Emigrantų vargai mokantis užsienio kalbų

Spausdinti Autorius: Eglė | 2014-09-22

Gyvenimas per trumpas, kad išmoktum vokiečių kalbą, tvirtina bandžiusieji. Laiko užtenka turbūt tik tiems, kurie gimsta ar nuo mažumės gyvena Vokietijoje, Austrijoje arba Šveicarijoje, kitaip tariant, gimtakalbiams. Pradedantieji vėliau kažin ar bando pasiekti šį tikslą. Kartais net nepradeda. Pavyzdžiui, aš.

Anglų kalbos nemėgsta net oro uoste

Spėkite, kiek vokiečių kalbos pamokų spėjau sudalyvauti per bemaž metus, kuriuos praleidau Vokietijoje. Lygiai nė vienoje. Ne dėl to, kad perdėm didžiuočiausi niekam nesuprantama archaiškąja mūsų kalba, kad vokiška šnekta būtų baisiai nemiela ausiai (na, taip, bet juk galima priprasti…) ar kad bijočiau jos imtis (pabandykite ištarti siebenhundertsiebenundsiebzigtausendsiebenhundertsiebenundsiebzig – 65 raidės, o užtektų vos šešių skaitmenų – 777 777), bet aš mėgstu iššūkius!).

Sakyčiau, kalti patys vokiečiai. Šiaip ar taip, gyvename toje pačioje Europos Sąjungoje ir naudojame tą pačią lotynišką abėcėlę, tad paprastai įmanoma susigaudyti be papildomo klausinėjimo. Juoba, kad vis randu žmonių, kurie kalba man suprantamesnėmis kalbomis. Kas sakė, kad vokiečiai nemoka ar nemėgsta anglų kalbos? Kai sutinka vargšą, nepakilusį iki mokančiųjų vokiškai kastos, nebumbėdami bendrauja angliškai. Ir, turiu pripažinti, visai neblogai. Blogiausiu atveju susikaupusi sugraibau visas per vokiečių kalbos pamokas, kurias turbūt per klaidą mūsų klasei skyrė mokykloje, gautas žinias ir laužau liežuvį.

Neseniai Štutgarto oro uoste pareigūnė, tikrinanti, ar keleiviai neturi neleistinų daiktų, pareiškė: „It's Germany, not London, we're not gonna speak English!‟. Prieš porą akimirkų buvau paprašiusi su manimi kalbėti angliškai – ar ši kalba neturėtų būti privalomas tarptautinių oro uostų bendravimo būdas? Mat priverčiau vartelius pacypauti, tad vokietė vargiai suprantamais sakiniais liepė man sukiotis pirmyn atgal, kilnoti kojas lyg kaustomam arkliui ir kitaip atsiduoti jos apžiūrai.

Aha, jūs taip, tai aš kitaip, – piktdžiugiškai galvojau, – priversiu jus kalbėti su manimi angliškai! Tad, kol draugas stropiai kaldavo žodžius vakariniams kursams ir ruošdavosi B2 lygio egzaminui, aš laistydavau gėles, naršydavau po „Facebook“ ar skaitydavau naujienas iš Lietuvos ir pasaulio.

Kartu turėdavau laiko pamąstyti apie Londone ir kitose lietuvių mėgstamose vietose gyvenančius tautiečius. Tąsyk, kai Štutgarte gavau pamoką apie savo teises, skridau į Londoną. Žinoma, gatvėse ne kartą sutikau lietuvių. Neklausinėjau, ar moka/mokosi angliškai, ar bendrauja tik su tautiečiais, kad nereikėtų vargintis šnekėti svetima kalba. Spėčiau, kad angliškai bent šiek tiek graibosi. Na, neįmanoma šiais laikais nemokėti nė žodelio angliškai.

Bet apsilankiusi „Lituanicos“ prekybos bazę Bektono rajone supratau, kad be anglų kalbos pragyventi įmanoma. Jei nusišypsojo laimė dirbti lietuvių valdomoje įmonėje ir šeimoje neturėti kitataučių, gali net nejausti gyvenantis Didžiojoje Britanijoje. Darbe kalbi lietuviškai, namie – taip pat, parduotuvėje perki lietuvišką sūrį, dešrą ir duoną, internetu žiūrėdamas krepšinio varžybas išlenki bokalą lietuviško alaus, savaitgalį apsilankai lietuvių atlikėjų koncerte, o vaikams prieš miegą paskaitai lietuviškų pasakų knygą, kurią nusipirkai bazėje veikiančiame knygyne… Bazėje dar veikia lietuviškas grožio salonas ir dirba lietuvė buhalterė.

Jei kas skambina – „nou spyk yngliš“

Daina Kežunienė į Jungtinę Karalystę persikėlė pernai rugsėjį. Įsikūrė Bostone šalies vakaruose, netoli Šiaurės jūros. Moteris juokėsi mokėjusi gal penkis žodžius angliškai ir tuos pačius su baisiu akcentu. Bet tai kojos nepakišo – nuėjo į darbo agentūrą, pasakė „serčing vork“ (angl. searching work – ieškau darbo) ir kone iškart jį gavo.


Darbe anglų kalba iš esmės nebūtina, nes bendradarbiai – vien lietuviai ir lenkai, tik aukštesni viršininkai yra britai. Susikalbėti su jais pakanka daiktavardžių, kuriuos žino. Parduotuvėje irgi sugeba nusipirkti, ko reikia. Miestukas nedidelis, jame gyvena daugiausia imigrantai, tai tiek tos kalbos jai ir tereikia.

Sudėtingiau buvo tik tvarkantis socialinius ir medicinos draudimo reikalus, bet ir ten, laimė, „pataikė ant lenkės“, tad neužtruko. Šiek tiek padėjo atostogų atkeliavusi dukra. Tikrai kebli buvo viena situacija – kai ištiko apendicito priepuolis ir teko gultis į ligoninę operuotis. Bet kaip sykis lankėsi sūnus, tad jis padėjo susišnekėti su gydytojais.


Į visus skambučius arba bandymus užkalbinti Daina atsako viena fraze: „nou spyk yngliš“ (angl. no speak English – nekalbėti angliškai) ir paprastai visi atsikabina. Tiesa, vienas kartas vos neatnešė nuostolių. Gulint ligoninėje kažkas paskambino, lietuvė pareiškė nekalbanti angliškai, bet pašnekovas nesiliovė kažko klausinėti, tai ji neiškentusi padėjo ragelį. O grįžusi namo rado į konteinerį išmestą siuntinį. Spėjo, kad skambino kurjeris ir nesusišnekėjęs daiktus tiesiog išmetė į konteinerį prie namų. Juos emigrantė rado visai netyčia.



45-erių moteris iš pradžių buvo užsibrėžusi pramokti angliškai, susirado kursus. Bet pamačius, kad kertasi su darbo grafiku, o už nelankytas pamokas vis tiek turės mokėti, entuziazmas atvėso – mokslus paliko ateičiai. Tiesa, tai nereiškia, kad Daina visai nesimoko anglų kalbos. Dažnai žiūri televiziją ir sako jau sugebanti suprasti, apie ką kalbama. O kiti imigrantai, būna, išvis nė žodžio nemoka.

Prekybos centrai – išsigelbėjimas?

Tuo tarpu Vokietijoje gyvenantis italas Giangiacomo jau spėjo pramokti vokiškai ir neseniai išlaikė B2 lygio kalbos egzaminą. Paskata mokytis jam tapo ne tik noras įsitvirtinti kitoje visuomenėje, bet ir galimybė, turint darbą, gauti nuolaidą kalbos kursams. Anot jo, A lygio kursuose pilna atsitiktinių žmonių, kuriems būtinos bent minimalios žinios, pavyzdžiui, auklių iš buvusių sovietinių šalių. Užtat pasiekus B lygį, kuris iš esmės neprivalomas, bendramoksliai pasikeičia – į kursus renkasi žmonės, kurie tikrai nori patobulėti.

Bet pašnekovas įsitikinęs, kad be vietos kalbos įmanoma išsisukti. „Dabar išgyventi galima – kai atsirado prekybos centrai, tapo lengviau ir kalbos taip dažnai nebereikia. Bet prieš kokius 20 metų būtų buvę nekas…“ – svarstė jis.

Tiesa, Giangiacomo pripažino, kad nemokėdamas kalbos visada – ar parduotuvėje, ar pas gydytoją – būsi priklausomas nuo to, kuris ją moka. Šiuo atveju kalba praverčia ir ieškant darbo, kitaip „baigsi plaudamas indus ir gausi mažiau, nei priklauso“.

Danų kalbos mažai kas mokosi

Kopenhagoje pustrečių metų studijuojanti Jūratė prisipažino taip ir nekibusi į danų kalbą. „Nesimokau dėl kelių priežasčių: nes reikalauja daug laiko, Kopenhagoje jos beveik nereikia – visi ir taip kalba angliškai, televizija – vien angliška, išskyrus žinias, ir… na, danų kalba išties labai sunki (mokiausi kelis mėnesius, tada užmečiau). Moku buitiniu lygiu, bet ne super. Ir, matyt, todėl, kad neketinu čia likti ilgam“.

Pašnekovė prisipažino danų kalbos net nepasigendanti. Didžiausia bėda jai – kad negali skaityti vietos spaudos ir žiūrėti naujienų laidų. Visose kitose situacijose išsisuka su anglų kalba.

„Aš čia tokia toli gražu ne vienintelė, beveik niekas iš pažįstamų danų kalbos normaliai nesimoko, – teisinosi Jūratė. – Ir ne tik lietuvių. Niekas nemoka daniškai. Pasimoko ir meta. Ir gyvena ne vienerius metus, kai kurie net užima nemenkus postus“.

Neseniai su drauge diskutavome, kaip jaučiasi žmonės, nemokėdami savo gyvenamos vietos kalbos. Lietuvoje labai skaudantį lenkų mažumos klausimą apėjome, mat abi gyvename užsienyje ir savo aplinkoje matome kitų pavyzdžių. Draugė atkreipė dėmesį į socialinę atskirtį, kurioje atsiduria kalbos nemokantis žmogus. Juk, jei nesupranti viešųjų užrašų ar ką kalba aplinkiniai, negali būti visavertis visuomenės narys. Jau nekalbant apie tai, kad gali pražiopsoti svarbų įspėjimą (pavyzdžiui, apie uždarytą kelią ar už kampo tykančius kišenvagius) arba praleisti paskalas apie pažįstamus žmones. Tik, priešingai nei įvairių mažumų – neįgaliųjų, homoseksualų, imigrantų – atveju, socialinėje atskirtyje žmogus atsiduria savo noru.

P.S. Negalvokite, kad aš tokia beviltiška. Jau išsiaiškinau, kada prasideda vokiečių kalbos kursai ir kiek kainuos. Belieka užsirašyti ir pavartyti senus vadovėlius ;)

Eglė Digrytė

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Galimybių įspūdingai sutikti Naujuosius metus gausybė. Siūlau egzotišką ekskursiją po pasaulį bei keletą kišenei prieinamų pasiūlymų.

Vokiškai kalbantiems Europos gyventojams Kalėdos ir ypač kelios savaitės prieš tai yra didžiulė šventė. Ironiška – ji į šiuos kraštus ateina labai nenoriai. Jei kur nors pietų Vokietijoje dabar nori pajusti Kalėdų dvasią, reikia geros uoslės ir klausos. Bet kai nosis ir ausys atveda į meduoliais, karštu vynu ir kitais skanėstais kvepiančią mugę, gali neabejoti – gerai nuotaikai garantuoti trūks nebent tikro Kalėdų senelio.

Pradžiai – trumpas žodynėlis. Jaunesniems: ant „sienos“ galima ne tik rašyti – tai yra daiktas namo stogui paremti.  Vyresniems: „láikas“ nėra jums negirdėtas šunų laikų patinų pavadinimas, o „guglas“ nėra su cukrumi sumaišytas kiaušinio trynys. Jei tapo sunku susikalbėti su tėvais (ne vien dėl to, kad jie tiesiog nesupranta jaunimo, bet ir nuolat perklausia įvairių žodžių) ar vaikais (nes prisirankioję kažkokių žodelių, kurie skamba panašiai į keiksmažodžius), šis straipsnelis – kaip tik jums.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!