„Super Mario“ galutinai išspręsti krizės nepadės

Spausdinti Autorius: Mantas | 2012-10-02

Rugsėjo 6 dieną Europos Centrinio Banko (ECB) vadovas Mario Draghi paskelbė ambicingą planą, kuris yra ekspertų vadinamas svarbiu žingsniu į euro zonos finansinės padėties stabilizavimą. Šiame straipsnyje pristatysiu, ką tiksliai numato ECB paskelbtas planas bei panagrinėsiu su juo susijusias aplinkybes.

Planas

Plano, kuris pavadintas skambiu Tiesioginių (atvirų) Piniginių Sandorių (angl. Outright Monetary Transactions) vardu, esminė idėja yra gana paprasta. ECB šiuo planu patvirtina, kad yra pasirengęs supirkti neribotą kiekį euro zonos vyriausybių obligacijų (kitaip tariant, valstybės skolos) antrinėse rinkose su tikslu išsaugoti euro zonos monetarinės politikos vientisumą. Kita esminė plano dalis – nuostata, kad ECB pirks tik tų šalių obligacijas, kurios laikosi Europos Stabilumo Mechanizmo ir Tarptautinio Valiutos Fondo (jei TVF dalyvauja finansiniame gelbėjime) iškeltų sąlygų arba jau yra finansiškai gelbėjamos (kaip Graikija, Airija ar Ispanija). Tokiu būdu ECB elgiasi labai sumaniai – ne tik siūlo šalims finansinę pagalbą, bet ir priverčia jas žaisti pagal ECB nustatytas taisykles, t.y. laikytis finansinės drausmės.

Dauguma palaiko, Vokietija – ne

ECB valdyba už šį planą balsavo beveik vienbalsiai. Draghi spaudos konferencijoje nurodė, kad balsuojant dėl šių veiksmų patvirtinimo buvo tik vienas balsas prieš, tačiau atsisakė atskleisti, kurios šalies atstovai nepritarė planui. „Financial Times“ analitikai spėja, kad tai buvo vokiečių Bundesbank. Vėliau patys Bundesbank atstovai atvirai išsakė nepritarimą. Kodėl Vokietijos Centrinis Bankas nepritaria šiam planui? Atsakymas gana aiškus – Vokietija išlaiko savo itin griežtą požiūrį į Europos Sąjungos sutartyse įrašytas teisines nuostatas. Visi dar puikiai prisimena, kaip ilgai Angela Merkel nesutiko su finansinio gelbėjimo būdais Graikijai ir Airijai dėl Romos sutarties (vėliau ir Lisabonos sutarties) 125 straipsnyje įrašytos finansinio negelbėjimo išlygos (angl. no-bail-out clause). Panašios problemos vokiečiams kyla ir dabar. Pagal ES teisę ECB turi vienintelį tikslą – palaikyti kainų stabilumą vardan euro vertės išsaugojimo (t.y. užtikrinti, kad infliacija nuolat būtų apie 2%). Kitaip nei dauguma centrinių bankų (pvz. JAV Federalinis Rezervų Bankas), ECB pagal ES teisę negali skatinti ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimosi. Vokietijos Centriniam Bankui atrodo, kad ECB pirkdamas valstybių obligacijas antrinėse rinkose daro kaip tik tai. Draghi tuo tarpu aistringai neigia, kad tai, ką daro ECB, galima prilyginti ekonomikos skatinimui, ir mano, kad ECB veikia savo mandato ribose.

Dėl to, ar ECB obligacijų pirkimas antrinėse rinkose atitinka ES sutartis, jau seniai netyla ginčai. Apie tai jau esu užsiminęs savo senesniame straipsnyje. Šiuo metu lyg ir yra nusitovėjusi nuomonė, kad obligacijų pirkimas tiesiai iš vyriausybių (t.y. pirkimas „pirminėje“ rinkoje) yra neteisėtas, kai tuo tarpu obligacijų pirkimas iš investuotojų („antrinėse“ rinkose) yra teisėtas. Kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, nors daugelis valstybių su tuo sutinka, tarp ekspertų vyrauja didelis nepasitikėjimas, ar pirkimas antrinėse rinkose yra toks pats efektyvus, kaip skolinimas tiesiai valstybei. Rodos, tokios teisinės problemos, kurios neleidžia ES institucijoms imtis efektyviausių veiksmų, dar ilgai bus pagrindinė ES veikimo charakteristika.

Ar planas pasiteisina?

Iškart po plano paskelbimo, pasirodė keli ženklai, kad rinkos teigiamai įvertino šį „Super Mario“ (taip kartais vadinamas ECB vadovas Mario Draghi) žingsnį. Pirma, svarbiausi pasaulio akcijų rinkų indeksai (S&P 500, Eurofirst 300) užtikrintai šovė į viršų. Antra, krito palūkanos už Italijos ir Ispanijos 10 metų obligacijas (pagrindinis valstybės galimybių skolintis rodiklis). Kitaip tariant, labiausiai pažeidžiamoms euro zonos valstybėms skolintis pasidarė pigiau.

Nepaisant tokio šaunaus pradinio pasirodymo, valiutų rinkų ekspertai abejoja, ar toks euro atsigavimas bus tvarus. Analitikai sutinka, kad Draghi paskelbtas obligacijų pirkimo planas laimės euro zonai laiko, tačiau, jų nuomone, tai yra tik laikinas sprendimas. Ekspertai vėl ir vėl kartoja, kad tokie struktūriniai sprendimai neišspręs krizės. Tą gali padaryti tik pačių valstybių, patiriančių finansines problemas, iniciatyva. Darosi vis aiškiau, kad kitokį sprendimą, kaip pačioms valstybėms susitvarkyti savo biudžeto situaciją karpant išlaidas ir keliant mokesčius, bus rasti sunku. Skaitant tokias finansų rinkų ekspertų rinkas nejučia į galvą ateina Baltijos valstybių finansinių padėčių sutvarkymas krizės metu. Atrodo – būtent to reikia euro zoną į dugną tempiančioms valstybėms. Tačiau čia jau daugiau ne ekonominis, o politinės valios klausimas. O politinės valios Graikijoje, Ispanijoje ir panašiose valstybėse paprasčiausiai nėra. Šį klausimą ECB bando spręsti jau anksčiau straipnsyje minėta sąlyga – valstybės, kurių obligacijos yra perkamos, privalo prisiimti ECB ir TVF surašytas finansinės drausmės taisykles. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ECB sugebės įskiepyti euro zonos „free rider‘iams“ šiek tiek atsakomybės.

Išvados

Mano nuomone, išvados aiškios – įvairios viršvalstybinės finansinės institucijos savo struktūrinius ekonominius kintamuosius įtakojančiais veiksmais gali labai ilgam atidėti euro zonos žlugimą. Bet kokiu atveju, galutinai išspręsti finansinių problemų jokios viršvalstybinės institucijos nepadės. Valstybės turi padėti pačios sau. Kitaip tariant, euro zonos valstybės turi suprasti kelis labai paprastus dalykus, kurie paprastiems žmonėms dažnai yra visiškai aiškūs. Pirma, išleisti galima tik tiek, kiek turi. Antra, skolos turėtų pranykti jas atiduodant, o ne būti magiškai panaikinamos įvairiomis finansinėmis machinacijomis. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – užtektų pažiūrėti į Baltijos valstybių veiksmus krizės metu. Jei toks „žiaurus“ ekonomikos sutvarkymo būdas netinka, tada reikia ECB suteikti galimybę leisti pinigus (įrašyti tai į ES sutartis), kaip tai daro JAV Federalinis Rezervų Bankas. Deja, kaip pastebi Daniel Gros, pinigų kiekio padidinimas rinkoje šios krizės metu kol kas nedaro JAV padėties ypatingai geresne nei ES. Taip yra dėl to, kad tų pinigų paprasčiausiai niekas neima iš bankų ir neinvestuoja. Žodžiu, kol kas vienintelis tvarus išėjimo iš krizės būdas, atrodo, yra skausminga fiskalinė konsolidacija su viršvalstybinių institucijų pagalba.

 

Parengė Mantas Pupinis

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!