Ko galima pasimokyti iš SSRS ir kiti užkietėjusio autostopininko nuotykiai

Spausdinti Autorius: Regina | 2014-08-06

Kone dešimtmetį aktyviai tranzuojantis Tomas teigia, jog tranzavimą reikėtų pripažinti ne tik kaip nuotykį, bet ir kaip dar vieną visiškai įprastą, ekologišką ir socialų judejimo iš A i B būdą. Su senu bičiuliu Tomu Marcinkevičiumi, literatūros ir klajonių mėgėju, nutranzavusiu ne vieną tūkstantį kilometrų, kalbuosi apie kelio istorijas, (ne)įdomius vairuotojus, vienatvę, vienišumą ir pačią tranzavimo kultūrą.

Tranzuoji jau daug metų. Ar vis dar randi tame romantikos ir kaifo, ar vis tik ilgainiui tai tampa tiesiog pigiu keliavimo būdu iš taško A į B?

Tranzuoju nuo 19-os, vadinasi, jau 8 metai. Klausimas taiklus, nes ilgainiui požiūris į tranzavimą šiek tiek keičiasi. Manyčiau, su tuo susiduria visi tranzuotojai, kuriems nebe 18 ir net nebe 25. Iš pradžių kiekviena(s) sutikta(s) vairuotoja(s) atrodo idomus(i) jau vien savo buvimu, vėliau pradedi pastebėti pasikartojimus, tuščias šnekas ar įžeidžiančius požiūrius. Ima užknisti tai, kad į tranzuotoją žiūrima kaip į nieko nesuprantantį jauną hipį, kuriam dabar yra „praeisiantis gyvenimo etapas“ ir kuriam būtinai reikia paaiškinti gyvenimo tiesas. Šias nesąmones, manau, reikėtų šalinti pripažįstant tranzavimą ne tik kaip nuotykį, bet ir kaip dar vieną visiškai įprastą, ekologišką ir socialų judėjimo iš A į B būdą, taip puoselėjant tranzuotojo, kaip sąmoningo, nepasimetusio ir apie gyvenimą šiek tiek suprantančio žmogaus, tapatybę.

Romantika tranzavime visgi lieka visuomet. Tik ji darosi įvairesnė ir priklauso nuo paties tranzuotojo asmenybės. Man, pavyzdžiui, geriausia dalis yra net ne pokalbiai su vairuotojais, o galimybė išeiti užsimetus kuprinę ir jausti, kad kelias gali nuvesti bet kur. Arba kelionė pėsčiomis pro Nieko Viduryje (Middle of Nowhere) kažkodėl vis dar egzistuojančius miestelius. Arba paprasti tranzuotojiški priešpiečiai šalia kelio. Arba laukimas valandą-dvi, medituojant visai nesvarbius klausimus.

Arba – viena mieliausių istorijų – dyzelino perpylimas iš vieno sunkvežimio bako į kitą kažkur Rumunijos kalnuose; vairuotojas žarna ir burna siurbė dyzelį į kanistrą, o aš laikiau nupjautą butelio kaklelį, kuris tarnavo kaip piltuvas; kai baigėm šį šlykstų darbą ir nusiplovėme rankas, tapome visai gerais draugais likusiai kelionės daliai. Geri dalykai niekur nedingsta, istorijų visuomet atsiranda.

– Papasakok apie tranzavimą vienam... Ar verta leistis į tokią kelionę ir ar tai būna smagu, saugu, o gal nuobodu?

Tranzavimas vienam ir su kompanija iš tiesų skiriasi, kiekvienas turi savo pliusus ir minusus. Daugiau esu keliavęs vienas, matyt, dėl charakterio bruožų.

Geriausia tokios kelionės dalis – visiška atsakomybė už save. Jei blogai – neturi ko kaltinti ar ant ko išsilieti, o įsėdęs į automobilį gausi bendrauti su jame esančiais pats, negalėsi šios pusiau pareigos perleisti draugui. Be to, gali pasirinkti kokią nori tapatybę ir kuriam laikui išsilaisvinti iš pažįstamumo – tai ne visai melas, tiesiog galimybė elgtis taip, kaip galbūt „namų“ erdvėje nesielgtum – ir nėra aplink nieko, kas pastebėtų tavo smulkias nekaltas apgavystes.

Tomas Marcinkevičius, asmeninio albumo nuotr.

Vienas, tiesa, niekad netranzuodavau „tiesiai“, visada nuo miesto iki miesto, o ten susitikdavau draugus, pažistamus arba naudodavausi svetingumo tinklapiais („Couchsurfing“, „BeWelcome“), kad kelyje nereikėtų užtrukti per ilgai, netektų per daug miegoti lauke ir turėtum su kuo pabendrauti nuvykęs.

Blogiausia tokios kelionės dalis – visiška atsakomybė už save. Jei matai įspūdingus vaizdus ar patiri smagų nuotykį, nėra su kuo pasidalinti įspūdžiais, o ir sunkesnėje situacijoje nebus paramos. Bet apskritai sakyčiau, kad vienam tranzuoti verta. Geriau vienam nei su bet kuo, o ir nuo charakterio priklauso: man, pavyzdžiui, sunkoka su tuo pačiu žmogumi išbūti ilgą laiko tarpą visąlaik kartu.

Bėda, kad toks būdas neatrodo itin saugus, ypač merginoms dėl įsigalėjusio patriarchalizmo ir seksualinio priekabiavimo. Taigi tikslaus atsakymo ir tobulo būdo nėra.

– Šiuo metu tranzuoji po Balkanus. Kokia „karščiausia“ vairuotojų tema dabar? Ir apskritai, apie ką dažniausiai kalba vairuotojai, imdami pakeleivį?

– Pagal šiek tiek kvailoką etiketą pokalbis dažniausiai mezgasi aplink paprasčiausius dalykus – ką veikia vairuotojas ir tranzuotojas, kur, iš kur ir kodėl važiuoja, kokia situacija šalyje, iš kurios vienas ir kitas yra. Labai dažnai – per dažnai, dievaž – kalba pasisuka prie politikos, ir ne politikos mokslų ar radikalių teorijų, o banaliosios politikos, teigiančios, kad visi yra vagys, nėra tvarkos ir supratimo, kitų banalių dalykų. Šių pastaruoju metu stengiuosi išvengti, nes atsibodo.

Būdamas nedėkingu galečiau pasakyti, kad kalbų temos priklauso nuo vairuotojo „tikslinės grupė“. Sunkvežimių vairuotojai itin dažnai pasakoja apie šeimą, rodo žmonos ir vaikų nuotraukas, neretai guodžiasi žmonų neištikimybe („grįžau iš reiso anksčiau...“).

Turtingesni vairuotojai būtinai ima šnekėti apie tai, kaip „viskas gyvenime yra pasiekama“ ir apie tai, kad jiems nereikia „daugiau nei 1000 eurų per mėnesį“ (lyg visiems pasaulyje neužtektų po 1000 eurų per mėnesį, ypač Bangladeše, Serbijoje arba Peru) ir šiaip kaip jie bando „paprastai gyventi“.

Balkanuose ar Kaukaze dažnos karinių konfliktų ar etniškumo temos, kurios, beje, gali būti ir labai šlykščios (tie albanai, tie azerbaidžaniečiai, tie romai, tie kroatai, tie bosniai, tie serbai – tik išsirink... fu). Tokia tikriausiai ir karščiausia tema dabar – situacija Ukrainoje. Tuo labiau, kad „Lithuania“ dažnai išgirstama kaip „Ukrainia“, o menkiau išmanantis geografiją vairuotojas nežino ar pamiršta, kad Lietuva nuo Ukrainos skiria lygiai viena Baltarusija.

– Papasakok apie socialiniame tinkle „Facebook“ atsiradusią grupę „Mums reikia tranzavimo stotelių“.

– Ši iniciatyva sena ir jau laimingai numirusi – o niekada ir nebuvo itin rimta. Idėja kilo, kai buvo nutiesta nauja estakada iš Klaipėdos į automagistralę A1 Kauno ir Vilniaus link – gerinant kelius buvo apsunkinta tranzuotojų padėtis: tekdavo arba eiti 5-6 kilometrus, arba stovėti nedėkingoje vietoje.

Tranzavimo stotelės egzistuoja keliose šalyse – pats esu stovėjęs jose Olandijoje. Tai vietos, pažymėtos specialiu ženklu, su patogia erdve automobiliui sustoti, gali būti ir kelių žemėlapis, o svarbiausia – kad tranzuotojai ten tikisi vairuotojų, o vairuotojai – tranzuotojų.

Visgi po šiokių tokių diskusijų sutarėme, kad tranzavimo stotelių Lietuvoje dar tikrai nereikia: greitkelių tinklas nėra toks tankus kaip Nyderlanduose, apskritai situacija nebloga, o žinomiausios vietos (tarkime, Kaune prie IX forto ar stotelės „Parduotuvė“, Vilniuje prie „Maxima Bazės“ ir t.t.) jau dabar yra neoficialios tranzavimo stotelės.

Juoba kad insititucionalizavus šį reikalą kyla pavojus, jog stotelėse bus įtaisytos stebėjimo kameros, bus kriminalizuotas stabdymas kitose vietose ir kitaip bus ribojama „tranzavimo laisvė“. O ji visgi svarbi – net ir siekiant tranzavimo „sukasdienybinimo“ reikėtų visomis jėgomis priešintis jos varžymams, net ir smulkiems.

Galiausiai reikia atsiremti į pradinį principą, kad tranzavimas yra tik žmonių, esančių viename automobilyje, reikalas ir reikėtų žinoti, kur nustoti į jį kištis. Net ir sunkiausiose situacijose – pavyzdžiui, vietose, kur autostopas demonizuotas ar nelegalus, arba kai tranzuotojas ypatingai smirdi, arba vidurnaktį Slovakijos kalnuose – žmonės gali susitarti įprastu žmogišku būdu.

Kaip minėjau, reikėtų stiprinti sąmoningumą – ir ne tik tranzuotojų, bet ir vairuotojų. Pabaigai: esu girdėjęs istorijų apie tai, kaip Sovietų Sąjungoje tranzavimu buvo sprendžiama automobilių trūkumo problema – dabar juo taip pat būtų galima švelninti automobilių pertekliaus problemą. Jei jau kalbama apie ekologiją, tai galbūt pats metas pradėti matyti kiekvieną tuščią vietą automobilyje kaip švaistomą išteklių?

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. 

Komentarai

Kitos naujienos

Vaikščiodamas su žemėlapiu turistiniais maršrutais nepajausi šalies pulso, nesužinosi, kaip gyvena vietiniai žmonės ir nepatirsi įdomių nutikimų, kurie išvers iš koto namie likusius draugus. „Workaway“ – pasaulinis tinklas, siūlantis keisti požiūrį į keliavimą ir pažinti kitas šalis dirbant. Tai nėra darbas griežtąja prasme, atlyginimo čia niekas nemoka, tačiau už kelias valandas savanoriško darbo, gali gauti lovą ir maisto, o tai juk jau visa ko pradžia.

Skaitytojai praėjusį mėnesį labiausiai įvertino tekstą apie kelionę pėsčiomis 800 kilometrų – „Camino de Santiago: 800 km pėsčiomis Ispanijos keliais ir pakelėmis“.

Tema: Kultūra

Mėlyna. Izraelyje mėlynos spalvos daug. Pavyzdžiui, daugelio namų durų staktos nudažytos skaisčiai mėlynai. Neatsitiktinumas. Tikima, kad mėlyna spalva saugo nuo nužiūrėjimo. Tačiau išgirdus vietinių pasakojimus, kaip, laikas nuo laiko, kur nors pakampyje vis nuduriamas koks tikėjimą afišuojantis žydas, ar pajutus tą nebylią įtampą, sukibirkščiavusią musulmono ir ultraortodokso žydo žvilgsnių sankirtoje, pasidaro aišku, kad vien mėlyna spalva šiuose kraštuose nepadės...

Tema: Politika

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!