Euro zonos socialinės dimensijos link arba apie tai, ką suprato Herman Van Rompuy

Spausdinti Autorius: Mantas | 2013-03-12

Galbūt Herman Van Rompuy stinga charizmos, kurios mes tikėtumėmės iš politinio lyderio, bet jis yra patyręs, nuoseklus ir įžvalgus politikas bei geras derybininkas. Tą pirmasis istorijoje nuolatinis Europos Vadovų Tarybos Prezidentas ne kartą įrodė priversdamas Europos valstybių aukščiausius vadovus susitarti dėl itin sudėtingų priemonių krizės metu. Kas domitės ES reikalais, turbūt būsit girdėję apie Europos Stabilumo Mechanizmą, Europos Semestrą, Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, "Six-Pack" bei Europos Bankų Sąjungą. Būtent šios priemonės suvaldė krizę euro zonoje. Aišku, pristatant šias priemones žiniasklaidoje dažniau šmėsčioja Angelos Merkel ir Francois Hollande veidai. Taip yra dėl to, kad būtent jie su kolegomis iš kitų Europos vyriausybių turi sprendimo galią. Tačiau matant ES virtuvę iš vidaus pasidaro labai aišku, kad tai nebūtų įvykę be Herman Van Rompuy - žmogaus, kuris per savo šiek tiek daugiau nei tris metus trunkančią kadenciją ne kartą dirbo iki paryčių varginančiuose susitikimuose bandydamas surasti bendrą vardiklį tarp aikštingų Europos valstybių vadovų.

Neseniai EVT Prezidentas dar kartą pademonstravo savo stebėtiną įžvalgumą. Taip sakau prisimindamas istoriją, kurią neseniai išgirdau naujų darbuotojų ir praktikantų sutikimo konferencijoje iš Martin Westlake, Europos Ekonominio ir Socialinio Komiteto (EESK) generalinio sekretoriaus. Jo teigimu, prieš kelis mėnesius Herman Van Rompuy pasiūlė jam ir kitiems aukštiems EESK pareigūnams susitikti bei aptarti jo naujausią iniciatyvą - socialinės dimensijos Pinigų Sąjungai sukūrimą. Esminė "socialinės dimensijos" idėja yra paprasta: vien turint bendrus pinigus gerovės nesukursi, reikia vieningos užimtumo ir socialinės politikos, kuri padėtų rinkos ekonomikos nuskriaustiems žmonėms. Minėtame susitikime Van Rompuy pirmą kartą istorijoje asmeniškai Komiteto paprašė parengti žvalgomąją nuomonę apie socialinės dimensijos sukūrimą. Toks EVT Prezidento prašymas reiškia, kad EESK bus pirmoji ES institucija, kuri imsis kalbėti šia tema. Kodėl ne Komisija ar bent jau Parlamentas? Komitetas? Jo juk daug kas apskritai nėra girdėjęs. O todėl, kad Van Rompuy supranta istoriją. Ir jis žino kelis faktus apie ES. Pirma, ES yra elito projektas. Politiką iš pradžių sugalvoja lyderiai, po to ją parduoda piliečiams. Antra, "didelių dalykų" piliečiams taip lengvai neparduosi. Prisimenat Konstituciją Europai ir prancūzų bei olandų "ne" referendumuose? Van Rompuy prisimena. Todėl šįkart, kurdamas socialinę politiką euro zonai, kuri yra "didelis dalykas", nusprendė procesą apsukti - pirmiausia bus atsiklausta pilietinės visuomenės, kurią (jos organizuota išraiška) būtent ir atstovauja Ekonominis ir Socialinis Komitetas. Kaip besidomintis šiuo procesu žmogus, aš Komitete atsiradau vietoje ir laiku - jau šią savaitę dalyvausiu sub-komiteto, sudaryto svarstyti šią nuomonę, pirmajame posėdyje.

Kam euro zonai reikalinga socialinė dimensija?

Kas mokėsi ES istoriją, žino, kad jos įkūrėjų plane buvo ne tik pinigų, bet ir ekonominė ir politinė sąjunga. Iš ten liko ir pavadinimas - Ekonominė ir Pinigų Sąjunga, kaip oficialiai yra vadinama euro zona. Deja, dėl netikėtų istorijos posūkių likom tik su pinigais ir ekonominės sąjungos nuotrupom, minėtom anksčiau. O ES politinė sąjunga yra apsritai gana miglotas terminas.

Kodėl neužtenka tik pinigų? Daug apie tai galvodamas, išplėtojau savo interpretaciją. Ji nepaaiškina visko (pvz., skolų krizės ar apgailėtinų valstybės finansų - tai paaiškina visų pirma atsakomybės trūkumas), bet tikrai padeda įžvelgti vieną esminių bendros valiutos problemų, kuri egzistuotų ne tik ekonominės krizės, bet ir normaliu laikotarpiu. Šią problemą pavadinčiau bendros valiutos defliaciniu efektu. Gal terminas ir ne pats aiškiausias, bet sunku ką nors geresnio sugalvoti. Be to, jis pasiskolintas iš vieno genialiausių, bet labiausiai užmirštų ekonomikos tyrinėtojų Karl Polanyi ir jo knygos "Didžioji Transformacija". Šioje knygoje jis aiškina, kodėl žlugo aukso standartas, t.y. valiutų "pririšimas" prie aukso norint išlaikyti jų stabilumą. Taip atsitiko būtent dėl tokių valiutų defliacinio efekto, kurį gana aiškiai nupasakojau viename iš savo universitete rašytų darbų čia. Kadangi šiame straipsnyje kalbame apie euro zoną, daugiau apie auksą nesiplėtosiu. Bet šia tema tikrai praverstų pasidomėti vienam iš ekscentriškų pastarųjų JAV Prezidento rinkimų kandidatų, Ron Paul, kuris siūlė grįžti prie aukso standarto.

Euras sukuria labai panašų defliacinį efektą, kaip auksu paremti pinigai. Tai įvyksta kai vienos ekonomikos euro zonoje auga greičiau už kitas (Baltijos valstybių, kurios de facto turi eurą, Slovėnijos patirtis) bei kai valstybės patenka į siaubingą ekonominę krizę (Graikijos, Ispanijos, Portugalijos patirtis). Pirmuoju atveju - valstybėms augant labai greitai - prekės pasidaro per brangios, kad jas importuotų kitos valstybės, t.y. nekonkurencingos. Taip gali atsitikti ir normaliu ekonominiu laikotarpiu. Antruoju atveju būtina skatinti prekių eksportą, norint išbristi iš krizės. Kaip valstybės tai darytų, jei nebūtų euro? Atsakymas paprastas - devalvuotų, t.y. atpigintų valiutą. Tai padidintų prekių konkurencingumą ir greičiausiai ištrauktų ekonomiką iš krizės. Bet euras to padaryti neleidžia! Ko tada galima imtis? Kelias vienas - vykdyti vadinamąją vidinę devalvaciją, kai norint padidinti ekonomikos konkurencingumą yra keliami mokesčiai, karpomi atlyginimai bei atleidinėjami žmonės. Turėtų skambėti pažįstamai Baltijos valstybių, Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ir kai kurių kitų valstybių žmonėms. Bet, kaip prieš aštuoniasdešimt metų pastebėjo Karl Polanyi, žmonėms tas, savaime suprantama, nepatinka. Iš tokios situacijos yra du keliai. Pirmas - sugriauti sistemą, kaip atsitiko su aukso standartu. Antras, sukurti institucijas, vykdančias užimtumo ir socialinę politiką bei pinigų perskirstymą. Van Rompuy, Barroso, Hollande, Andor - šie žmonės, atrodo, bus tą supratę. Todėl jie siūlo sukurti socialinę dimensiją euro zonai.

Socialinė dimensija euro zonai - revoliucija ES integracijoje?

Pirmą kartą išgirdęs kalbant apie planą kurti integruotą socialinę ir užimtumo politiką pagalvojau, kad tai - tikra revoliucija. Perskaičius Komitete cirkuliuojantį darbinį dokumentą teko šiek tiek nusivilti, kadangi jame vartojami terminai yra ganėtinai aptakūs. Suprantama, link tokio didelio dalyko reikia judėti mažais žingsneliais, kad niekas neapsigalvotų pusiaukelėje. Bet kokiu atveju, pilnai sukurta vadinamoji "socialinė dimensija" reikštų itin didelius pasikeitimus. Pavyzdžiui, vieningą užimtumo ir socialinę politiką, vykdomą tiesiogiai ES institucijų. Tokiu atveju turėtų būti priimtas tokią politiką aprašantis dokumentas bei tam skirtas biudžetas. Kaip žinia, šiuo metu ES socialinė ir užimtumo politika yra vykdoma koordinavimo būdu Europos semestro kontekste, t.y. Komisija duoda gaires, kuriomis valstybės turi sekti ir apie kurių vykdymą jos turi atsiskaityti, bet dažniausiai jokios sankcijos už jų nevykdymą nėra taikomos. Antras labai svarbus "socialinės dimensijos" sukūrimo aspektas yra visų politikos sričių, susijusių su užimtumu, integravimas į vieningą sistemą. Šiuo metu užimtumo bei socialinė, švietimo, sveikatos, šeimos politikos yra labai autonomiškos. Sukūrus euro zonos socialinę dimensiją, šios politikos būtų nukreiptos vieningų tikslų siekimui. Taigi, esminė revoliuciją, kurią atneštų tokie veiksmai - euro zona darytųsi dar panašesnė į valstybę. Bet jau nėra jokia paslaptis, kad labai aukšti ES pareigūnai su Herman Van Rompuy priešakyje to ir siekia. Tą EVT Prezidentas labai aiškiai išsakė savo kalboje, pasakytoje šių metų sausio mėnesį Ekonominiame ir Socialiniame Komitete. Taip pat tai - ir dar daugiau apie socialinę dimensiją - užimtumo ir socialinių reikalų Komisaras Laszlo Andor paaiškino tiesiog puikiose kalbose čia ir čia. Gilinantis į Andor pamąstymus visada pagalvoju, kad jis tikrai skaitė Karl Polanyi "Didžiąją Transformaciją". Nors tai ir nebūtų netikėta - abu šie ekonomikos ekspertai yra vengrai.

Pinigų ir ekonominė sąjunga, socialinė sąjunga ir, galų gale, politinė sąjunga - atrodo, kad jos visos yra reikalingos norint užbaigti Europos Sąjungos projektą. Taip galvojo ir vadinamieji ES "tėvai įkūrėjai". Dėl politinės valios stokos ir - gal net dar labiau - dėl istorinių atsitiktinumų jiems nepavyko to pasiekti. Gal pavyks šiandieniniams (ir ateities) ES lyderiams? Juolab, kad bent jau šiandienos lyderiai turi vieną labai stiprų kozerį. Istorijos ir ekonominės padėties nesupratimu jų tikrai neapkaltinsi.

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!