Nuomonė. Aukoji labdarai – remi skurdą

Spausdinti 2014-09-12

Skurdas yra dėsningas šiuolaikinės visuomenės produktyvumo šalutinis efektas. Nors mums dažnai atrodo, kad gerovės Žemėje yra pakankamai, kad niekas neskurstų, deja, tai niekuo nepagrįsta prielaida. Taip, teoriškai visko tikrai užtektų visiems Žemės gyventojams, bet jeigu pradėtume klibinti laisvąją rinką ir įvedinėti savo dėsnius, viskas baigtųsi tuo, kuo baigėsi Sovietų Sąjungai – totaliu krachu.

Pati save reguliuojanti laisvoji rinka dažnai atrodo esanti nežmoniška ir laukinė, bet vos kas nors į ją įsikiša ir ima dirbtinai kurti savas taisykles, sulaukiama dar baisesnių pasekmių už buvusias. Ir nereikia manyti, jog tai kažkoks stebuklas. Tiesiog laisvoje rinkoje visi įvertinami vienodai (gerai ar blogai – kitas klausimas). Be jokio žmogiško faktoriaus. Bet koks iškreiptumas, bet koks išorės veiksnys išbalansuoja rinką ir sukuria daugiau žalos nei naudos. Galima fantazuoti, kad didelės socialinės išmokos sumažina skurdą, bet galima būti realistais: kažkas labai daug dirba, jog kažkas galėtų gyventi ir nieko nedirbti. Nebūna gerovės iš oro.

Aišku, daugumai šiandienos kairiųjų vis dar atrodo, jog įmanoma solidarizuotis su skurstančiaisiais ir juos išlaikyti. Neva, jiems tereikia laikinai padėti ir vėliau jie patys pradės dirbti. Tai irgi niekuo nepagrįsta prielaida. O žvelgiant į Lietuvą akivaizdu, kad tuomet, kai nebuvo praktiškai jokios socialinės paramos, jos reikėjo kur kas mažesnei daliai žmonių nei dabar. Be to, ir skurstančiųjų dabar yra gerokai daugiau. Kas dėl to kaltas? Skurdo rėmimas – aukojimas.

Ar mes kalbėtume apie socialinę paramą, ar apie labdarą, ar apie bet kokį aukojimą skurdžiai gyvenantiems – tai tėra saviapgaulė, kad mes iš tiesų kam nors padedame. Socialiai remtini žmonės ima tik iš to gyventi, gimdyti dar daugiau tokių pačių pažiūrų vaikų ir galiausiai ištisi kaimai pavirsta skurdo, bado ir alkoholizmo getais. Ištisi kaimai, miesteliai ir vienkiemiai Lietuvoje tapo neišbrendamo skurdo teritorijos vien dėl to, kad žmonės socialinę pagalbą suvokė kaip pragyvenimo šaltinį. Jie neina dirbti, jie nenori gyventi geriau. Toks gyvenimas – kitų sąskaita – jiems yra mieliausias. Jie kaip narkomanai, nesugeba suvokti, kad ši priklausomybė juos žudo. Jiems baisu keistis, baisu pabandyti gyventi kitaip.

Vakarų Europoje dėl stipresnių ekonomikų vis dar nesimato, kokias asocialių žmonių armijas užaugino socialinių pašalpų rojus, bet anksčiau ar vėliau tai bus akivaizdu kaip ir Lietuvoje. Pasaulis nesisuka dėl to, jog kažkas tik sėdi ir laukia pašalpos. Žmonės, kurie tuo naudojasi, nesupranta, kad naudojasi ne valstybe, o kitais žmonėmis, kurie jiems uždirbo pinigus.

Tas pats – su labdara. Žmonės įpranta ją gauti. Be labdaros jau neįsivaizduojamas gyvenimas. Jos laukiama vis daugiau ir daugiau. Aukojimas skurstantiems nepriverčia jų svajoti apie geresnį gyvenimą ar siekti išbristi iš skurdo. Nors oficialią statistiką gauti sunku, bet neatrodo, jog kuri nors Europos šalis galėtų pasigirti išgyvendinusi skurdą. O kai kuriose ekonomikos stiprėjimas tik sustiprino skurdą.

Bet nepaisant neigiamų aukojimo pasekmių, Vakarų Europoje labdara yra madinga. Tarsi norima ja paslėpti tą faktą, kad skurdas vis didėja. Ir kaip jis gali nedidėti, jei auginamos vis naujos prašančiųjų nemokamai juos išlaikyti armijos? Mes įpratę manyti, kad skurstantieji vargšai – tai yra senas ir atgyvenęs požiūris. Taip buvo prieš pusę šimto metų. Dabar skurstantieji – tai tie, kurie nori gyventi kitų sąskaita. Pavyzdžių yra tiek daug, kas sunku būtų visus išvardyti. Net emigrantai dažniausiai pradeda domėtis socialinėmis paramos gavimo aplinkybėmis, o ne įsidarbinimo perspektyvomis. Tarsi iš inercijos prieš skurdą kovojanti Vakarų visuomenė jau gerus dvidešimt metų miega ir laukia, kad tie, kuriuos remia, pabus iš saldaus sapno. Ir nesulaukia.

Didžioji Britanija jau ėmėsi mažinti pašalpas. Bet kol kas tai daugiau parodomieji veiksmai, kurie realios įtakos skurdo plitimo pristabdymui neturės. Taip, mums sunku suvokti, jog galima norėti būti skurdžiumi, kad galima naudotis pašalpomis kaip priemone išgyventi. Tačiau jei būtų kitaip, tiek daug, taip gausiai socialiai jautrius sluoksnius rėmusi ir remianti Vakarų Europa jau būtų išgyvendinsi skurdą.

Yra priešingai ir reikia suprasti, kad liaudies patarlė, jog norint padėti, reikia duoti meškerę, o ne žuvį – čia kaip niekada tinkama.

Tik ši patarlė nepaaiškina visko. Supraskime viena: kad ir kokia bus visuomenė, joje vis tiek didžioji žmonių dalis nebus labai turtinga. To niekada nepakeisime. Žmonės gali neskursti, bet nebus milijonieriai.

Kuo rinka laisvesnė, tuo daugiau žmonių tampa labai turtingi ir tuo daugiau žmonių visiškai nuskursta, nes pinigai greitai daro pinigus, o skurstantieji telaukia Dievo malonės. Tad Vakarų Europos valstybės, kad nesimatytų, jog niekaip nežino, kaip išspręsti šią problemą, ėmėsi Dievo vaidmens: visom išgalėm pradėjo aukoti socialiai remtiniems žmonėms.

Kurį laiką – gal net 50 metų – tai padės dirbtinai paslėpti problemą, bet anksčiau ar vėliau nebus iš ko mokėti. Juk už „nemokamą“ paramą buvo mokama iš rezervų, kuriuos – nepamirškime – tikrai kažkas uždirbo. Nebūna gerovės nemokamai.

Per tą laiką Azijos valstybės, jau dabar savo BVP augimu kelis kartus lenkiančios ES šalių BVP rodiklius, dar efektyviau ims išnaudoti savo potencialą: darbščius, apie jokias socialines paramas nieko negirdėjusius žmones ir pamažu Europą pavers dar neturtingesne, nes Europos turtuoliai kels savo kapitalą į rinkas, kuriose gali uždirbti daugiau. Juk Europoje dauguma žmonių tingi dirbti.

Sakysite, toks scenarijus per niūrus? Ne, tai šviesiausia, ką galime įsivaizduoti. Iš tiesų Europa greičiausiai netolimoje ateityje nežinos, ką daryti su milijonais žmonių, nenorinčių dirbti paprastų darbų. Europoje darbo vietų yra pakankamai. Tiesiog niekas nenori dirbti juodo darbo. Kol kas šią problemą puikiai sprendė emigrantai iš Rytų Europos. Bet ir jie baigiasi. ES plėtra bent jau kol kas, kelerius metus, neturėtų vykti. Ekonominė krizė dėl to tik aštrės.

Tai skamba baisiai, nes atrodo, kad nėra jokios išeities – juk negalima skurstančiųjų palikti visai be pašalpų. Juk jautri kaip nekalta mergaitė Europa negali leisti žmonėms užsidirbti sūriu prakaitu. Tai būtų netoleruotina. Pažeistų kokias nors žmogaus teises. Dar prieš dvidešimt metų tokios mano mintys bet kam būtų skambėję kaip kvailystė. O dabar – kvailystė yra leisti kam nors skursti.

Dabar egzistuojanti socialinė sistema neabejotinai yra nenormali ir skurdinanti visus. Net tuos, kas gauna valstybės socialines išmokas. Tai parazitavimas, kuris niekur neveda, kaip nuolatinis pataikavimas kaprizingo vaiko norams. Anksčiau ar vėliau, tai žino visi tėvai, teks susigrumti su vaiku ir įkrėsti jam beržinės košės. Kuri, koks anekdotas, irgi yra kriminalizuota, kaip smurtas.

Bet kaip išspręsti tikrai rimtą ES ekonominę problemą be, kad ir simbolinės, beržinės košės? Kaip žmones priversti dirbti ir uždirbti? Niekaip kitaip – tik mažinant socialinių pašalpų rojų.

Aišku, joks politikas, jokia partija nenori to daryti, nes užaugintų tinginių skaičius visose ES šalyje – kosminis. Todėl ir toliau remiamas skurdas. Ir jis bus remiamas tol, kol nebus iš ko mokėti už nemokamą gyvenimą.

Kalbant apie racionalias išeitis, pirmiausia reikia turėti omenyje tai, jog aukojimas ir labdara beveik niekada nesuvokiami kaip meškerės dovanojimas. O turėtų būti suvokiami. Užuot tiesiog aukojus pinigus, reikėtų kurti būdus, kaip suteikti kuo daugiau stipendijų ir nemokamų studijų skurdžiai gyvenančių tėvų vaikams.

Reikėtų mąstyti apie tai, kaip paversti juos konkurencingais laisvosios rinkos dalyviais. Tačiau ar daug žinote panašių paramos programų? Vargu bau. Dažniausiai remiamos tik tam tikros studijų programos arba tam tikra studijų pakopa. O reikėtų remti nuosekliai, kad skurdžiai gyvenantis jaunas žmogus galėtų užtikrinti mokytis.

Kad kitų skurdas tarsi malonumas tiems, kurie neskursta, jau seniai pastebėjo ne vienas psichologas. Aukodami mes įsijaučiame į gailestingųjų vaidmenį, papenime savo tuštybę ir kas svarbiausia – niekada nemąstome, kokia iš to nauda. Mums užtenka, kad pasakome sau, jog parodėme gerą valią. O juk iš tiesų tik parėmėme skurdo plitimą.

Niekur pasaulyje tokie dalykai dar nieko neišgelbėjo. Prisiminkime budistų vienuolius, kurie gyvena iš aukų – jie taip gyvena nuo pat Budos nušvitimo. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti.

Skurdas, kaip socioekonominis reiškinys, randasi iš visuomenės narių nesugebėjimo prisitaikyti prie rinkos ir tam tikro dirbtinio įsikišimo į rinką. Labai aukštai kultūrai, kokia neabejotinai yra Europa, žmogus negali būti paruošiamas greitai ir lengvai. Mokslai ir studijos reikalauja daug pastangų. Tie, kas nespėja į traukinį, tie, kas kažkuriuo gyvenimo momentu kažką praleidžia, vėliau nebepasiveja rinkos. Ir visam laikui lieka budistų vienuoliais, tik be „Ferrari“.

Norint sumažinti arba visiškai išnaikinti skurdą, jokiu būdu nereikia aukoti labdarai. Nesvarbu, kokia forma. Norint iš tiesų įveikti skurdą, reikėtų kovoti už kiekvieno žmogaus galimybę įgyti reikiamą specialybę, kvalifikaciją ar specialias žinias. Toks kelias vienintelis.

Ir nors mums naiviai atrodo, kad nieko nenutiks, jei paremsime senutę gatvėje, sudalyvausime televizinėje paramos akcijoje ar paaukosime ką nors labdarai, - tai viso labo saviapgaulė. Jau po kelių dienų mūsų auka bus virtusi dar alkanesniu troškimu gauti ką nors nemokamai. Nes iš tos aukos ir tebus išmoktas vienas vienintelis dalykas – prašyk ir tau bus duota.

Net alkis, kurį būtų sukėlęs mūsų materialinės aukos nebuvimas, būtų geriau – jis gal būtų privertęs pasukti galvą tuos, kas neturi ko valgyti. O dabar – dabar mes parodėme pavyzdį, kad dėl kažko jaučiamės kalti, kad dėl kažko norime paaukoti ir išpirkti savo nuodėmes.

Negi tikrai aukojame dėl tų, kurie neturi ko valgyti? Negi tikrai aukojame dėl to, kad jie mums rūpi? O gal aukojame todėl, kad yra priešingai? Kad jie mums visai nerūpi? Kad mums net gėda, kaip jie mums nerūpi? Kad žinome, jog norint nuoširdžiai padėti, reikėtų galvoti, kaip tai padaryti?

Todėl pats geriausias sprendimas – aukoti negalvojant, iš inercijos. Paaukoti ir nesukti galvos, kokį efektą tai sukels. Tai lengva ir paprasta. O galvojimas sukelia galvos skausmą.

Skurdas yra ne dėl to, kad yra laisvoji rinka, kapitalizmas ar neoliberali demokratija. Skurdas yra dėl to, kad mes nenorime ilgai suktis galvos, kaip jį įveikti.

Visi puikiai supranta, jog lengviau yra paaukoti labdarai nei galvoti, kodėl kažkam jos reikia. Galvoti velniškai sudėtinga. Ir vargu ar įmanoma sugalvoti, kaip žmones išmokyti užsidirbti. Mes galime juos motyvuoti, galime padėti jiems ką nors išmokti, galime laikinai sušelpti. Tai daugiausia ką galime padaryti. Tėvai irgi tik tiek gali padėti savo vaikams. Bet jei užuot rūpinęsi savo vaikais ir juos mokę, tėvai kemša jiems pinigus, tai sutikime: greičiausiai turės juos kimšti iki gyvenimo pabaigos. Nes tingėjo bendrauti su vaikais, tingėjo juos mokyti. Ir svarbiausia – tingėjo suprasti. Ar ne tas pats su skurdo visuomene?

Vilis Normanas


Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Londono Finchley prospekte pasiramsčiuodamas lazda vaikšto elgeta: prieina prie praeivių ir ištobulintu visuomet vienodai gailiu balsu į juos pratisai ir ritmingai kreipiasi: „Please, please give me one change... please, one change...“ Visiems aišku, kad prašo monetų, bet žodžiu „change“ šiaip jau įvardijama smulkių monetų visuma, o ne individuali, skaičiuojama moneta.

Tema: Aukojimas

Aukojimas, pagalba artimui – tai veiksmas, vertinamas ir skatinamas daugelyje religijų ir kultūrų. Dosnumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu gyvenime – jis naudojamas apskaičiuojant pasaulio šalių laimės indeksą. Krikščionybėje žodis „aukojimas“ (angl. charity) taip pat yra aiškinamas kaip nesavanaudiška meilė žmonėms, kuri yra laikoma viena didžiausių dorybių.

Tema: Aukojimas

Justinas Bieberis, Jennifer Lopez, Billas Gatesas, George‘as Bushas ir kiti. Visi jie apsipylė lediniu vandeniu. Vieni – dėl pramogos, kiti – populiarindami idėją, kad reikia paremti sergančiuosius ypatinga nervų sistemos liga – šonine amiotrofine skleroze (angl. ALS). Liga, kuri sukaustė garsų britų fiziką ir kosmologą Stepheną Hawkingą.

Tema: Aukojimas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!