Naujai atvykusių emigrantų vaikų dažnai laukia prastesnės mokymosi sąlygos

Spausdinti Autorius: Ieva | 2013-04-17

Nuo 1960-ųjų migracija Europos Sąjungoje patrigubėjo, ir didelė dalis įvairiose srityse kuriamų įstatymų šiuo metu turi arba reaguoti į dėl to pakitusią situaciją šalyse narėse, arba stengtis kai kuriuos pokyčius numatyti iš anksto ir jiems ruoštis kuriant naują politiką. Debatai dėl emigrantų integracijos taip pat jau eilę metų nepraranda aktualumo, svarstant kas ir iki kokio lygio yra atsakingas už į naują šalį atvykusių ES piliečių gyvenimo kokybės užtikrinimą. Net jei ilgą laiką ir girdėjosi nuomonės, kad imigrantų prisitaikymas – pačių imigrantų reikalas, paskutinių metų krizė ir ypač augantis jaunimo nedarbas paskatino supratimą, kad nesirūpinti į naują šalį atvykusiais vaikais yra pražūtinga tolesniam ES vystymuisi. 2010-ais m. mokyklos nebaigę ją metė 25,9 % migrantų vaikų Europoje, tuo tarpu tarp savo šalyje besimokančiųjų toks skaičius siekė 13 %.

Tyrimo rezultatai

Praeitą savaitę Europos Komisija pranešė apie naujai atlikto tyrimo rezultatus, kurie patvirtina, jog emigrantų vaikai labiau tikėtini mokykloje patirti segregaciją, bei mokytis prastesnėse ir mažiau išteklių turinčiose mokyklose, nei kad galėtų savo gimtojoje šalyje. Tai paaiškina dažnai prastesnius nei vietinių mokinių mokymosi rezultatus bei statistiką, rodančią aukštesnį mokyklą metančių imigrantų skaičių. Nepriklausomame tyrime, kurį atliko Lietuvos Viešosios politikos ir vadybos institutas, daugiausia buvo vertinami neseniai atvykusių migrantų vaikams taikomos rėmimo politikos priemonės 15-oje šalių, kurios yra itin patrauklios emigrantams – Danija, Švedija, Italija, Kipras, Graikija, Belgija (olandiškai kalbančioje bendruomenėje), Austrija, Airija, Prancūzija, Liuksemburgas, Čekija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Nyderlandai ir Vokietija. Neseniai atvykusiųjų, turintys tęsti mokslus priimančios šalies mokykloje, laikomi labiau pažeidžiama grupe nei tie, kurie priimančioje šalyje pradėjo lankyti darželį ar baigė pradinę mokyklą.

Skirtingi rėmimo modeliai

Tyrimo rezultatai leidžia šių šalių vykdomą politiką išskirti į penkis skirtingus modelius. Danija ir Švedija taiko išsamaus rėmimo modelį, skirdamos nuolatinę pagalbą srityse, kurios yra ypač svarbios neseniai į šalį atvykusiems emigrantams: tai ne tik vietinės kalbos mokymas vaikams, tačiau ir tėvų bei bendras kultūrinis švietimas. Italija, Kipras ir Graikija paramą teikia pagal nesisteminį rėmimo modelį, t.y., skiriama pagalba yra daugiau atsitiktinė, o jokia vieninga sistema ar paramos skyrimo gairės neegzistuoja. Belgijoje ir Austrijoje taikoma politika pavadinta kompensaciniu rėmimo modeliu, kadangi šios šalys juo siekia pašalinti skirtumus tarp mokinių, tačiau nesprendžia problemų, kurios susijusios su nepalankia migrantų padėtimi. Nors šiose šalyse mokoma vietos kalbų, tačiau neskiriama papildomo dėmesio kitų dalykų mokymui, tiesa, stengiamasi anksti nustatyti vaikų gebėjimus, pagal kuriuos jie skirstomi į grupes. Airijoje veikiantis integracinis modelis skiria daug dėmesio kultūriniam švietimui, jo integravimui į mokymo programas, taip pat ir mokyklos, bendruomenės ir šeimos bendradarbiavimo skatinimui, tačiau vietos kalbos mokymui dėmesio skiriama nedaug. Centralizuoto rėmimo modeliu vadinama Prancūzijos ir Liuksemburgo politika, kur centralizuotai priimami migrantų vaikai sulaukia pagalbos mokantis kalbos, įtraukiami tėvai, skiriama daugiau dėmesio nepažangiems mokiniams. 

Pagrindiniai trūkumai ir pasiūlymai

Vertinant šalių rezultatus, tyrėjai priėjo dvejopų išvadų: vienu atveju, išsilavinimą teikiančios įstaigos džiaugiasi plačia autonomija vykdant nekonkrečias valstybės nustatytas rėmimo gaires (kaip kad Italijoje bei Švedijoje), kitu atveju mokyklos neturi beveik jokios autonomijos įgyvendinti reikalingus žingsnius, kurie padėtų nacionalinę politiką pritaikyti prie specifinės neseniai atvykusių emigrantų vaikų situacijos ir vietovės poreikių (taip yra Kipre bei Graikijoje).  Taigi matoma, kad pagrįstas autonomijos laipsnis mokyklose yra būtinas, tačiau valstybė turi užtikrinti efektyvią sistemos priežiūrą bei įgyvendinamų priemonių efektyvumo vertinimą. Kalbant apie nacionalinę politiką, tyrimo išvadose pabrėžiama, jog šalių vyriausybės turi ne tiek dėmesio skirti būtent migrantų vaikams skirtoms paramos priemonėms, kiek užtikrinti, jog bendra šalies švietimo sistema sudaro sąlygas visus priimti vienodai bei sudaryti vienodas sąlygas siekti vidurinio išsilavinimo. Be to, neseniai atvykusių emigrantų vaikai yra labiau specifinė kategorija, nei emigrantų vaikai apskritai, nors jos išskyrimas dar nėra pakankama sąlyga tinkamos politikos sukūrimui. Būtina peržiūrėti ir gebėjimų nustatymo testų vykdymą, kadangi tokius testus laikydami priimančios šalies kalba, migrantų vaikai dažnai pasmerkti už prastesnius rezultatus pakliūti į jų realių sugebėjimų netenkinančias mokyklas.

ES šalys narės yra sutarusios siekti, kad iki 2020 metų prastai skaitančių penkiolikmečių skaičius neviršytų 15%, o mokyklos nebaigtų ne daugiau kaip 10% mokinių.  

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!