Svarbiausia ekonomika, kvaily!

Spausdinti Autorius: Mantas | 2014-05-26

1992-aisiais metais, kai dėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento posto varžėsi tuo metu jį užimantis George'as H. W. Bushas ir Billas Clintonas, ši šalis išgyveno skaudų ekonomikos nuosmukį. George'ui H. W. Bushui nesisekė šalies ūkio pastatyti ant kojų. Tai jį ir išvertė iš prezidento kėdės, kuri atiteko B. Clintonui. Vienas iš pagrindinių faktorių, nulėmusių pastarojo pergalę, yra tai, kad jam pavyko Amerikos žmones įtikinti savo gebėjimu sugrąžinti šalies ekonomikos konkurencingumą.

Tai nebuvo atsitiktinumas.

Prezidentinės rinkimų kampanijos metu B. Clintono rinkiminio štabo vadovas Jamesas Carville'as geriausiai matomoje pagrindinės štabo būstinės vietoje pakabino tris frazes, kurios vėliau tapo legendinėmis. Šios frazės kiekvienam štabo darbuotojui turėjo priminti keletą esminių dalykų, kuriuos buvo privalu akcentuoti visos kampanijos metu. Jos privalėjo rinkėjams parodyti, kodėl B. Clintonas yra geresnis už G. Bushą.

Pirmoji frazė skambėjo taip: pokyčiai prieš daugiau to paties (angl. „change vs. more of the same“). Antroji: nepamirškit sveikatos apsaugos (angl. „don't forget health care“). Trečioji, jau tapusi angliškai šnekančio pasaulio popkultūros dalimi, sakė: ekonomika, kvaily! (angl. „the economy, stupid!“).

Vėliau pastarąją frazę, kiek performuluotą, B. Clintonas užsirašė ant lentos ovaliajame kabinete. Užrašas abi jo kadencijas šaukė: „svarbiausia ekonomika, kvaily!“ (angl. „it's the economy, stupid!“). B. Clintonas suprato ekonomikos svarbą, tai padėjo jam įtikinti žmones į svarbiausią pasaulio postą pasirinkti būtent jį, o vėliau ir atgaivinti stagnuojančią JAV ekonomiką.

Mums visiems bus geriau, jei kažką panašaus savo kabinete pasikabins ir būsimas Europos Komisijos pirmininkas. Naujosios Komisijos politika privalo šaukte šaukti „svarbiausia ekonomika, kvaily!“.

Darbas yra geriausia socialinė politika

Jau kokius metus prieš Europos Parlamento rinkimus visos žiniasklaidos priemonės nuolat mirgėjo kandidatų į Komisijos pirmininkus (tačiau taip pat ir kandidatų į Europos Parlamentą) pasiūlymais išdalinti kitų uždirbtus pinigus. Kai diržų veržimasis kai kuriose pietinėse Europos valstybėse, ypač Graikijoje, sukėlė socialinių problemų – padidėjusį skurdą, augantį bedarbių skaičių, nusikalstamumą, ir t.t. – socialinė politika tapo pagrindine priešrinkiminių diskusijų tema. Ne vienas kandidatas (ypatingai pabrėžiant socialistą Martiną Schulzą bei komunistą Alexį Tsiprą) teigė, kad didesnė ES biudžeto (ir kitų fondų, pavyzdžiui, Europos stabilumo mechanizmo) dalis turi būti skirta paremti socialinių problemų kamuojamoms šalims.

Pastarieji teiginiai didele dalimi yra teisingi. Tačiau privalome nepamiršti, kad socialinė politika yra finansuojama iš ES šalių narių biudžetų, tačiau pati prie šių biudžetų surinkimo prisideda tik netiesiogiai. Europos Sąjungoje, tuo tarpu, didelė dalis Europos piliečių yra įtikėję klaidingu ir itin žalingu teiginiu – tuo, kad socialinė politika yra svarbiau už ekonomikos modernumą ir lankstumą.

Socialinė politika yra kažkas panašaus į asmeninį draudimą (pavyzdžiui, gyvybės draudimą ar privačiai kaupiamą pensiją). Kiekvienam žmogui yra savaime suprantama, kad draustis gali tik tada, kai esi uždirbęs pakankamą pajamų kiekį. O jei pirksi draudimo paslaugas, kurios kainuoja daugiau už tavo uždirbamą atlyginimą, anksčiau ar vėliau bankrutuosi. Aišku, kurį laiką galima skolintis. Bet vis tiek bankrutuosi! Ir dar liksi su skolomis!

Tą privalo suprasti ES ir šalių narių pareigūnai: apie socialinę politiką galime apskritai kalbėti tik tokiu atveju, jei turime jai pinigų. Pinigai socialinei politikai atsiranda iš biudžeto, kurį suneša ne kas kitas, o verslas. Todėl verslo skatinimui naujoji Komisija turės skirti daug daugiau dėmesio nei iki šiol.

Kaip yra pasakęs šviesaus atminimo buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas: „mano nuomone, darbas yra geriausia socialinė politika“. O darbus kuria verslas, ne valstybės institucijos. Jei leisime ES institucijoms kurti niekam nereikalingus darbus, sulauksime dar baisesnės krizės, nei tos, kurią ką tik išgyvenome.

Pirmi žingsniai konkurencingos ekonomikos link žengti

Nors ES institucijos nieku gyvu neturi kurti fiktyvių darbų ar remti netvarių socialinės politikos instrumentų, jos tikrai turi galimybių padėti skurstantiems bei norintiems uždirbti daugiau. Tą galima padaryti per priemones, skirtas ekonomikos konkurencingumui didinti.

Pirmuosius žingsnius jau žengėme. Visoms ES valstybėms galų gale pavyko sutvarkyti savo esminius finansinius rodiklius, kad ir kaip skausmingai. Esminis tą patvirtinantis ženklas – visos ES valstybės grįžo į obligacijų rinkas. Praėjusį mėnesį net ir Graikija sugebėjo pasiskolinti tarptautinėse rinkose. Tai rodo, kad rinkos atgauna pasitikėjimą ES valstybių ekonomine padėtimi. Antra, sukūrėme Bankų sąjungą, kuri užtikrins ES bankų sistemos mokumą, bei pasirašėme ekonomines sutartis, kurios privers visas valstybes laikytis tam tikros drausmės bei suteiks pagrindą jas gelbėti ekonominiu sunkmečiu.

Dar vieną labai svarbų žingsnį turėsime žengti per tuoj tuoj prasidėsiančią naujosios Komisijos kadenciją. Šis žingsnis – ES ekonomikos modernizavimas ir didesnio jos lankstumo atkūrimas. Jau ne kartą paliūdėjome, kad JAV ekonomika yra daug kūrybingesnė, lankstesnė ir efektyvesnė nei ES. Privalome pradėti tą keisti, jei norime išgyventi XXI amžiuje. To siekdama naujoji Komisija privalės visais įmanomais būdais skatinti naujo verslo kūrimąsi ir sėkmingai veikiančio verslo stiprėjimą: remti rizikos kapitalo fondus ir kurti jiems palankią teisinę bazę; užtikrinti, kad ES švietimo institucijos jauniems žmonėms suteikia įgūdžius, būtinus kuriant naują verslą; kalbėtis su šalimis narėmis dėl mokesčių lengvatų pradedantiems verslininkams; užtikrinti ir plėsti galimybes gauti mikrokreditą; teikti tiesioginę paramą daugiausiai žadančioms kompanijoms; ir t.t.

Būtent todėl naujasis Europos Komisijos pirmininkas privalo savo kabinete ant sienos pasikabinti buvusio JAV prezidento Billo Clintono patarimą: svarbiausia ekonomika, kvaily!

Mantas Pupinis

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

„Turėkite ambicijų, gerą idėją ir būkite darbštūs“, – Europos Parlamento (EP) narys Gabrielius Landsbergis tokį patarimą duoda jauniems žmonėms, kurie svajoja apie politiko karjerą, bet skundžiasi, esą vyresnės kartos atstovai savo rankose sutelkę įtaką partijose ir užėmę visus reikšmingesnius postus. „Nei versle, nei politikoje nepaklotas kilimėlis: va, tau vieta, gali ateiti ir pasiimti. Gimimo liudijime politinė pozicija nenurodyta – ją turi užsidirbti pats“, – primena jis.

Jungtinės Amerikos Valstijos jau seniai linksniuojamos kaip svajonių šalis. Nors patį titulą galimą kvestionuoti, neginčytina yra tai, kad nesuskaičiuojama galybė moksleivių bei studentų paslapčia svajoja ten nuvykti metams ar keleriems, bet dėl finansinių sumetimų šio plano atsisako. Tad pristatau keletą stipendijų mainams, studijoms bei praktikai JAV.

Spalio mėnesį tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojai daugiausiai dėmesio skyrė tekstui apie tai, kaip galima gauti gerą darbą Europos Sąjungos institucijose. Teksto autoriaus Manto Pupinio paklausėme,  kas yra sunkiausia, norint įsidarbinti ES institucijose:

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!