Kaip skirstome elgetas: vertas pagalbos ar ne

Spausdinti Autorius: Daiva | 2014-09-11

Londono Finchley prospekte pasiramsčiuodamas lazda vaikšto elgeta: prieina prie praeivių ir ištobulintu visuomet vienodai gailiu balsu į juos pratisai ir ritmingai kreipiasi: „Please, please give me one change... please, one change...“ Visiems aišku, kad prašo monetų, bet žodžiu „change“ šiaip jau įvardijama smulkių monetų visuma, o ne individuali, skaičiuojama moneta.

Kol elgeta vaikšto pirmyn atgal, neįprasta jo kalba paskatina fantazuoti apie kitas šio žodžio prasmes – „change“ reiškia ir pokytį. Imu įsivaizduoti elgetą, prašantį praeivių: būkite geri, duokite man vieną pokytį. Ką jam pasiūlytumėte?

„Elgetavimo tema yra viena dažniausių skurdo temų žiniasklaidoje, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigė skurdo vaizdavimą žiniasklaidoje tyrinėjanti Vilniaus universiteto doktorantė ir dėstytoja Džina Donauskaitė. – Kalbėdami apie elgetas, kaip ir apskritai apie skurdą, žurnalistai akcentuoja buvimą elgeta kaip gyvenimo būdą, kaip pasirinkimą; taip pat bando ieškoti „tikrų“ ir „apsimestinių“ elgetų“.

Aptarkime diskusijose dažniausiai minimus tipus kaip „vertus“ arba „nevertus“ pagalbos.

Pagalbos „vertas“ elgeta: labai, labai varganas

Jeigu elgeta susigūžęs kiūto kamputyje ir atrodo labai varganai, jis ar ji suvirpina praeivių širdis. Paklausti, kokių elgetų pagaili, kai kurie pažįstami mini ramiai pagalbos laukiančias močiutes prie bažnyčių arba savo mintyse paskendusius benamius. Padėdami tokiems elgetoms, aukotojai jaučiasi darantys gera ar tiesiog besielgiantys žmogiškai.

„Kartą kai su draugu Kūčių išvakarėse važiavome į Kryžių kalną, o speigas buvo dieną jau beveik 20 laipsnių šalčio, ant laiptų pamatėme sėdintį elgetą. Labai prastai apsirengęs, matėsi, kad jam buvo šalta. Negalėjau praeiti pro šalį ir nepakalbinti, nes jaučiau, kad būtų buvę nemandagu, – prisimena šiaip retai elgetoms aukojanti Rūta. – Įdaviau dešimt litų, apkabinau, su Kalėdom pasveikinau. Sakau, nebesėdėkit, eikit kur nors, bet tik ne čia. Tada jis, toks pradžiugęs pasakė: „Eisiu į vienuolyną (ar kokia ten religinė įstaiga šalia buvo šalimais), gal priims“.

Susidūrus su ekstremaliu skurdu, matant, kad elgeta nėra pačioje patogiausioje ir gausiai turistų lankomoje vietoje, užsimiršta svarstymai, kaip žmogus pateko į tokią padėtį ir ar tikrai mokės elgtis su gautais pinigais. Tačiau dažnai girdime, kad ir tokiu atveju geriau duoti bandelę arba, kaip prieš kelerius metus siūlė elgetavimą uždraudusi Vilniaus savivaldybė, taloną su nakvynės namų ir specialios valgyklos adresu. Vis dėlto įsivaizduodami, kad geriau už elgetą žinote jo poreikius, ir traukdami link artimiausios bandelinės, prisiminkite, kad bandelė yra bevertis ir nesveikas maistas, kokio galima susirasti ir nemokamai (restoranų ir parduotuvių šiukšliadėžėse), o jei asmuo turi priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, tai rinks pinigus tol, kol galės įsigyti šių prekių, nes be pinigų jų negaus.

Pagalbos „vertas“ elgeta: labai, labai stengiasi

Dažnai kaip išmaldos prašančių žmonių „konkurentai“ įvardijami gatvės muzikantai. Tarp jaunimo tokia nuomonė itin paplitusi. Vaikai, kurie muzikuoja, vertesni pinigų nei vaikai, kurie tiesiog prašo ir tikisi gauti. Paremdami grojančius prašytojus, aukotojai jaučiasi „investavę“, o ne sušelpę vargetą – bet tada duoti pinigai ir nėra parama. Istoriškai kai kurie elgetos pastangas parodydavo uoliu pamaldumu ir pažadu melstis už šelpėją – tokių yra iki šiol, bet jaunosios kartos praeivių širdžių, kiek teko pastebėti, jie nesuminkština. Į tokią visuomenės nuomonę reaguoja ir socialiniai verslai: įvairiuose pasaulio miestuose skurde gyvenantys asmenys įdarbinami platinti žurnalus ir gautas pajamas gali pasilikti sau (Lietuvoje tokios idėjos atstovas – projektas „Žmogus dėžė“).

Kai prieš penkerius metus domėjausi benamyste Japonijoje, visi šaltiniai pabrėžė, kad užburtą skurdo ratą dažniausiai įsuka prarastas darbas. Neturint nuolatinių pajamų, nepavyksta išsimokėti būsto paskolos, toks asmuo dažnai praranda namus, bet be registruoto adreso negali gauti naujo darbo, praranda socialines garantijas. Japonijoje benamiai neelgetauja – dažniausiai renka skardines, dirba padieniais darbininkais, bet jų pastangos niekaip nepralaužia skurdo rato.

„Dauguma elgetų turi siaubingai daug skolų, pavyzdžiui, už važiavimą viešuoju transportu be bilietėlių (tada nuo bet kokių legalių pajamų bus nuskaičiuotos baudos)“, – aiškina retai žiniasklaidoje minimą tikrovę Lietuvoje skurdo tyrinėtoja Džina Donauskaitė.

„Nevertas“ elgeta: įžūlusis

Daugelis teisinasi, kad, davus pinigų vienam elgetai, jie visai suįžūlės. Aukotojai tikisi dėkingumo, o jo negavę nusprendžia kitiems nebeaukoti. Patirtis su nepagarbiais, net grasinančiais elgetomis apkartina ir keliautojų įspūdžius. Rūta pasakoja savo sesers patirtį Sidnėjuje: „Daviau benamiui „baksą“, tai jis pareikalavo penkių. Kai liepiau atstoti, trenkė per subinę, prisidegė cigaretę ir nuėjo su šypsena...“

Kitas pašnekovas pasakoja: „Islamo daugumos šalyse ar Indijoje pastebimas pačios sąvokos ydingumas: nemažai vietinių (ypač vaikų) tiesiog paprašo rupijos ar dinaro progai pasitaikius (ar tai tikrai elgetavimas?).“

„Šelpiamasis beveik visada nekenčia savo geradario – tai yra nekintama žmogiškosios prigimties ypatybė; o kai į vieną vietą susiburia penkiasdešimt ar šimtas tokių pačių, tos neapykantos galima ir neslėpti“, – rašė George'as Orwellas knygoje „Dienos Paryžiuje ir Londone“ apie skurdo patirtį savo laikmečio didmiesčiuose.

Ištiesti ranką, priimti piktus žvilgsnius ir potencialių šelpėjų patyčias – ne toks jau lengvas darbas. Jei sunku įsivaizduoti, prisiminkite paskutinį savo pokalbį dėl darbo, prieš kurį šlifavote padlaižiavimo techniką, dirbtinai ryškinote savo turimas ir neturimas geriausias savybes ir tikėjotės malonės.

„Nevertas“ elgeta: pasirinkęs tokį gyvenimo būdą

Dažnai kalbama, kad elgetos turi galimybę dirbti, bet pasirenka verčiau prisirankioti pinigų iš praeivių. Nevengiama įsivaizduoti, esą žinome viską apie elgetą, nes… apžiūrėjome elgetą. Jei smirda – benamis. Jei nerišliai kalba – „apsinešęs“. Jei tamsios odos – iš taboro (kaip sako pašnekovė šiame straipsnyje). Retai pastebima, kaip užburtą skurdo ratą įsuka prasta mityba, silpnėjanti sveikata ir depresija. Tokiam asmeniui sunkiai įmanoma grįžti prie disciplinos reikalaujančio samdomo darbo. Net ir viduriniosios klasės asmuo, susirgęs depresija ar įjunkęs į kvaišalus, retai gali vien valios pastangomis prisiversti dirbti.

Dilemos, iškylančios žmonėms, kurie svarsto, duoti išmaldos ar ne, kelia klausimą: aukojame dėl savęs ar dėl elgetos? Perkame indulgenciją ar sprendžiame problemą?

Visuotinių teisių požiūris

Požiūris į skurdo mažinimą dažnai atskleidžia asmens pasirinkimą tarp konservatyvių (pasikliaujama visuomeninių ar religinių grupių organizuojama labdara), liberalių (skurdas – asmeninė nesėkmė, niekuo neįpareigojanti tų, kuriems geriau sekasi) ar kairiųjų (ekonominės teisės kaip visuotinių žmogaus teisių dalis) vertybių.

Viešojo sektoriaus vykdomos skurdo mažinimo programos, atrodytų, turėtų būti veiksmingiausios, siekiant, kad niekam visuomenėje netektų elgetauti. Juk remdamiesi šiuolaikinio mokslo pasiekimais, žinome, kaip žmonės patenka į užburtą skurdo ratą, ir suprantame, kad jiems reikalinga kompleksinė įvairių specialistų pagalba (priklausomai nuo įsiskolinimų, sveikatos būklės, priklausomybių ir kt.). Vilniaus savivaldybės iniciatyva perimti iš gyventojų paramą elgetoms galėtų pasirodyti kaip būtent toks požiūris.

Tačiau, pasak Džinos Donauskaitės, skurdo mažinimo politika elgetas dažniausiai aplenkia: „Jie neturi reikiamų sveikatos pažymų, tai ir neina į nakvynės namus; apskritai jie neina tvarkytis nei pašalpų, nei dokumentų, tačiau žiniasklaida nemato to kaip valstybės vykdomos politikos spragų.“

Palikti viešajam sektoriui pasirūpinti tokioje padėtyje atsidūrusiais žmonėmis reiškia remtis prielaida, kad biurokratai mokės tokiais žmonėmis pasirūpinti, o patiems elgetoms ir kitiems skurstantiems žmonėms sunki, bet suvaldoma galimybė užsidirbti visuomenės paribiuose nusileis biurokratijos „globai“. Kol kas negalime būti tikri, kad programos veikia.

Iki tol, kol viešasis sektorius, nevyriausybinės organizacijos (NVO), mokslininkai, individualūs labdariai ir žiniasklaida įpras dirbti kartu, kad sumažintų skurdą, sprendimas, ar duoti pinigų konkrečiam elgetai, liks individualus. Tačiau tarp pozicijų „duoti, kiek gali“ ir „niekada neduoti“ visada yra platus spektras: remti pažangius skurdo ar priklausomybių žalos mažinimo metodus taikančias NVO, remti socialinius verslus, suteikiančius skurstantiems asmenims galimybę užsidirbti, galiausiai – liautis tikėtis dėkingumo ir verčiau klausti savęs, ar, pagal turimą informaciją, konkrečioje situacijoje elgiamės teisingai, iš savo pertekliaus šiek tiek nubarstydami prašančiam.


Daiva Repečkaitė


Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Skurdas yra dėsningas šiuolaikinės visuomenės produktyvumo šalutinis efektas. Nors mums dažnai atrodo, kad gerovės Žemėje yra pakankamai, kad niekas neskurstų, deja, tai niekuo nepagrįsta prielaida. Taip, teoriškai visko tikrai užtektų visiems Žemės gyventojams, bet jeigu pradėtume klibinti laisvąją rinką ir įvedinėti savo dėsnius, viskas baigtųsi tuo, kuo baigėsi Sovietų Sąjungai – totaliu krachu.

Tema: Aukojimas

Aukojimas, pagalba artimui – tai veiksmas, vertinamas ir skatinamas daugelyje religijų ir kultūrų. Dosnumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu gyvenime – jis naudojamas apskaičiuojant pasaulio šalių laimės indeksą. Krikščionybėje žodis „aukojimas“ (angl. charity) taip pat yra aiškinamas kaip nesavanaudiška meilė žmonėms, kuri yra laikoma viena didžiausių dorybių.

Tema: Aukojimas

Justinas Bieberis, Jennifer Lopez, Billas Gatesas, George‘as Bushas ir kiti. Visi jie apsipylė lediniu vandeniu. Vieni – dėl pramogos, kiti – populiarindami idėją, kad reikia paremti sergančiuosius ypatinga nervų sistemos liga – šonine amiotrofine skleroze (angl. ALS). Liga, kuri sukaustė garsų britų fiziką ir kosmologą Stepheną Hawkingą.

Tema: Aukojimas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!