Lietuviški teletabiški prieš pilkus vokiškus: kur rūšiuoti šiukšles smagiau

Spausdinti Autorius: Eglė | 2014-07-14

Niekada nesitikėjau, kad šiukšlės mane taip džiugins. Negalvokite, kad patamsiais slenku po jas pasiknisti ir paieškoti vertingų daikčiukų. Džiugina ne pačios šiukšlės, o joms skirti spalvoti konteineriai. Vos Lietuvos kiemuose pradėjo dygti teletabius ir ypač jų draugą siurblį Nu Nu primenančios dėžės, plojau katučių – pagaliau galėsime bent truputį pažaisti ekologiją.

Jei pajutote ironiją, klystate – aš iki šiol džiaugiuosi spalvomis kiemuose, kad rūšiuoti šiukšles imama ir prekybos centruose, kad atsiranda konteinerių baterijoms ir drabužiams, o vis daugiau žmonių nepatingi atskirai mes mesti laikraščius, butelius ir plastikines dėžutes. Radau poros metų senumo apklausą – 7 iš 10 žmonių tvirtino rūšiuojantys atliekas, šeštadalis rengėsi pradėti ir maždaug tiek pat negalvojo to daryti. Kita apklausa rodė, jog ketvirtadalis rūšiuoja visada.

Kiek naujesnis Eurobarometro tyrimas, kad Lietuvos gyventojai pagal atliekų rūšiavimą atsilieka nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Trys ketvirtadaliai gyventojų bent kartais rūšiuoja plastiko atliekas, stiklą, popierių ir kartoną. Elektroniką, dažus, chemines medžiagas, skardines, virtuvės atliekas – tik pusė. ES valstybėse plastiko atliekas, stiklą, popierių ir kartoną vidutiniškai rūšiuoja devyni iš dešimties, kitų rūšių atliekas – trys ketvirtadaliai žmonių. Jokių atliekų nerūšiuoja 7 proc. Lietuvos gyventojų ir 3 proc. europiečių.

Pakuočių atliekas nuolat rūšiuoja vos trečdalis lietuvių, daugiausia – turintieji aukštąjį išsilavinimą, didmiesčių gyventojai, kiek didesnių pajamų ir, priešingai nei galima tikėtis, – vyresni nei 40-ies žmonės. Pagrindinė nerūšiavimo priežastis jiems – namuose nėra kur laikyti tokias atliekas.

Eurobarometro tyrime dalyvavę žmonės nurodė, kad rūšiuoti daugiau atliekų paskatintų patogesnis jų surinkimas iš namų, taip pat – patikinimas, kad išrūšiuotos atliekos iš tiesų perdirbamos, ir finansinės paskatos, pavyzdžiui, užstatai ar sumažinti mokesčiai.

Įmesi ne ten – baudą gaus visas namas

Kai persikrausčiau į Vokietiją, džiaugtis ėmiau truputį mažiau. Ten, kur kasmet prisikaupia 30 mln. tonų šiukšlių, rūšiavimas yra tikras menas! Gražieji teletabiški konteineriai atrodo lyg užsilikę iš antikos ir kolegas užsieniečius pranoksta nebent spalvomis. Vokiškieji – rudi, juodi, kai kurie griozdiški, padėvėti… Ir su šiukšlėmis reikia padirbėti. Pas mus namie šiukšlėms skirtos bent penkios vietos: specialus maišas plastikui, maišelis panaudotoms baterijoms, dėžutė popieriui ir po kibirą maisto atliekoms bei kitam šlamštui.

Supaistyti, kur ką mesti, neužtenka – reikia žinoti, kaip ir kada viskuo po to atsikratyti. Baterijos, kaip ir Lietuvoje, palydi mus į parduotuvę ir ten lieka specialioje dėžutėje. Popierių paprastai nutempiu iki kur nors gatvėje stovinčio konteinerio. Organinės atliekos (vokiškai - Biomüll) keliauja į konteinerius, paslėptus krūmuose greta mūsų namo. Plastiko maišas kartu su likimo draugais iš kitų butų tam tikrą savaitės dieną įsitaiso prie gatvės ir laukia specialios mašinos. Visos kitos šiukšlės, kurioms mesti tinka paprasti maišeliai iš prekybos centrų, kaupiamos nedideliame konteineryje rūsyje, o kitos specialios mašinos dieną ištraukiamas aukštyn. Taigi tam tikru metu pakrūmėje ant šaligatvio ima augti atliekų krūvos – gyventojai sutempia savo šiukšlių konteinerius ir plastiką. Estetinio pasigėrėjimo – nė per nago juodymą, bet visi stropiai laikosi taisyklių.

Tiesa, skirtingų spalvų ir vokiški konteineriai, išrikiuoti prie privačių namų ar skirti bendram naudojimui (arba jų dangčiai – būtent šių spalva yra esminė). Rudieji skirti organinėms atliekoms, kurios Vokietijoje sudaro pusę visų atliekų, mėlynieji arba žalieji, priklausomai nuo vietovės, – popieriui, geltonieji – plastikui, juodieji ar pilkieji (po vieną turi kiekvienas butas ar namas) – kitoms šiukšlėms. Todėl geltoni yra ir specialūs maišai, į kuriuos namie metame plastikinius butelius ir dėžutes. Juos nemokamai dalina, pavyzdžiui, kai kuriose parduotuvėse.

Stiklo niekas neatvažiuoja – jį reikia nešti iki didelių konteinerių, o ten dar viską išrūšiuoti pagal spalvas. Butelius galima nutempti iki parduotuvės ir susigrąžinti užstatą. Už plastikinius butelius, kad ir kokio dydžio jie būtų, tenka suploti 25 euro centus, užtat stikliniai tekainuoja 8. Bet žmonės priduoda ir vienus, ir kitus – kiša juos į automatus, kurie vėliau išspjauna čekį, o šį tereikia pateikti kasoje.

Nebenešiojamus drabužius ir avalynę vokiečiai meta į atskirus konteinerius, didesnes elektronines atliekas veža į vietą, vadinamą perdirbimo kiemu – Recyclinghof, o stambiagabaričius daiktus atiduoda tam tikru metu atvažiuojančiam specialiam transportui.

Kad ir kokia įmantri atrodo ši sistema (net patiems vokiečiams dėl jos skauda galvą), ji sėkmingai veikia ir niekam nekelia nepasitenkinimo. Juoba kad mokėti reikia tik už šiukšlių iš juodųjų konteinerių išvežimą. Pasitaiko, kad žmonės atliekas sumeta ne ten (pavyzdžiui, organines atliekas sukrauna į plastikinius maišus arba į geltonuosius prideda ne plastiko). Šiukšlininkai pastaruosius (jie skaidrūs, todėl turinys puikiai matyti) tokiu atveju tiesiog palieka ant šaligatvio. Kartais ant skelbimų lentos atsiranda įspėjimas: „Brangūs kaimynai, gavome baudą už netinkamas atliekas rudame konteineryje.“ Aš pati, būdama Lietuvoje, jau dairausi atskiro kibiro organinėms atliekoms.

„Plastikiniai maišeliai sklando ore“

Kitose šalyse irgi esama įmantrybių. Didžiojoje Britanijoje Marius turėdavo atskirti stiklą, o Švedijoje atliekas mesdavo į devynis kibirus. „Ne tiek darbo daug būdavo, kiek streso, – prisipažino jis. – Kartą etiketę nuo grietinės ar kažko panašaus įmečiau ne ten. Turėjau išklausyti paskaitą. Ar tikrina net šiukšlių maišų turinį? Nuo žmonių priklauso. Bet ten, kur gyvenau, tikrino ir dar kaip.“

Kopenhagoje gyvenanti Jūratė nuo kitų atliekų turi atskirti plastiką, stiklą ir popierių bei kartoną. „Jei neišlankstai dėžių, namo prižiūrėtojas atlekia aiškintis santykių net su vėjeliu“, – pusiau juokais skundėsi ji. Kieme dar stovi mažesni konteineriai baterijoms, metalui ir kietam plastikui. Jūratės žodžiais, ne visi danai rūšiuoja atliekas, stropiau – tik stiklą.

Daliaus iš Londono teigimu, reikalavimai skiriasi nuo vietos valdžios. Pas juos stovi konteineriai plastikui, popieriui ir stiklui bei skardinėms. Dar vienas skirtas organinėms atliekoms.

„Pas mus (Prancūzijoje - aut. past.) – du maišai, juodas ir geltonas, – pasakojo Mindaugas. – Kaime dar yra stiklo ir popieriaus/kartono konteineriai. Maišeliai nemokami, bet, pavyzdžiui, geltonų gali gauti tik merijoje, nors, sako, kartais ir parduotuvėje būna. Per ketverius metus taip ir nesulaukėme to momento, todėl su malonumu apsilankome pas merą.“

Vienoje, anot ten su šeima gyvenančios Gerdos, stovi atskiri konteineriai spalvotiems buteliams. Per miesto šventes šiukšlininkai įrengia savo stendus ir šiukšles tenka iki tam tikro laiko sumesti į reikiamus konteinerius. Lietuvė prisiminė sykį gavusi pastabą, kad plastikinius butelius į konteinerį meta nesuspaustus. Ten dirba savotiški šiukšlių šerifai, kurie prižiūri, kad atliekos būtų rūšiuojamos tinkamai. Jei kažkas prie visų šiukšlių palieka baldus ar šiaip ką netinkamo, sąskaitą už tai gauna visas namas, mat nestandartines atliekas reikia patiems išvežti į specialius sąvartynus.

Mieste net veikia karštoji linija žmonėms, susidūrusiems su keblumais. O vienos atliekų perdirbimo gamyklos ir elektrinės dizainą sukūrė garsus Austrijos menininkas Friedensreichas Hundertwasseris.

Pietų Italijoje esančiame Tarante, pasak ten gimusio Nicolos, bandė pripratinti rūšiuoti atliekas, kiemuose buvo pastatę konteinerius, bet žmonės šiukšles mesdavo, kur papuolė, kad sumanymas greitai žlugo. Tuo tarpu Milane, kur jam teko gyventi, kiekvienas namas turi savus konteinerius organinėms atliekoms, popieriui, stiklui, plastikui ir kitoms atliekoms.

Saudo Arabijoje, ten gyvenančios Giedrės teigimu, dėl atliekų niekas nesuka galvos: „Plastikiniai maišeliai sklando ore. Prekybos centrai juos dalija tonomis ir ragina kiekvieną daiktą pakuoti į atskirą.“

Rūšiavimas: ką, kaip ir kodėl

Lietuvoje į sąvartynus kasmet išvežama 3-5 mln. tonų mišrių atliekų, beveik pusė jų – nerūšiuotos komunalinės atliekos. Vienas gyventojas kasdien vidutiniškai išmeta po 1 kg šiukšlių. Sąvartyne atliekos ilgai lieka nesuirusios: popierius – 2 metus; konservų dėžutės – 90 metų; plastiko pakuotės – 200 metų; stiklainiai, buteliai – 900 metų.

Patarimų, kaip rūšiuoti, apstu: trumpa atmintinė, atliekų rūšiavimo lentelė, rūšiavimo rekomendacijos, ką daryti su pavojingomis atliekomis, kaip teisingai rūšiuoti atliekas, ko nemesti į tam tikrus konteinerius (čia ir čia).

Čia vaizdžiai paaiškinta, ką į kuriuos konteinerius mesti, čia paaiškintas pakuočių žymėjimas, o čia pilna vaizdo įrašų apie atliekų rūšiavimą.

Eglė Digrytė

Plastikas specialiuose maišuose Vokietijoje, Eglės Digrytės nuotr.

Konteineriai stiklui ir popieriui Vokietijoje, Eglės Digrytės nuotr.

Šiukšlių išvežimas Vokietijoje, Eglės Digrytės nuotr.

Šiukšlių konteineriai Italijoje, Eglė Digrytės nuotr.

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

„Niekada per daug neaikčiojau dėl naujamečių pažadų. Visuomet norėjosi savo idėjoms duoti daugiau laiko. Šių metų priesaika pratęsia jau ketverius metus sėkmingai vystomą projektą „Atliekoms ne”, kuris padėjo prisijaukinti idėją savo artimuosius per Kalėdas nudžiuginti nedaiktiškomis dovanomis‟, – sako amerikietė menininkė, aplinkosaugos atyvistė Colleen Doyle.

Šiukšlių rūšiavimas daugumai lietuvių – labiau mados nei rimto požiūrio reikalas. Nors Europos Sąjungos (ES) gyventojai jau seniai rūšiuoja šiukšles, Lietuvoje dar ne taip dažnai sutiksi lietuvį, skirstantį atliekas į specialias talpas. Šalyje vis dar gausu sąvartynų, aplinkinius nuodijančių naftos produktais ir dujomis – gaišinančių gyvūniją.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!