Kad ekonomika veiktų: socialinio dialogo svarba Europos Sąjungoje

Spausdinti Autorius: Mantas | 2013-04-16

Vakar Europos Komisijoje klausydamas pranešimo apie užimtumą ir socialinę situaciją Europos Sąjungoje jaučiausi nejaukiai. Ypač tada, kai buvo lyginamos valstybės narės. Pastaruoju metu daug domėdamasis ES pinigų ir fiskaline politika jau buvau įpratęs Lietuvą matyti geriausiai su krize kovojančių šalių sąrašo priekyje. O štai pranešime apie socialinius finansinio stabilumo kaštus – šaltas dušas auditorijoje buvusiems lietuviams.

Nedarbas, skurdas, prasta gerovės valstybės sistema. Deja deja, atrodo, kad dažnai tokia yra finansinio stabilumo kaina. Ar visada griežtai taupant ir kovojant su krize prastėja socialinė padėtis?

Ar buvo galima kiek nors sušvelninti taupymo socialinius kaštus Lietuvoje? Ar padarėm viską, ką galėjom? Neturiu tiesių atsakymų į šiuos klausimus. Visiškai aiškių atsakymų neturi ir ES institucijos. Tačiau iš pastarosios ekonominės ir finansų krizės visi turėtume pasimokyti bent jau vieno dalyko. Norint sukurti gerai funkcionuojančią rinkos ekonomiką, būtina atsižvelgti į du lygiai svarbius aspektus: pirma, kaip sukurti institucijas, kurios užtikrintų rinkos sąlygas; antra, kaip apsaugoti valstybės piliečius nuo šalutinių „rinkos kūrimo“ efektų, t. y. nedarbo ir skurdo. 

Norint kovoti su aukščiau įvardintom problemom, reikia labai aiškiai suprasti vieną dalyką: ekonominę politiką kuria elitas, o socialinius kaštus stipriausiai jaučia mažesnes pajamas gaunantys žmonės. Visiškai suprantama, kad tam tikras pasekmes jaučia ir elitas – jų pajamos per krizę mažėjo santykinai labiau, nei uždirbančių mažiausiai. Ir vis dėl to būkim atviri – prie skurdo ribos elitas nepriartėjo. Šis gyvenimo lygio skirtumas dažnai nori nenori sukuria nesusikalbėjimą ir tarpusavio supratimo trūkumą. Bene geriausias būdas to išvengti – kalbėtis su žmonėmis, kurie yra tikrieji realios ekonomikos veikėjai bei geriausiai jaučia rinkos nuotaikas. Darbuotojais ir darbdaviais arba socialiniais partneriais, kaip juos mėgstama vadinti oficialiuose dokumentuose. 

Komisijos ataskaita: socialinis dialogas šlubuoja 

Kaip bežiūrėsi, tokio kalbėjimo krizės metu Lietuvoje pritrūko. Tą rodo ir neseniai Komisijos išleista ataskaita apie socialinį dialogą ES. Oficialiame ES puslapyje socialinis dialogas yra apibrėžiamas kaip diskusijos, konsultacijos bei kiti bendri veiksmai, įtraukiantys dvi pagrindines organizuotas pramonės grupes: darbdavių organizacijas bei profesines sąjungas (darbuotojus). Socialinis dialogas tradiciškai vyksta dviem būdais. Pirmiausia, jis vyksta trišalėse tarybose, kuriose susirenka valdžios bei socialinių partnerių atstovai. Taip pat kiekvienoje valstybėje dažniausiai egzistuoja institucijos, kuriose darbuotojai ir darbdaviai kalbasi tarpusavyje, neįtraukiant valdžios atstovų. Tokio dialogo tikslas yra paskatinti vienas kito supratimą ir tokiu būdu rasti bendrus sprendimus egzistuojančioms problemoms. Kai sprendimai yra bendri, egzistuoja žymiai didesnė tikimybė, kad jų bus laikomasi.

Naujoji ES ataskaita rodo, kad socialinis dialogas ES šlubuoja.

Minėtoje ataskaitoje teigiama, kad blogiausiai socialinius partnerius į sprendimų priėmimo procesą sekasi įtraukti Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Kad ir kaip bebūtų liūdna, Lietuva patenka į šią grupę. Apie Lietuvą konkrečiai sakoma taip: „Lietuvoje socialinių partnerių įtrauktis į nedarbo ir pensijų sistemos klausimų sprendimą tebėra silpna, nes ir toliau dominuoja Vyriausybė.“

Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys leidžia suprasti, kad Vyriausybė nėra linkusi per daug įsiklausyti į socialinių partnerių problemas. Dalis tiesos tame neabejotinai yra. Tačiau toliau skaitant ataskaitą paaiškėja, kad ši problema ne vienintelė: „Liberaliosioms Baltijos šalims (Estijai, Latvijai ir Lietuvai) būdingas silpnas darbo jėgos mobilizavimas. Europos dalyvavimo indeksas, rodantis oficialias darbuotojų teises ir atstovavimo jiems arba jų dalyvavimo mastą, Lietuvoje yra žemiausias iš visų ES šalių (t.y. 0,11).“ Taigi, atrodo, kad profesinės sąjungos Lietuvoje neturi gebėjimo mobilizuotis ir konstruktyviai išsakyti savo nuomonę. Aišku, čia irgi galima ginčytis, ar Vyriausybė tokiu atveju neturėtų padėti profsąjungoms susiorganizuoti. Vis tik žinant Lietuvos profsąjungas, Vyriausybės pagalba galėtų būti palaikyta kišimusi ne į savo reikalus. Norint rasti konkrečius atsakymus, kaip sustiprinti socialinio dialogo Lietuvoje reikšmę ir padidinti pridėtinę vertę, būtinos išsamios studijos ir mokymasis iš kitų ES valstybių. Juolab kad tikrai turime puikių pavyzdžių tarp ES valstybių: pavyzdžiui, Belgija, Olandija, Slovėnija. Aišku, jų patirties tiesiogiai savo šalyje panaudoti negalime, tačiau pasimokyti tikrai yra ko. 

Socialinis dialogas ES 

Socialiniam dialogui yra skiriama daug dėmesio ne tik atskirose ES valstybėse narėse, tačiau ir visos Sąjungos mastu. Dvi pagrindinės organizuotos grupės, atstovaujančios socialinius partnerius, yra BUSINESSEUROPE (darbdaviai) ir ETUC (profsąjungos). ES institucijos ir ypač Komisija visada įtraukia šias dvi organizacijas (ir kelias kitas, mažesnes) į teisės aktų užimtumo ir socialinės politikos srityje formavimo procesą bei įvairių su darbo sąlygomis susijusių standartų nustatymą. Taip siekiama, kad visi Komisijos priimti teisės aktai bei politinės iniciatyvos turėtų svarbiausių ekonomikos veikėjų pritarimą. Socialinio dialogo užtikrinimui netgi yra skirta atskira biudžeto eilutė. Galima sakyti, kad socialinių partnerių nuomonei išreikšti taip pat yra skirta ir viena iš ES institucijų – Ekonominis ir socialinis komitetas. Žodžiu, ES sprendimų priėmėjai labai gerai supranta, kokią didelę reikšmę politikos efektyvumui turi tai, kad jai pritaria pagrindiniai rinkos veikėjai. 

Ši idėja dar nėra gerai suprasta Vidurio ir Rytų Europos šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Sprendimų priėmėjams dažnai atrodo, kad jie ir taip gerai žino, ko nori darbdaviai ir profsąjungos. O kartais į pastarųjų nuomonę atvirai nekreipiama dėmesio populistiniais sumetimais, norint laimėti rinkėjų simpatijas (pavyzdžiui, minimalios algos kėlimo varžybos Lietuvoje). Bet reikia sau pripažinti, kad nuo realybės niekur nepabėgsim: norint, kad ekonominė politika veiktų, būtina, kad ja tikėtų ir ją paremtų tie, kurie ją įgyvendina kasdienėje veikloje.

 

Parengė Mantas Pupinis

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!