Mokesčiai Europoje: už ką nemoka airiai ir kodėl vokiečiai lenda į svetimas lovas

Spausdinti Autorius: Eglė | 2014-10-20

Kai kraustaisi į kitą šalį, reikėtų ne tik paieškoti kalbos kursų ir susipažinti su tenykščiais papročiais bei tradicijomis, bet ir pasidomėti mokėjimo už komunalines paslaugas tvarka. Kitaip pražilsi, bandydamas išsiaiškinti, ką reiškia skaičių chaosas itališkose sąskaitose, arba sulaukti sąskaitų už šaltą vandenį Airijoje.

Administratoriaus smalsumas pavojingas piniginei

Viskas prasidėjo, kai nusprendėme prie laiptinės durų apačioje ir pašto dėžutės išraityti mano pavardę. Vokietijoje nusistovėjusi keista sistema (tą patį mačiau ir Prancūzijoje, ir kai kuriose kitose šalyse – koks prašalaičių reikalas, kur aš gyvenu?). Kai rašai savo adresą, nurodai miestą, pašto kodą, gatvę ir namo numerį (tiksliau, laiptinės, nes sunumeruotos būtent jos  matyt, kad nereikėtų lakstyti nuo vieno namo prie kito, ieškant reikalingų durų, susirandi reikalingą numerį ir jau esi pataikęs). Butai numerių neturi  paštininkas ar kurjeris ant telefonspynės randa reikalingą pavardę ir skambina. Mažesnė tikimybė paklysti  maža kas, rašydamas buto numerį, gali supainioti skaičių. Pavardę galima atpažinti net su klaida.

Kai ėmiau vis dažniau siųstis knygas, nusprendžiau nebeklaidinti kurjerių ir ant telefonspynės prirašiau savo pavardę. Nepraėjo nė pora dienų ir prisistatė akylas namo administratorius. „Ir kas gi čia pas tave apsigyveno?“  draugas sulaukė jo klausimo. Galima pykti, kad kiša nosį ne į savo reikalus lyg perdėm smalsus gimdytojas, bet tokia tvarka  kai kurie mokesčiai priklauso nuo bute gyvenančių žmonių skaičiaus. Pavyzdžiui, taip mes mokame už vandenį. Karšto vandens skaitliuką namas turi bendrą  mėnesio gale suvartotas kiekis padalijamas visiems gyventojams.

Mokestis už elektrą (ją vartojame šviesai, viryklei ir šildytuvui vonioje) kol kas yra fiksuotas, bet netrukus žadama įrengti naujus skaitliukus, tuomet galėsime mokėti už suvartotą kiekį. Už dujas, kuriomis šildomės, taip pat kas mėnesį mokame fiksuotą sumą. Kartą per metus, paprastai rugpjūtį, šis mokestis peržiūrimas. Jei būni sumokėjęs per mažai, tenka padengti skirtumą, jei permokėjęs, šiek tiek atgauni. Nuo poreikio šildytis priklauso kitų metų mokestis  jei dujų suvartoji ne tiek daug, jis sumažės, o jei nuolat tenka primokėti, teks mokėti daugiau.

Šie mokesčiai įskaičiuoti į nuomos kainą  buto šeimininkas pats sumoka mokesčius ir, būdamas vokiškai sąžiningas, grąžina visas permokas.

71 kv. metro ploto trijų kambarių bute gyvenantys bičiuliai per mėnesį išleidžia bemaž 200 eurų: daugiausia atsieina elektra ir dujos – 155 eurų (mums  apie 80 eurų), vanduo kainuoja 20 eurų, buto draudimas  12 eurų.

Atskira tema yra šiukšlės  jas privalu rūšiuoti, nuo to priklauso ir mokesčiai. Teko girdėti, kad būtent vokiečiai, kasmet sukaupiantys po 30 mln. tonų atliekų, sugalvojo šitą velnio išmislą (bent taip galvoja didelė dalis lietuvių  paklausykite jų „kam rūšiuoti, vis tiek viską į vieną suverčia“). Nieko keisto, kad rūšiavimas tapo kone mokslu. Mes namie šiukšles metame į geltoną maišą (plastiką ir pieno pakelius), popierinę dėžutę (popierių), laikraščiu išklotą kibirą (organines atliekas), paprastą šiukšliadėžę (visa kita). Atskirai sukrautos baterijos, panaudotas aliejus. Jei nebereikia didelių gabaritų daiktų, tenka nuvežti į specialią aikštelę.

Miesto centre gyvenantys draugai neišrūšiuotas šiukšles palieka rūsyje stovinčiame bendrame konteineryje, todėl mokestį vėliau padalina visiems butams. Mes tokias atliekas irgi kaupiame rūsyje, tik nuosavame konteineryje. Kada jos bus išvežtos, parašyta skelbimų lentoje  paprastai kas porą savaičių, tad išvakarėse prie gatvės išsirikiuoja galybė juodų plastikinių konteinerių, pažymėtų brūkšniniais kodais. Atvažiavę šiukšlininkai nuskaito tą kodą ir žino, kas kiek atliekų išmeta. Mokestis priklauso to, kiek šiukšlių prikaupi (40 ar 60 litrų) ir kaip dažnai jas išmeti. Mes mokame minimumą, nes kiekis nedidelis ir konteinerį į lauką ištempiame gal tik kartą per mėnesį. 

O perdirbti tinkamų atliekų gali išmesti bet kiek, tereikia sumokėti nedidelį fiksuotą mokestį. Konteineriai organinėms atliekoms pastatyti greta mūsų namo, popieriui ir stiklui  kiek atokiau. Gali surengti vakarėlį visai gatvei  kad ir kiek vyno butelių bei obuolių graužtukų liks, primokėti nereikės.

Nuoma didesnė net už neblogą lietuvišką atlyginimą

Prancūzijoje gyvenanti Dovilė džiaugiasi, kad mokesčiai už kai kurias komunalines paslaugas taip pat įtraukti į nuomos kainą. „Tai labai patogu. O metų pabaigoje paskaičiuojama, ar permokėjai už realų suvartojimą, ar dar trūksta. Atitinkamai kitiems metams pakoreguojama fiksuota suma. Tik už šildymą mokame atskirai.” Tiesa, permokos negrąžina.

Lietuvės šeima už trijų kambarių butą gerame rajone moka kiek mažiau nei 1000 eurų nuomos. 50 eurų kainuoja kabelinė televizija, telefonas ir internetas, 25 eurus (dukart daugiau tamsiuoju metų laiku) - elektra, apie 70 eurų (150 eurų šaltuoju metų laiku)  šildymas ir karštas vanduo. Tiek susidaro, jei labai šildaisi (aš esu šaltmirė ir šildausi stipriai), o šiaip kaimynai moka apie 100 eurų ir mažiau“, - pripažino pašnekovė.

Kiek žmonių įsikūrę bute ar name, Prancūzijoje nesvarbu  kaip ir Šveicarijoje, kur Dovilė anksčiau gyveno. Ten į bendrą priedą (250 frankų  apie 710 litų) prie didžiulės nuomos (1750 frankų  apie 5 tūkst. litų) buvo įskaičiuotas ir mokestis už šildymą, papildomai kainuodavo tik kabelinė televizija, telefonas ir internetas (99 frankai  apie 290 litų).

Vanduo liejasi nemokamai

Keletą metų Airijoje gyvenusi Jurga mokesčius už komunalines paslaugas prisimena jei ne su pasitenkinimu, tai tikrai be galvos skausmo dėl didžiulių išlaidų: „Jų lyg ir nepajusdavai. Gauni sąskaitą ir sumoki. Lietuvoje tuomet prasideda depresija. Ten mokesčiams tekdavo koks dešimtadalis atlyginimo.“

Jurga / asmeninio albumo nuotr.

Jurga, nuotr. asmeninio albumo

Saloje įsikūrusioje palyginti nedidelėje valstybėje nereikia mokėti už šaltą vandenį. Gyventojams kainuoja tik jo pašildymas. Jurga vandenį šildydavo boileriu, tad faktiškai jai reikėdavo mokėti tik už elektrą, dujas (jomis buvo šildomas namas) ir šiukšlių išvežimą. Atliekas žmonės taip pat krauna į atskirus konteinerius su specialiais lipdukais - iš pastarųjų aišku, kas kiek išmeta, nuo to priklauso mokestis.

Dar vienas skirtumas, palyginti su Lietuva,  mokesčiai paskaičiuojami kas antrą mėnesį. Jurga prisimena, kad dujos visam namui apšildyti kainuodavo apie 200 eurų (apie 300 eurų šaltuoju metu), elektra  po 100 eurų per du mėnesius.

Keturių miegamųjų name, kuriame dar buvo svetainė, valgomasis, virtuvė, du vonios kambariai ir trys tualetai, iš viso gyveno šeši žmonės, įskaitant tris vaikus.

Atskiras buvo ir abonentinis mokestis už visuomeninę televiziją - po 150 eurų per metus už kiekvieną televizorių. Nemokantiesiems skiriamos didžiulės baudos  apie 2 tūkst. eurų, bet Airijoje įsikūrę lietuviai vis tiek stengiasi jo išvengti, televizorius nuo tikrintojų slepia spintose.

Mokesčių už elektrą italai nesupranta 

Užtat Italijoje mokesčiai yra nemažas galvosūkis net patiems italams. Milane butą turintis Nicola nesiėmė pasakyti net kiek kainuoja elektra.

Nicola / asmeninio albumo nuotr.

Nicola, nuotr. asmeninio albumo

„Yra fiksuotas mokestis tiesiog už tai, kad ją turi, o paskui priklauso nuo suvartojimo. Bet net neįsivaizduoju, kiek kainuoja kilovatvalandė, – prisipažino jis. – Yra daug visokių formulių. Iš sąskaitos net nesuprasi. Iki tam tikros ribos kilovatvalandės kaina yra vienokia, paskui – kitokia, vartojant daugiau darsyk pasikeičia. Idėja tokia - pirmiausia elektra vartojama maistui ruošti, paskui - šildytis, todėl kaina skirtinga. Panašiai ir su dujomis.”

Italijoje už elektrą, kaip ir už telefoną, irgi reikia mokėti kas du mėnesius, už dujas  kas tris mėnesius. Atliekų išvežimas skirtinguose miestuose apmokestinamas skirtingai: jis priklauso arba nuo buto dydžio, arba nuo žmonių skaičiaus, arba derinamos abi sistemos. Milane, jei esi viengungis, moki 30 proc. mažiau.

Šią painiavą lemia specifiniai registracijos formalumai. Italijoje egzistuoja residenza (registruota gyvenamoji vieta, pavyzdžiui, pas tėvus) ir domicilio (nuolatinė gyvenamoji vieta, pavyzdžiui, universiteto bendrabutis ar nuomojamas būstas). „Kaip apmokestinti butą, kuriame faktiškai gyvena 10 žmonių, o moka tik už vieną? Tenka imti mokestį už plotą“,  paaiškino Nicola.

Nemažai keliaujantis italas papasakojo, kad, pavyzdžiui, Šveicarijoje tenka mokėti už išmetamų šiukšlių svorį. Tai galioja net kai kuriuose pakelės tualetuose  atsikratyti atliekomis galima tik turint specialią kortelę.

Eglė Digrytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Komentarai

Kitos naujienos

Galimybių įspūdingai sutikti Naujuosius metus gausybė. Siūlau egzotišką ekskursiją po pasaulį bei keletą kišenei prieinamų pasiūlymų.

Vokiškai kalbantiems Europos gyventojams Kalėdos ir ypač kelios savaitės prieš tai yra didžiulė šventė. Ironiška – ji į šiuos kraštus ateina labai nenoriai. Jei kur nors pietų Vokietijoje dabar nori pajusti Kalėdų dvasią, reikia geros uoslės ir klausos. Bet kai nosis ir ausys atveda į meduoliais, karštu vynu ir kitais skanėstais kvepiančią mugę, gali neabejoti – gerai nuotaikai garantuoti trūks nebent tikro Kalėdų senelio.

„Labai draugiška“, – taip kartais apibūdinama vokiška mokesčių už studijas sistema, viliojanti į šią šalį studentus iš viso pasaulio. Atvirkštinė medalio pusė – gausėjantis amžinųjų studentų būrys, kai kurie iš jų dešimtmečiais viršija numatytą studijų laiką.

Tema: Studijos

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!