Kaip EK leido lietuviams vėl gaminti stipresnį alų

Alkoholio bei tabako gaminių prekybos reguliavimas – viena iš tų temų, kurių diskusijos dažnai kunkuliuoja ne tik remiantis aiškiais ir tiksliais argumentais, bet ir emocijomis ar (tariamomis) vertybėmis. Visos ES šalys narės turi savus įstatymus, vienaip ar kitaip ribojančius prekybą šiomis medžiagomis, o vieningo Sąjungos reguliavimo kol kas beveik nėra. Visgi šią savaitę Europos Komisija išsprendė vieną keblią situaciją, į kurią buvo patekę mažieji Lietuvos aludariai.

Pirmą kartą dar 2011-tų metų gruodį nuskambėjo žinios apie naują draudimų paketą, kuriuos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų projektu siūlė Seimas. Tarp jų buvo ir draudimas pardavinėti stipresnį nei 7,5 laipsnių alų bei pilstyti jį į didesnę nei 1 litro talpos tarą – vadinamuosius „bambalius“. Būtent šis draudimas ir sukėlė didžiausią pasipiktinimo bangą tarp mažųjų šalies aludarių, kurie turėjo nemažai svarių argumentų, pagrindžiančių pataisos absurdiškumą.

Nepagrindžiami argumentai

Pirmiausia, nors Lietuvos įstatymų leidėjai ir teigė, jog „bambaliai“ yra girtuoklystės priežastis, tačiau joks loginis ryšys tarp leidžiamos taros sumažinimo bei draudimo prekiauti stipresniu nei 7.5 laipsnių alumi nebuvo įrodytas. Naujoji pataisa būtų turėjusi įsigalioti jau nuo 2013-tų metų sausio 1 dienos: mažiesiems aludariams tai būtų sukėlę ypač daug gamybinių bei logistinių keblumų. Dėl atsiradusių sunkumų bei nuostolių gamyboje, būtų augusi ir produkto kaina, o tai – pati elementariausia paskata vartotojams vietoj pabrangusio alaus tiesiog rinktis bet kokius stipresnius gėrimus (kurių naujosios pataisos, beje, visiškai neliestų). Taigi, matome, kad deklaruojamas rezultatas nebūtų pasiektas.

Antra, anot Aludarių brolijos seniūno ir vieno iš lietuviško alaus restorano „Alaus namai“ įkūrėjų Vidmanto Laurinavičiaus, egzistuoja atskiros išskirtinio alaus rūšys, kurios turi būti stipresnės nei atsitiktinai pasirinkti 7,5 laipsnių. Dažniausiai toks alus yra gaminamas pagal tradicinius receptus ir laikomas kultūriniu paveldu. Be to, nukentėtų ir tiekėjai bei restoranai, siūlantys didžiąją dalį belgiško alaus: net pats garsiausias belgų „Chimey“ alus yra 8 laipsnių stiprumo, o tikrasis belgų vienuolynų alus retai kada būna silpnesnis nei 6-7 laipsniai.

Skundo nagrinėjimas EK

Panašu, kad būtent tokia belgiško alaus situacija ir pakišo gerą mintį mažiesiems Lietuvos aludariams, ir balandžio mėnesį dėl įstatymo pataisos jie pateikė skundą Europos Komisijai. Ši jį ėmėsi nagrinėti rugsėjį, remdamasi argumentu, kad toks įstatymas varžytų laisvą prekių judėjimą Europos Sąjungoje: logiška, kadangi jei šalyje būtų įsigaliojęs alaus stiprumo reguliavimas, dalis belgiško ar kitų šalių alaus negalėtų būti įvežti ir pardavinėjami Lietuvoje.

Nepaisant vykstančio tyrimo, stipresniojo alaus gamyba Lietuvoje turėjo būti laikinai sustabdyta, ir nežinioje palikti gamintojai tokia situacija buvo itin nepatenkinti. Galiausiai šią savaitę paaiškėjo Komisijos sprendimas, jog svarstomi Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai negali turėti jokios teisinės galios dėl minėto principo pažeidimo, kuris yra viena iš pamatinių ES bendrosios rinkos vertybių. Taip pat buvo nurodytas ir kitas pažeidimas: šalys narės privalo vykdyti prievolę pateikti Komisijai informaciją apie numatomus įstatymo pakeitimus. Kadangi Lietuva šio reikalavimo neįvykdė, tai buvo įvardyta kaip procedūrinis pažeidimas. Šią istoriją laikau dar vienu sėkmingu pavyzdžiu, kaip Europos Komisija užkerta kelią nenaudingiems, ar net žalingiems, verslo ribojimams šalyje.