Kelias į Europos bankų sąjungą

Spausdinti Autorius: Mantas | 2012-10-10

Euro zonos ekonomika šiuo metu yra atsidūrusi užburtame rate. Silpnos nacionalinės bankų sistemos kenkia valstybių fiskalinėms pozicijoms (konkrečiai – biudžeto balansui ir skolos lygiui). Kartais – kai visa bankų sistema šalyje griūva ir reikia ją gelbėti (Airijos atvejis) – valstybės finansai yra taip „sužalojami“, kad prisireikia finansinio gelbėjimo paketo iš Europos Sąjungos ar kitų institucijų (pvz., Tarptautinio Valiutos Fondo). Iš kitos pusės, blogai sutvarkyti valstybių finansai neleidžia stabilizuoti šalių bankų situacijos. Finansiškai silpnų valstybių bankai patiria didesnius skolinimos kaštus. Pastaruoju metu politikai, atrodo, vienbalsiai pritaria, kad norint išbristi iš dabartinės nelemtos finansinės situacijos reikia dirbti abejomis kryptimis – tiek stiprinti valstybių fiskalines pozicijas, tiek didinti bankų stabilumą.

Įdomu tai, kad esamos problemos dvilypumui suprasti prireikė nemažai laiko. Visi, besidomintys Europos Sąjungos ekonomika, turbūt gerai prisimena, kad 2008-2010 metais politiniai lyderiai kalbėjo daugiausiai apie problemiškų valstybių finansų sutvarkymą. Taigi, tokie instrumentai, kaip fiskalinis paktas, Europos semestras ir kitos į valstybių finansinių problemų suvaldymą nukreiptos priemonės atsirado gana anksti, nors ir po daugelio sudėtingų diskusijų. Noras surasti šią funkciją atliekančių instrumentų neatslūgo ir iki šiol. Dar praeitos savaitės straipsnyje rašiau apie naują M. Draghi idėją – šalių obligacijų supirkinėjimą antrinėse rinkose.

Kai valstybių biudžetų deficitų ir skolų problema jau senokai yra gerai suprasta ir daugybė veiksmų yra nukreipta šios problemos sprendimui, kita euro zonos ekonomikos silpnybė – nestabilūs bankai – buvo gerai įsisąmoninta tik gerokai vėliau. Savo liepos mėnesio straipsnyje rašiau apie pirminę idėją kurti vieningą bankų priežiūros mechanizmą. Atėjo laikas šią idėją prisiminti dar kartą, nes rugsėjo 12 dieną ECB paskelbė detales apie tai, kaip šis mechanizmas turėtų veikti.

Europos Sąjungos žingsniai bankų sąjungos link

Svarbiausias plano aspektas yra tai, kad visi euro zonos bankai bus įtraukti į vieningą bankų priežiūros mechanizmą, kuriame didžiausią galią ir paskutinį žodį turės ECB. Nors kasdienis šio mechanizmo veikimas bus pagrįstas šiuo metu veikiančiomis nacionalinėmis bankų priežiūros procedūromis ir institucijomis, ECB turės galimybę priimti esminius sprendimus, pavyzdžiui, kada uždaryti banką. Nors kai kurios valstybės skeptiškai vertina tokį pasiūlymą (Vokietija norėtų apriboti mechanizmo veikimą tik tam tikriems didesniems bankams), daugelis ekonomistų tokį žingsnį vadina protingu. Savo teigiamą nuomonę jie grindžia Ispanijos pavyzdžiu, kai daugybės sąlyginai mažų bankų finansinės problemos privertė valstybę prašyti ES finansinės pagalbos. Taip pat daugelis finansų analitikų pabrėžia vieną labai paprastą ir praktinį dalyką – geriau perduoti tokias galias ECB, nei kurti kažkokią naują instituciją, kadangi ECB turi pakankamai ekspertų, gerai susipažinusių su dabartine ES ekonomine situacija. Funkcijų sukoncentravimas vienoje institucijoje leistų užtikrinti vieningą ES pinigų politiką ir lengviau susitarti dėl veiksmų.

Kitas du mechanizmai, kuriuos rugsėjo 12 dieną pasiūlė ECB – Europos bankų gaivinimo ir pertvarkymo sistema (bank resolution scheme) bei vieninga Europos indėlių apsaugos sistema. Bankų gaivinimo ir pertvarkymo sistema užtikrintų, kad bankroto atveju bankas nesukeltų didesnių problemų nei valstybei, kurioje veikia, nei visai euro zonos ekonomikai. Tai būtų užtikrinta aiškiomis banko uždarymo taisyklėmis, lėšų uždarymo administravimui užtikrinimu ir kitais būdais. Europos indėlių apsaugos sistema, kurios aiškios gairės buvo nubrėžtos dar gegužės mėnesį dabar jau gana žymiame Daniel Gros ir Dirk Schoenmaker straipsnyje, užtikrintų, kad tam tikro dydžio indėliai būtų apdrausti nepaisant to, kas atsitiktų bankui. Tam būtų sukurtas Europos lygmens indėlių draudimo fondas.

Pasiūlyta sistema, rodos, atsižvelgia į visas bankams galinčias kilti problemas. Vieningas priežiūros mechanizmas užtikrintų, kad bankai veiktų stabiliai. Jeigu kai kurie bankai vis tik bankrutuotų, gaivinimo ir pertvarkymo sistema pasirūpintų, kad tai įvyktų kuo neskausmingiau, o indėlių apsaugos sistema garantuotų indėlių grąžinimą klientams. Atrodo, tokie veiksmai padidintų pasitikėjimą euro zonos bankais ir stabilizuotų sistemą. Vis dėlto, esama ir kritikos.

Institucinės problemos

Pirmiausia, yra keletas problemų, kurias aš pavadinčiau institucinėmis. Viena iš tokių problemų yra tai, kad ECB gali tapti pernelyg galinga institucija – ta pati organizacija vykdys tiek monetarinę politiką, tiek bankų priežiūrą. Tai yra tradicinės nacionalinių centrinių bankų funkcijos, tačiau Europos Komisija privalės užtikrinti, kad ECB viduje tam būtų įkurti atskiri autonomiški padaliniai.

Antroji institucinė problema – atskaitomybė. Komisija skelbia, kad ECB bus atskaitingas Europos Parlamentui ir Europos Vadovų Tarybai. Tačiau šios institucijos dažnai suprantamos kaip silpnos vykdomuoju požiūriu. Kai kurie politiniai lyderiai baiminasi, kad Parlamentas ir EVT nesugebėtų sukliudyti ECB uždaryti kokio nors didelio banko dėl negebėjimo rasti sutarimo.

Tarpvyriausybinės problemos

Šalia institucinių pasiūlyto „bankų sąjungos“ trūkumų būtina paminėti ir kelias kitokio pobūdžio problemas, kurias aš vadinu „tarpvyriausybinėmis“. Kaip gerai pastebi The Economist, paskelbtas planas gali sukurti dviejų tipų priešpriešą tarp skirtingų valstybių grupių. Pirmasis susidūrimas – tarp turtingųjų ir neturtingųjų euro zonos valstybių. Pasiūlytos taisyklės, anot The Economist, gali privesti prie to, kad geriau krizę išgyvenusios, turtingesnės valstybės nenorės padėti blogesnėje finansinėje padėtyje esančioms. Arba padės tik tuo atveju, jei neturtingosios paaukos dalį savo suvereniteto ir priims turtingųjų vadovavimą. Tokios aplinkybės gali supriešinti euro zonos valstybes.

Antroji priešprieša gali atsirasti tarp tų valstybių, kurios jau yra euro zonoje, ir tų, kurios dar tik ruošiasi stoti. Priėmus mechanizmą tokį, koks jis yra siūlomas dabar, susidarytų situacija, kai vieningame priežiūros mechanizme balsą turėtų tik euro zonos valstybės, tačiau jų sukurtos taisyklės galiotų ir ne euro zonos narėms. Daugybė valstybių, dar tik siekiančių įstoti į euro zoną (tarp jų ir Lietuvos ministė I. Šimonytė), išsakė kategorišką nepritarimą tokiam pasiūlymui. Valstybių nuomone, dabar esantis pasiūlymo variantas ne euro zonos narėms suteikia per mažą apsaugą prieš jų neįtakojamo bankų priežiūros mechanizmo savivalę.

Europos Komisija tikisi, kad Europos Parlamentas ir Valstybės narės priims naująjį pasiūlymą dar iki šių metų pabaigos. Tai labai padėtų sustiprinti pasitikėjimą euro zonos ir visos ES ekonomikos ateitimi. Tačiau kaip parodė mano aukščiau išsakyti pamąstymai, dėl konkrečios pasiūlyto susitarimo formos dar reikės gerokai pasiderėti.

 

Parengė Mantas Pupinis

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!