris, be abejo, mus gali pasiekti tik iš Graikijos, parmezano sūris bei Parmos kumpis – iš Italijos, o štai lietuviškasis liliputas bei baltasis varškės sūris jau dabar laukia savo patvirtinimo Komisijoje, po kurio taip pat tas saugomų pavadinimų produktais. Šiuo metu tokiu statusu didžiuojasi kol kas tik vienas lietuviškas gaminys – skilandis, o saugomuose sūriuose lyderiauja Prancūzija ir Italija (turinčios atitinkamai 43 ir 42 registruotus sertifikatus). Na, o Didžiojoje Britanijoje saugomas netgi tradicinis Bramley obuolių pyrago užpildas – o jo sertifikate detaliai nurodyti visi būtini ingredientai bei jų gramatūra!

Tiesą sakant, būtent tokio pobūdžio direktyvos man geriausiai ir iliustruoja Sąjungos siekį būti „vieningiems įvairovėje“. Galima ironiškai šyptelėti pagalvojus, jog finansinių interesų taip lengvai neapginsi ir nesuderinsi – tačiau iš kultūrinės perspektyvos, ES tikrai gerbia savo narių tipicita.

 

Parengė Ieva Kazakevičiūtė

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!