Pigūs lėktuvų bilietai ir pasaulėžiūros laisvė

Spausdinti Autorius: Justina | 2014-04-24

Apie judėjimo laisvę ir jos teikiamus privalumus Europos Sąjungoje galima kalbėti be galo, tačiau tikriausiai ne ką mažiau svarbesni už pačią judėjimo laisvę yra vidiniai, kognityviniai, arba tiesiog pasaulėžiūros pokyčiai, kuriuos norom nenorom formuoja atviros sienos ir pigūs lėktuvų bei autobusų bilietai.

Savaitgalio kelionės po kaimynines šalis, atostogos kertant Europą traukiniais, mainų programos tolimiausiuose Europos kampeliuose ar net už jos ribų... Kas keičiasi jaunų europiečių – nors, aišku, ne visų – galvose, kai, užuot žiūrėję tik į savo gimtąsias šalis, dabar jau žiūri į visą Europą kaip erdvę studijuoti, keliauti ar dirbti?

Viena lėtoka, bet užtikrinta tendencija – tai blunkanti dichtomijos „lietuvis(-ė) vs. užsienietis(-ė)“ riba. Ar tai ilgos kelionės autobusu kaimynas, ar nauja pažįstama, sutikta jaunimo mainuose, ar draugai, su kuriais smagiai leidai laiką studijuojant užsienyje: visų pirma tai – tas pats besišypsantis jaunimas, gal tik po to „vengras“, „portugalė“, ar „suomis.“ Kalbėti apie pažįstamus žmones ir tuoj pat įvardinti jų tautybes pasidaro kiek keistoka, kai suvoki, kiek mažai, jei išvis, jos tuos žmones apibūdina.

Kitas kognityvinis pokytis, kuriam įtakos dažnai turi kelionės po Europą ir ne tik, gali nepatikti užkietėjusiems euroskeptikams ir tiems, kas piktinasi Europos Sąjungomis „grūdamomis liberaliomis vertybėmis.“ Mat šias vertybes – kad ir kaip sunku tą būtų suvokti – jaunimas dažnai perima ne kitų spaudžiami, o remdamiesi kelionių ir gyvenimo svetur patirtimi. Pavyzdžiui, jei kur matai gražią tos pačios lyties porą su vaikučiais, suvoki, jog jei eitum protestuoti prieš jų teisę susituokti, protestuotum ne prieš kokį abstrakčią koncepciją, o būtent prieš šiuos žmonės ir būtent jų teisę vadintis šeima. Jei tokių porų aplink nematai, teigti, jog jų šeima nėra tikra šeima ir neturi teisės egzistuoti yra daug lengviau. Lengviau bijoti ir nemėgti beveidžių demonizuojamų mažumų, nei tokių pat žmonių kaip tu, kuriuos matai jei ne namuose, tai bent svetur.

Demonizuojamos mažumos, įvairios stipriais stereotipais apipintos tautybės ir kitos grupės įgauna veidus: šitokia didžiulė gali būti judėjimo laisvės, jei ja naudojamasi, galia.

Štai, atsimenu, jaunesnis draugas, kartu dalyvavęs jaunimo mainuose, prasitarė, jog kiek prisibijo rumunų delegacijos dėl visų girdėtų neigiamų stereotipų apie šią šalį. Kai jo po kelių dienų paklausiau, ar labai baisi ta smulkutė rumunų delegacijoje buvusi mergaitė, nesustojusi šypsotis visų mainų metu, į mano absurdišką klausimą jam beliko atsakyti tokia pat šypsena. Į šypseną iškeista kitoniškumo baimė – net jei tai būtų buvęs vienintelis mainų rezultatas, juos jau laikyčiau nusisekusiais. Ir net jei suvokimas, kad žmonės yra visų pirma tie patys žmonės tiek Europoje, tiek už jos ribų, būtų vienintelis judėjimo laisvės privalumas, vien jis jau yra daug vertingesnis nei tie patys autobusų, traukinių, ar lėktuvų bilietai.

Justina Poškevičiūtė

Komentarai

Kitos naujienos

Mano pirma pažintis su britišku maistu buvo gana šokiruojanti. „Dešrelės pusryčiams? – bambėjau gerą savaitę. – Kaip galima pasitikėti žmonėmis, kurie pusryčiams valgo dešreles?“ Paskui apsipratau: gal todėl, kad prie tokių pusryčių priklauso ir stambiai tarkuotų bulvių paplotėliai (angl. hash browns). O bulves ir jų valgymą aš suprantu ir pateisinu.

Tema: Maistas

„Lietuviai dažnai klausia, ar gražios lietuvės, ar geras alus, ar mėgsti krepšinį. Manau, kad visose šalyse klausiama panašiai. Brazilijoje vienas iš pirmų klausimų bus: na kaip, ar patinka brazilės, ar gražios krūtinės, ar gražūs užpakaliukai? Paskui bus klausimas apie futbolą: kokia tavo mėgstamiausia komanda, ar patinka futbolas? Tai yra dėl to, kad žmonės bando suprasti, ar tu jauti tą patį, ką ir jie. Bandoma atrasti susitapatinimą, sužinoti, ar mąstai taip, kaip aš“, – sako 32 metų Vladas Bartochevis.

„Po nemažai metų gyvenimo užsienyje, ar laikai save lietuve?“, – užklausė kartą draugas iš Tel Avivo. Į jo klausimą pati natūraliausia reakcija man pasirodė gatvei gal kiek net per garsus juokas. Surimtėjusi atsakiau visiškai paprastai: „Žinoma, kad esu lietuvė, to gi net negaliu pasirinkti. Tokia mano tautybė. Kiek daug ji apie mane pasako – jau kitas, daug įdomesnis, klausimas.“

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!