Augimo kančios

Spausdinti Autorius: Mantas | 2012-05-03

Atrodo, diskusijos Europos Sąjungoje vėl grįžta prie vienos mėgstamiausių šios krizės temų. Kokie veiksmai yra geriausi: ar turėtų būti orientuojamasi į augimą skatinančią politiką, ar vis tik pasirinktas taupymo ir griežtos fiskalinės politikos kelias yra teisingas? Taupyti niekam visoje Europoje nepatinka, tai ypatingai suvaržo verslininkų galimybes sėkmingai valdyti įmones, kurti vis didesnę pridėtinę vertę, gauti pelną. To pasekmė – stagnacija ekonomikoje. Nežinia, aišku, ar ir augimą skatinanti politika padėtų „išaugti" iš krizės. Ir net neaišku, kokių praktinių veiksmų turėtų būti imamasi po šiuo skambiu „augimo politikos" pavadinimu. Tam tikra prasme ši ES šalių diskusija atskleidžia ir problemas, su kuriomis susiduria ekonomika kaip akademinė disciplina. Atrodo, kad šios mokslo šakos įžvalgos būtų labai gerai pritaikomos, jeigu, pavyzdžiui, pasaulyje nebūtų politikos ir apskritai žmonių, kurie šiam mokslui šiek tiek per sudėtingi. Deja, reikia tvarkytis su pasauliu tokiu, koks jis yra. Reikia konstatuoti faktą, kad iki šiol sukauptos ekonomikos mokslo žinios tam silpnokos. Bet tam tikrų gairių suteikia.

 

Kaip augti?

Verta pradėti nuo to, kad kadangi euro zonos šalys yra siaubingai įsiskolinusios, bandyti gauti atliekamų pinigų, kuriuos būtų galima „įpilti" į ekonomiką, didinant biudžeto deficitą ir skolinantis būtų savižudybė. Todėl Keynes'as čia nepadės. Reikia ieškoti kitų būdų.

Kitas būdas – Europos Centrinis Bankas turėtų padidinti eurų kiekį ekonomikoje. Kitaip tariant atlikti tai, kas populiariai vadinama „pinigų spausdinimu". Stop. Turim problemą – griežtai kalbant, tai yra nelegalu, jei tuo siekiama ekonomikos augimo. ECB yra ne JAV Federalinis Rezervų Bankas. ECB turi tik vieną teisėtą veiklą – išlaikyti kainų stabilumą. Ši institucija negali skatinti ekonomikos augimo, kovoti prieš nedarbo lygį. Nors, tiesą sakant, ECB tai daro karts nuo karto superkant niekam nereikalingas ypatingai įsiskolinusių šalių, tokių kaip Graikija ar Portugalija, obligacijas bei „įleidžiant" tam tikrą kiekį pinigų į ekonomiką. ECB taip pažeidžia savo teisėtos veiklos ribas, jeigu pinigų kiekio reguliavimas nėra nukreiptas kainų stabilumo užtikrinimui. Todėl šiuo metu pasigirsta daug raginimų, pavyzdžiui, iš kandidato į Prancūzijos prezidentus Francois Hollande, kad reikia keisti ECB funkcijas. Tai padėtų ECB nesislėpti ir teisėtai atlikti euro zonai gyvybiškai reikalingus veiksmus.

Dauguma kitų augimą skatinančių veiksmų turėtų būti atlikti kiekvienoje valstybėje narėje atskirai. ES, neturėdama normalių fiskalinių pajėgumų, negali išspręsti euro zonos problemų viršnacionaliniu lygmeniu. „The Financial Times" cituoja Herman Van Rompuy: „Turime pasakyti tiesą. Stebuklingų formulių nėra. Reformoms reikia daug laiko, kaip ir jų įtakai augimui bei nedarbo mažėjimui... Kai kurie žmonės šiomis dienomis kuria iliuziją, kad sukurti augimą yra paprasta." Bet derinti veiksmus verta.

Gana pagrįsta strategija, kuri galėtų padėti ES augti – kruopščiai suplanuotos investicijos į infrastruktūros projektus bei tokias sritis, kurios turi aukštą potencialą augti ateityje. Pavyzdžiui, aukštąsias technologijas. Bet reikia aiškiai suprasti, kad čia viešasis sektorius vienas neišsivers. Reikia dėl investicijų susitarti su privataus sektoriaus veikėjais. Žinoma, Europos Investicinis Bankas turėtų prisidėti ir greičiausiai netgi diriguoti visą procesą.

Galimoms strategijoms aptarti Van Rompuy jau planuoja organizuoti „augimo pietus" su Europos šalių lyderiais. ECB vadovas Mario Draghi tuo tarpu kalba apie būtinybę pasirašyti „augimo sutartį", kuri būtų logiškas priedas prie fiskalinės drausmės sutarties. Jeigu toks dokumentas formaliai ir nepaskatintų augimo, tai bent jau parodytų, kad Europos vadovai pasiryžę to siekti.

 

Augimui reikia daugiau integracijos, mažiau suverenitetų

Mano nuomone, į augimą orientuotiems veiksmams prasibrauti į darbotvarkės viršų trukdo tai, kad tokie veiksmai yra iš prigimties linkę į didesnę integraciją. Skatinti augimą tuo pačiu metu reiškia sukaupti bendras jėgas, resursus, turėti bendrą tikslą, derinti požiūrius ir panašiai. Paradoksalu, kad šiuo metu, kai būtent reikia tokios didesnės integracijos, Europos lyderiai, atvirkščiai, yra vis labiau susipriešinę ir nepasitikintys vieni kitais. ES niekada negarsėjo kūrybingais pozityviais veiksmais. Ši organizacija dėl savo prigimties ir organizacinės struktūros, atrodo, yra linkusi į negatyvią integraciją. Mes galime šalinti mus skiriančias ribas, bet kartu kurti kažką naujo – kažin. Bet kokiu atveju, dabar yra kaip tik tas laikas, kai reikės dirbti kartu, jei norime iš šios krizės išeiti stipresni, geriau pasirengę ateities problemoms.

Parengė Mantas Pupinis

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!