Kalbos fetišistai ir kalbos liberalai: kurie laimės?

Spausdinti Autorius: Mantas | 2014-06-17

Daug žmonių nervinasi dėl kalbų...

Neseniai turėjau tokį įdomų nutikimą.

Vieno iš mano darbe vykdomų projektų sudedamoji dalis yra apklausa, kurios metu visoje Europoje stengiamės pasiekti kuo daugiau respondentų. Taigi, ją planuodami stengiamės imtis visko, kas padidintų atsakiusiųjų skaičių. Viena iš logiškų strategijų – apklausą leisti daugiau nei viena iš Europos Sąjungos kalbų. Tobuliausia būtų apklausą išversti į visas dvidešimt keturias oficialias ES kalbas. Bet finansai riboti, o uždirbti irgi norisi. Todėl su Europos Komisija sutarėme, kad apklausa bus išversta į tris darbines kalbas: anglų, prancūzų ir vokiečių. Taip ir padarėme.

Bet štai kas nutiko. Gaunu laišką iš kažkurioje ministerijoje dirbančio italo. Laiškas ilgas ir išsamus, sakyčiau, užimtų visą A4 formato lapą. Italijos valstybės tarnautojas savo skundą pradeda nuo to, kad puikiai moka angliškai. Ir iš tiesų – laiškas parašytas puikia anglų kalba. Kad ir kaip ten bebūtų, tęsia jis toliau, mūsų apklausos jis nepildysiąs, nes jo principus žeidžia tai, kad angliškai, prancūziškai ir vokiškai apklausą pildyti galima, o štai itališkai – ne.

Ilgai bandžiau perkalbėti. Bet sakė nepildys ir viskas. Kol nebus itališkos versijos.

...bet tokie ne visi (ko nesitikėtum!)

Turėjau ir kitą su kalba susijusį nutikimą. Ne mažiau įdomų, tačiau siunčiantį visai kitą žinią.

Pernai stažuodamasis Briuselyje sėdėjau galybėje ES susitikimų. Juose įprasta, kad kiekvienas diskusijoje pasakomas žodis realiuoju laiku yra verčiamas bent į kokias 5-6 ES kalbas. Čia nesiplėtosiu, kiek šis malonumas mums kainuoja, nors ši tema irgi yra įdomi. Nepaisant kiekviename posėdyje užtikrinamo sinchroninio vertimo, dažniausiai dokumento aktuali versija, dėl kurios diskutuojama, būna pateikta anglų kalba. Taigi, diskusija vyksta keletu kalbų, o redaguojamas dokumentas būna angliškas.

Tai štai baigiasi toks posėdis. Pirmininkas paklausia: ar dar yra klausimų, ar galime baigti? Pakyla prancūzo ranka. Vėliau mano kolegos paaiškino (ir pats įsitikinau), kad tai nebuvo vienetinis atvejis. Prancūzas sako: aš labai tikiuosi, kad šio dokumento aktuali versija jau rytoj arba vėliausiai poryt bus išversta į prancūzų kalbą.

Pirmininkas sutinka, pamojuoja anglų-prancūzų vertėjams, kuriems sunku slėpti dėl užgriuvusio darbo paniurusias išraiškas, o tada kreipiasi į vokiečių atstovę: kiek suprantu, aktualios redakcijos ryt poryt tikėtumėtės ir vokiečių kalba? O ši atsako: ai, kaip išeis...

Tada pirmą kartą supratau, kad vokiečiai yra daug mažesni kalbos fetišistai nei prancūzai.

Geležinė kanclerė siunčia signalus, kad tai gali keistis...

Dar praėjusį birželį, prieš paskutiniuosius Vokietijos parlamento rinkimus, Angelos Merkel krikščionių demokratų partija pažadėjo, kad perrinkimo atveju pati kanclerė ir visas jos kolektyvas ES institutcijose sieks vokiečių kalbai to paties statuso, kokiu mėgaujasi anglų ir prancūzų kalbos.

Tiesa, oficialiai visos trys minėtosios kalbos turi tokį patį statusą. Tačiau, kaip leido suprasti mano gyvenimiškas pavyzdys, pateiktas anksčiau šiame straipsnyje, gyvenimo realybė yra visai kitokia. Kiekvienas, darbavęsis ES institucijose, žino, jog Komisijos koridoriuose tave laisviausiai gali užkalbinti ne tik angliškai, tačiau ir prancūziškai. O kai kurie direktoratai vykdo netgi atvirą diskriminaciją, prašydami būsimų stažuotojų ir darbuotojų mokėti prancūzų kalbą.

O štai vokiečių kalba yra visiškai nustumta į šoną ir, kaip rašiau anksčiau, net ir patys vokiečių pasiuntiniai dėl to per daug nesiskundžia. Tačiau A. Merkel, atrodo, pasišovė tą pakeisti. Matyt, po pergalės ne tik Bundestago, bet ir Europos Parlamento rinkimuose jos „multi-kulti“ kritikuojantys rinkėjai šį pažadą gali kanclerei priminti ne kartą.

...o jos prezidentas turi savo nuomonę

Nepaisydamas Angelos Merkel nuomonės, Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas dar pernai išsakė savo požiūrį, kad norėdami užtikrinti ilgalaikę ES vienybę ir gilėjančią integraciją mes privalėsime pereiti prie vienos bendros kalbos. Ir ta kalba, jo suvokimu, turi būti ne kuri kita, bet anglų. Būtent todėl, kad ją greičiausiai moka daug didesnis skaičius žmonių nei vokiečių ir prancūzų kartu sudėjus. O kaip pirmosios užsienio kalbos jos šiuo metu mokosi net 94 procentai (!) Europos moksleivių.

Bet kalbų politikoje pagrindiniai argumentai ne visada yra grįsti logika (žr. lietuvių ir lenkų ginčus dėl pavardžių ir lentelių rašybos). J. Gaucko nuomonė sukėlė ne tik A. Merkel pabarimą, tačiau ir nemenką kolegų iš Prancūzijos pyktį.

Vienos kalbos nebus

Kiekvienai Europos tautai kalba yra itin svarbi mentaliteto dalis. Dabar labai sunku spėlioti, ar tai kada nors keisis. Jei leistumėte man prognozuoti šią akimirką, sakyčiau, kad ne – tautos norės išlaikyti savo kalbas ir jų statusą. Tačiau taip, tai bus vienas pagrindinių politinę integraciją stabdančių veiksnių. Ir vis tik kai kurių politinių principų negalima paminti net dėl gilesnės integracijos, net jei tai ir užtikrintų didesnę ekonominę gerovę.

O gal sukursime daugiakalbę Europos tapatybę? ES jau daugeliu atžvilgiu yra nepanaši į bet kokį kitą pasaulio istorijoje gyvavusį valstybinį darinį. Galbūt tai bus dar vienas mūsų išskirtinumas.

Abu pagrindiniai kandidatai į Komisijos prezidentus (Martinas Schulzas ir Jeanas Claude'as Junckeris) jau prieš rinkimus kaip vieną iš savo pliusų deklaravo tai, kad moka visas tris darbines ES kalbas: anglų, prancūzų ir vokiečių. Galbūt vieningos Europos ateities kartoms tai nebus nieko ypatingo.

Mantas Pupinis

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. 

Komentarai

Kitos naujienos

Lietuvon laikinai gyventi atvykę užsieniečiai turi prisitaikyti ne tik prie skirtingos kultūros ir mentaliteto, bet ir prie skirtingų valgymo įpročių. Mūsų šalyje studijavę ar dirbę svetimšaliai lietuvišką maistą apibūdina kaip riebų, ne itin sveiką, bet pakankamai priimtiną įvairiems skoniams.

Tema: Maistas

Didžiausias mano kelionių košmaras – ne vėluojantys lėktuvai (kas tos kelios valandos, palyginti su trimis paromis tarp žemės ir dangaus vietoj vienos nakties skrydžio – turėjau ir tokių nuotykių dėl 15 minučių pavėlavusio piloto), byrantys lėktuvai (skrendant su indais, kartais tenka prilaikyti nuolat iš laikiklio virstančius ekranus – juokas, bet iš kur man žinoti, kad nieko panašaus nevyksta variklyje?), remonto reikalaujantys viešbučiai (Azijoje kone kiekviename reikia paprašyti tai sujungti vamzdžius, tai priversti veikti dušą, tai sutvarkyti spyną), angliškai nemokantys ar visai į kitą pusę nuvežantys taksistai. Košmaras Nr. 1 yra diskusijos apie mano tautybę.

Tema: Kelionės

Sekmadienį (birželio 29 d.) vyksiantis referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams nebekelia tokių aistrų kaip ankstesniais mėnesiais, kuomet buvo renkami parašai ir sprendžiama, kada rengti balsavimą. Apžvalgininkai abejoja, ar jis apskritai įvyks dėl menko rinkėjų aktyvumo, juoba kad internete pasipylė raginimai verčiau dieną praleisti gamtoje.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!