Penki žingsniai, kaip padėti kitiems

Spausdinti Autorius: Renata | 2014-09-10

Aukojimas, pagalba artimui – tai veiksmas, vertinamas ir skatinamas daugelyje religijų ir kultūrų. Dosnumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu gyvenime – jis naudojamas apskaičiuojant pasaulio šalių laimės indeksą. Krikščionybėje žodis „aukojimas“ (angl. charity) taip pat yra aiškinamas kaip nesavanaudiška meilė žmonėms, kuri yra laikoma viena didžiausių dorybių.

Lietuvos labdarystės analizė rodo, kad žmonės labiausiai linkę paremti likimo nuskriaustus vaikus, sergančius ir neįgaliuosius, skurstančius bei gyvūnų globos organizacijas.

Dažnai kyla klausimas, kaip padėti, ką aukoti ir kokiu būdu? Jau tapo populiaru kam nors skirti savo 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio; kiti naudojasi aukok.lt puslapiu ar remia pasirinktas įstaigas. Tačiau kalbant apie organizacijas, tenka sutikti ir nemažai skepticizmo – faktas, kad administruodamos paramą jos „suvalgo“ dalį skiriamų lėšų; taip pat reikia nuolat tikrinti, kaip skaidriai organizacijos atsiskaito apie gautą paramą. Dar kitiems aukojimas pinigais atrodo nuasmenintas, sąžinės nuraminimui skirtas veiksmas.

Besirengdama šiam rašiniui, prisiminiau daugybę istorijų apie žmones – mano ir draugų aplinkoje – bandžiusius kam nors padėti. Vieniems pasisekė labiau, kitiems mažiau, bet iš šių patirčių galima pasimokyti ir pasisemti idėjų. Tad jūsų dėmesiui – penki žingsniai, kaip padėti kitiems ir per daug nenusvilti.

1. Nereikia ieškoti toli

Dažnas galvoja – padėti būtų visai neblogai, bet kaip? Kam? O iš tiesų tokių žmonių, kuriems galėtume pagerinti gyvenimą, yra kiekvieno iš mūsų aplinkoje. Gera pažįstama iš Tbilisio Gvantsa Š. kartą paklausė savo namų tvarkytojos (taip, Gruzijoje populiaru turėti namų tvarkytojas!), kaip jai sekasi užsidirbti pragyvenimui. Įsišnekus paaiškėjo, kad moteriai sunku visą laiką būti ant kojų ir fiziškai dirbti, bet kad ir kaip norėjo pakeisti profesiją, nežinojo, kaip. Gvantsa pasiūlė apmokėti jai manikiūro kursus ir tai pakeitė moters gyvenimą. Kursai tekainavo 60 Gruzijos larių (apie 90 litų). Iš tiesų dideli darbai kartais būna visai mažyčiai – patarimas, palaikymas ar pastūmėjimas į reikiamą pusę gali reikšti daug.

2. Dalintis tuo, ką turi (ypač ko turi per daug)

Turkijoje yra paprotys – pirmąjį islamiško kalendoriaus mėnesį visi gamina patiekalą ašure, kurį paskui reikia išdalinti kaimynams ir mažiau turintiems. Šios tradicijos esmė paprasta: dalintis tuo, ką turi su kitais. Nebūtina pervedinėti pinigų ar pirkti naujus daiktų labdarai – visų mūsų namuose yra kampų, kuriuose nejučia kaupiasi metų metus nedėvėti drabužiai, nebemadingi batai ir įvairiausi atsibodę daiktai. Neišmeskite jų – kažkam jie gali būti labai vertingi. Kiekviename mieste yra organizacijų, priimančių labdarą. Ir net jei esate tarp skeptikų, vengiančių dovanoti pinigus, savo senus batus tikrai galite atiduoti ramia širdimi (tiesa, gerbiant gavėjų orumą, vertėtų pasirūpinti, kad daiktai nebūtų praradę prekinės išvaizdos).  

Galiausiai, turtas, kurį turime visi – tai mūsų laikas. 12 proc. lietuvių skyrė laiko savanorystei 2013 m. Dažnai tam reikia tam tikro įsipareigojimo, pastovumo. Galbūt todėl savanoriais dažniausiai tampa jauni žmonės. Tačiau net ir retkarčiais skirti savo laiko kitiems yra naudinga. Kartą sutikau kanadietę, kuri išėjusi į pensiją pradėjo keliauti po pasaulį savanoriaudama. „Kiekvienoje vietoje užsibūnu ne ilgiau nei kelias savaites. Iš anksto susisiekiu su žmonėmis, kurie dirba labdaringą darbą, kad galėtume suplanuoti mano užduotis. Taip jiems leidžiu kuo geriau išnaudoti mano buvimą ten“, – aiškino moteris.

3. Nebūtina gelbėti pasaulio – reikia suvokti savo ribas

Istorijos apie skaudžius išgyvenimus ir kovą už išlikimą gali būti sukrečiančios (nepaisant jas nupiginančių TV laidų). Tačiau ką nors keisti mūsų galimybės yra ribotos. Ir tai normalu. Tad vietoje bandymų gelbėti pasaulį paprastai geriau suveikia, jei susiteliame į mažus žingsnelius. Gerų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pernai grupė draugų susiorganizavo padėti skurdžiai šeimai: tiesiog nuvažiavo pas seniūną ir išsiklausinėjo, kas tose apylinkėse vargingiau gyvena, kam būtų reikalinga pagalba pagal jų išgales. Supažindinti su viena šeima nupirko visai žiemai malkų, o vaikus atsivežė vienai dienai į Vilnių – ir patiems buvo smagu!

Filipinietis Rodelio, kurį laiką dirbęs Gruzijos kaimo mokykloje, pastebėjo, kad dažnai vaikai neturi reikiamų priemonių: pieštukų, trintukų, sąsiuvinių. Vasarą įsidarbinęs hostelyje jis surengė „1 lario” (1,5 Lt) rinkliavos akciją, kviesdamas prisidėti turistus ir keliautojus. Vasaros gale Rodelio buvo surinkęs pakankamai pinigų ne tik kanceliarinėms priemonėms visai mokyklai, bet ir kamuoliams bei šokdynėms, kurių taip pat mokykloje trūko.

4. Investuoti į ateitį

Vaikai yra mūsų ateitis. Jie smalsūs, išdykę, norintys mokytis; taip pat jie labai priklausomi nuo suaugusiųjų. Statistika rodo, kad šeimos socialinė padėtis labai susijusi su vaiko sėkme ateityje. Kai kuriose Afrikos šalyse, tokiose kaip Kamerūnas, populiaru pasirinkti vieną vaiką ir tapti savotišku jo globėju: finansuoti jo mokslus iki pat universiteto. Kamerūnietis Charlesas, buvęs kurso draugas Centrinės Europos universitete, pasakojo taip globojantis vieną berniuką iš skurdžios šeimos. Vaikas užaugo jo kaimynystėje, o dabar jau eina į gimnaziją. Charlesas jam perka visas knygas ir padeda mokytis – berniukas bandys stoti į universitetą, o vieną dieną galbūt grąžins skolą pats padėdamas kitam neturtingam vaikui.

5. Nenusiminti, jei rezultatai neatitinka lūkesčių

Kad ir kaip norėtųsi, net ir stipriausias idealizmas turi savo tamsiąją pusę. Nepaisant visų gerų norų, kartais tiesiog nepasiseka. Galbūt lūkesčiai buvo per dideli, galbūt pritrūko laiko, noro ar kitų resursų. O būna, kad kita pusė neatsako taip, kaip tikėjomės. Skirdami paramą tikimės, kad ji ką nors pakeis, bet pokyčiai ne visuomet lengvai matomi.

O nesėkmių tikrai būna. Jau minėta Gvantsa anksčiau rūpinosi keturiomis mergaitėmis iš vaikų namų: leisdavo kartu laiką, savaitgaliais pasiimdavo į ekskursijas, supažindino jas su vilnos vėlimo technika ir leido mokytis šio amato. Kurį laiką viskas ėjosi gerai, bet pamažu santykiai pakriko. Pora mergaičių – jau paauglių – ėmė praleidinėti pamokas ir galiausiai visai nustojo mokytis. Galiausiai neliko nieko kito kaip nutraukti kelerius metus trukusią draugystę. Gvantsai iki šiol nesmagu apie tai kalbėti, bet iš šios istorijos galima šio to pasimokyti. Kad įvyktų pokytis, reikia, jog visi dalyvaujantys jo norėtų ir jo siektų. Kai to nėra, telieka nuryti nuoskaudą ir apsišarvuoti kantrybe.


Renata Skardžiūtė – Kereselidze

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Skurdas yra dėsningas šiuolaikinės visuomenės produktyvumo šalutinis efektas. Nors mums dažnai atrodo, kad gerovės Žemėje yra pakankamai, kad niekas neskurstų, deja, tai niekuo nepagrįsta prielaida. Taip, teoriškai visko tikrai užtektų visiems Žemės gyventojams, bet jeigu pradėtume klibinti laisvąją rinką ir įvedinėti savo dėsnius, viskas baigtųsi tuo, kuo baigėsi Sovietų Sąjungai – totaliu krachu.

Tema: Aukojimas

Londono Finchley prospekte pasiramsčiuodamas lazda vaikšto elgeta: prieina prie praeivių ir ištobulintu visuomet vienodai gailiu balsu į juos pratisai ir ritmingai kreipiasi: „Please, please give me one change... please, one change...“ Visiems aišku, kad prašo monetų, bet žodžiu „change“ šiaip jau įvardijama smulkių monetų visuma, o ne individuali, skaičiuojama moneta.

Tema: Aukojimas

Justinas Bieberis, Jennifer Lopez, Billas Gatesas, George‘as Bushas ir kiti. Visi jie apsipylė lediniu vandeniu. Vieni – dėl pramogos, kiti – populiarindami idėją, kad reikia paremti sergančiuosius ypatinga nervų sistemos liga – šonine amiotrofine skleroze (angl. ALS). Liga, kuri sukaustė garsų britų fiziką ir kosmologą Stepheną Hawkingą.

Tema: Aukojimas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!