Bandau suprasti, ar teisi buvo Merkel

Spausdinti Autorius: Deimantė | 2012-06-19

Pamenate, Vokietijos kanclerė Angela Merkel prieš porą metų pareiškė, kad vis dėlto daugiakultūriškumas jos šalyje patyrė nesėkmę. O juk skirtingos tautos, jų kultūros, kalbos bei religijos ir darnus jų sugyvenimas yra viena pamatinių Europos Sąjungos vertybių (primenu ES moto: Vienybė įvairovėje).

Tiesa, kai kas gali pasakyti, kad daugelis tų, kurių integruoti Vokietijai nepavyko, yra toli gražu ne ES šalių piliečiai, bet toks priekaištas darytų tik gėdą visai ES idėjai.

Ir vis dėlto praėjus porai metų po A. Merkel pasisakymo, apsigyvenau Berlyne, Vokietijos sostinėje, ir, beje, daugiakultūriškiausiame šalies mieste. Bandau savo akimis fiksuoti, ar kanclerės, gyvenančios geltoname name, kurio langai žvelgia į Pergamono muziejų, teiginys yra pagrįstas, ar ne visai.

Šiandien vokiečių kalbos kursuose klausinėjome vieni kitų, kas kuo dirba. Prancūzas Thomas pareiškė, kad yra padavėjas prancūziškos ir itališkos virtuvės restorane. Per pertrauką pasikalbame plačiau. Aš stebiuosi, kaip jis, praktiškai nemokėdamas vokiečių kalbos, gavo ir dirba tokį darbą. Gal savininkai pažįstami prancūzai (tas lietuviškas mąstymas!)... Tačiau Thomas patikina, kad restoranas priklauso tunisiečiams, ir jis jų iki tol visai nepažinojo, be to, darbą susirado labai greitai (Berlyne jis dar tik mėnuo). Jam pačiam irgi mažumėlę nuostabu. Sako, svarbiausia, kad moka visų patiekalų pavadinimus ir kelias užsakymo priėmimui reikalingas frazes. O kodėl, nemokėdamas vokiečių kalbos, gavo padavėjo darbą, aiškina tuo, kad savininkai, patys būdami imigrantai, matyt, nelinkę sureikšminti vietinės kalbos ir yra palankiau nusiteikę suteikti šansą atvykėliui. Taigi daugiakultūriškumo sėkmė, ar ne?

Kitas pavyzdys. Nors vokiškai suprantu ne kažin ką, bet kai per vietinį radiją girdžiu žinias, kuriose minimas koks nors Berlyne įvykęs nusikaltimas, dažniausia tariamas Neukölln pavadinimas. Kai mano pažįstamas patarinėjo kitam, kokiame rajone geriausia pirkti butą, griežtai nurodė: Nepirk Neuköllne, nebent pageidauji gyventi gete. Pačiai šiame turkų itin pamėgtame Berlyno rajone irgi yra tekę apsistoti trumpam. Kažkodėl vakarais vienai vaikščioti neatrodė drąsu, o tai, kad vidury baltos dienos žingsniuojant parku paprastuoju būdu siūloma įsigyti narkotikų, irgi nenuteikė smagiai. Nors štai mano vokiečių kalbos mokytoja vokietė gyvena būtent ten ir net pakvietė apsilankyti šį savaitgalį Neuköllne vyksiančiame kultūrų festivalyje. Ne šis, bet vis dėlto vienas garsiausių Berlyno festivalių, skirtas būtent švęsti daugiakultūriškumą, vyksta jau beveik du dešimtmečius.

O štai pažįstama lietuvė psichologė Neuköllne veikiančioje vienoje nevyriausybinėje organizacijoje padeda spręsti jaunimo problemas. Ji pasakojo, kad jos klientai dažniausia yra jauni imigrantai arba imigrantų atžalos, paprastai turkų kilmės, kurie neranda savo vietos gyvenime. Psichologė pastebėjo, kad tie jauni žmonės neturi jokių tikslų, nesugeba integruotis į darbo rinką ir pan. Viena vertus, jos darbas įrodo, kad daugiakultūriškumui sekasi nelabai gerai, kita vertus, tai, kad vis dėlto yra kam tuo rūpintis, rodo, kad daugiakultūriškumo iššūkis priimamas ir akys prieš jį neužmerkiamos.

Tęsiant turkišką tematiką, kaip tik šiandien, pamačiusi naują prekę suvenyrų kioske pakeliui į savo kalbos kursus, šyptelėjau. Parduodami medžiaginiai maišeliai pirkiniams su Vokietijos vėliava, kurios viduryje dar įkomponuota ir Turkijos vėliava. Be to, siaučiant futbolo karštinei, jau kelintą kartą pastebiu automobilius, papuoštus iškart dviejų šalių simbolika, tarkim, Vokietijos ir Rusijos ar Vokietijos ir Lenkijos. Akivaizdu, kad tuose automobiliuose daugiakultūriškumas klesti.

Beje, beieškodama kalbos kursų, aptikau ir integracijos kursus. Jie beveik nieko nekainuoja (finansuojami Vokietijos valdžios) ir juose mokoma ne tik vokiečių kalbos, bet ir istorijos, kultūros ir pan. Tiesa, labai nesigilinau, bet tikrai ne kiekvienas, panoręs, gali į juos patekti. Reikia atitikti tam tikrus kriterijus...

Ir jei jau kalbu apie vokiečių kalbos mokymąsi, nemaloniai nustebino tai, kad informaciją apie kursus mokyklos linkusios dažnai pateikti būtent vokiečių kalba. Atrodytų, jei jau žmogus nusprendė mokytis kalbėti vokiškai, yra nemaža galimybė, kad teksto parašyto šia kalba jis nesupras.

Beje, mūsų grupę vokiečių kalbos moko vokietė ir prancūzas. Ir spėkite, kuris mums atrodo geresnis mokytojas? Prancūzas. Veikiausiai todėl, jog pats perėjo vokiečių kalbos mokymosi kelius ir klystkelius, tad geriau supranta, kaip šios kalbos mokyti kitus. Argi ne puikus daugiaklutūriškumo pavyzdys?

Bet štai vos už 40 minučių traukiniu nuo Berlyno esančiame Belcige į mano draugą nepalietį, vaikštantį su dviem dukromis (pusiau vokietėmis, pusiau nepalietėmis) vis krypsta vietinių akys. Tai lyg ir nėra blogai. Bet irgi kai ką signalizuoja.

Tad ir man pačiai kol kas nėra aišku, pavyko ar nelabai Vokietijai susidoroti su daugiakultūriškumo mestu iššūkiu, nes, kaip jau patys perskaitėte, mano užfiksuoti pavyzdžiai siunčia labai dviprasmiškus signalus. Be to, ne vienas vokietis arba bet kuris geriau šią šalį pažįstantis, pasakys, kad kur jau kur, bet ne Berlyne reikia į tai gilintis, nes vaizdelis pasižvalgius po Bavariją ar kitas mažiau imigrantų apgyvendintas šalies vietas pasirodytų kardinaliai skirtingas nei matomas tolerantiška ir atsipalaidavusia laikomoje sostinėje. Bet kodėl gi ne. Kodėl gi nepasigilinus į daugiakultūriškumo (ne)sėkmę ten, kur jo daugiausia. Juk aštrumo prasmę lengviausia pajausti nuėjus į indų, o ne italų ar prancūzų restoraną, o suvokti smarvės bjaurumą – sąvartyne arba baro tualete paryčiais, o ne parfumerijos parduotuvėje arba tortų kepykloje.

 

Parengė Deimantė Dokšaitė

Komentarai

Kitos naujienos


Vienas paauglystės prisiminimas privertė mane stipriai suabejoti nepriklausomybės koncepcija. Įvykis tas iki šiol neleidžia būti tikram dėl tautybės, tautiškumo, priklausomybės šaliai ar tautai. Atėjus Šumano dienai vėl savęs klausiu ar einame geru keliu. Kodėl ši šventė yra reikalinga, ir kaip mums su ja elgtis?

Senovės Graikijos gyventojas Herostratas pagarsėjo tuo, jog padegė Artemidės šventyklą. Jis tai padarė tik tam, kad išgarsėtų.  Graikai, būdami toliaregiški ir žiaurūs, nubaudė nevykelį su pagarbos vertu atkaklumu. 

Tema: Naujienos

„Eurobloge“ jau esame šnekėję apie kai kuriose Europos Sąjungos šalyse klestintį ir turizmo sektoriui atsigauti padedantį gastronominį turizmą, kuris Lietuvoje praktiškai dar nėra taikomas. Šįkart apie Europos šalių virtuves bei lietuviškos gastronomijos raidą ir reklamą „Euroblogas“ kalbasi su šios srities ekspertu Ali Gadžijevu, keliose ES šalyse dirbusiu profesionaliu virtuvės šefu. 

Tema: Klausimai

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!