Ekstremali kelionė mikroautobusu į Londoną

Spausdinti 2014-07-02

Iš Lietuvos į Londoną galima paprastai ir nesunkiai nuskristi lėktuvu. Tačiau tie, kam visada norisi kraštutinumų, mieliau renkasi rizikingą ir įspūdžiais perpildytą kelionę „kitaip“. Aš – vienas iš tokių.

15 valanda. Paprastas mikroautobusas, kuriuo turiu vykti į Didžiosios Britanijos sostinę, beveik pilnas. Mano vieta – prie pat durų. Gerai, pagalvojau tada, jei kas nors nutiks, pirmas iš ten išsinešdinsiu. Už kelionę sumoku 250 litų. Iš viso keliauja septyni žmonės: viena Londone gyvenanti mergina, vidutinio amžiaus moteris, jauna mergina su visai mažu broliu, nepilnametė, kurią tėvai išleido kaip į balą, statybose Anglijoje dirbantis vaikinas ir aš – kompanija lyg iš kokios komedijos, kai važiuojama ieškoti nuotykių.

Atsisėdu ir giliai įkvepiu – juk nesitikėjau, kad viskas bus paprasta. O jei būčiau žinojęs, kaip iš tiesų bus, būčiau jau tada išlipęs.

Pirmas sustojimas – prie Lenkijos sienos. Kam į tualetą, kam parūkyti, kam pasimelsti. Kam išsikeisti savą valiutą į zlotus ar eurus. Ir važiuojam toliau. Kelelis tolimas, mintyse niūniuoju.

Visi sėdi tylūs, tarsi per Mišias, skirtumas tik tas, kad Mišiose dažniausiai būna juokinga, o čia – nesuvaidintas susikaupimas.

Ir ko jie visi bijo, galvoju. Tada dar nesupratau, kad jie supranta daugiau už mane. Lekiam erdvėlaivio greičiu – vidutiniškai 160 km/h. Lenkijos keliai geri. Kad nėra policijos, informuoja prieš mus važiuojantis vairuotojo kompanionas.

Kaimyninės šalies vaizdai nuostabūs – visur žalios, nušienautos pievos, gražūs spalvingi namukai, besiganančios karvių bandos. Saulėta diena dovanoja neištrinamų prisiminimų. Neatitraukiu akių – geriu ryškiaspalvius tikrovės atvirukus.

Vakarėja, o mes vis lekiam. Jau skauda nugarą, nėra kur ištiesti kojų, skaityti neįmanoma – per daug krato.

Kas kelios valandos sustojam, parūkom, nueinam į tualetą. Niekas nesikalba. Visi kažkokie susikaustę. Dešimt minučių „poilsio“ ir vėl – į kelią.

Taip važiuojam iki tamsos. „Lenkija niekada nesibaigia“, – sako Londone gyvenanti mergina. Ir ji buvo teisi – tą dieną jos taip ir neįveikėme.

Naktį važiuojam taip greitai, kad imu melstis: lenkiame „fūras“, vos nesusiduriam. Blyksi šviesos, jaučiu, kad ne aš vienas norėčiau išlipti. Negana to, dar pasipila lietus. Viduje darosi šalta. Muša šaltas prakaitas. Užsimerkiu, bet nepadeda: šviesos persisunkia per akių vokus. Mikroautobusas atrodo nevaldomas, skriejantis autopilotu. Staigus posūkis – širdis trinkteli. Vėl – gaudau orą. Lenkiame ir lenkiame. Skriejam. Mikroautobusas toje liūtyje – lyg nevaldomas laivelis jūroje. Vairuotojas piktas, nieko nesako. Niekas ir neklausia.

Trečią valandą nakties sustojam nusnausti. Jaučiu nesvarumo būklę – nuo nuovargio, nuo miego stygiaus, nuo vaizdų ir baimės gausos.

6.30 val. ryto keliamės, nes vairuotojas pabudo ir važiuoja toliau. Miegoti mikroautobuse, kai jis važiuoja, neįmanoma – per daug krato. Nepatogu. Nieko nieko, kaip nors, visi jau susidraugavo, vieni kitus ramina. Skauda kojas, kažkas sako. Nugarą. Ar dar toli? Toli. Labai toli. Kaip iki Marso.

Vokietija. Iššoku iš mikroautobuso ir bandau paeiti, tik staiga sustingstu – kojos nesilanksto. Beveik išsigąstu. Keleivių galvos nuleistos, vos velkamės iki degalinės. Už 3 eurus nusiperku šlykščios kavos. Skambinu į Lietuvą ir sakau: viskas puiku, o mintyse galvoju: ir velnias nešė į šitą kelionę.

Sunku kalbėti – nėra jėgų. Mankštinam kojas. Nepadeda.

Vokietijos greitkeliais lekiam dar greičiau. Diena, todėl ne taip baugu. Išlipę krentam ant gražiai nušienautų pievelių prie degalinių. Niekas nevalgo, nes iškart vemtume. Bet užtat rūkom ir rūkom. Raminam save. Tik statybininkui ši kelionė nėra pirmoji. Visi kiti mintyse keikiasi – matau iš veidų.

Tačiau Vokietiją įveikiam gan greitai, vėliau – Olandiją ir Belgiją. Buvau Olandijoje, o žolės taip ir neparūkiau!

Važiuodamas į šią kelionę labiausiai svajojau pamatyti savo svajonių šalį – Prancūziją. Ir ką gi – matau. Kaip pasakoje. Nerūpi joks nuovargis. Visos kitos šalys nublanksta, kaip sovietinė nuotrauka prieš ryškiaspalvį kompiuterinį atvaizdą.

Idealu. Norėčiau čia ir likti. Tuose mažyčiuose nameliuose su langinėmis. Lauko kavinėse. Bet mes skubam – laukia keltas.

Iki kelto keli kilometrai. O prieš mus – kamštis. Bandome jį apvažiuoti. GPS aparatas pasiklydo pats ir neranda kelio. Mes nespėjom. Vairuotojas persikreipęs iš pykčio. O aš džiaugiuosi – pamačiau daugiau Prancūzijos. Velniop tą keltą! Velniop visą pasaulį, kad tik būtų Prancūzija.

Pagaliau esame įleidžiami – prancūzai patikrina pasus. Kreivai žiūri, bando įžvelgti, ko mes čia atsibeldėme.

Kelte pagaliau galima atsipūsti. Prabangios parduotuvės, restoranai, lošimo aparatai. Viskas, apie ką gali svajoti vartotojai.

Didžioji dalis keleivių – jau vos paeinantys senukai. Pinigingi anglai, prieš mirtį nusprendę pradėti gyventi. Vėlu, galvoju, gerokai per vėlu. Bet vis tiek pavydžiu, kai jie perka, ką nori, o aš, kaip tikras nevykėlis, išlieku blaivus.

Štai ir Anglija – važiuojam per muitinę. Mergina, kuri gyvena Londone, kalba mobiliuoju. „Stop“, – šaukia anglų muitininkai. „Ką tu darai?“ – rėkia vairuotojas. Muitinėje – jokių mobiliųjų. Visus nuveda į atskirą patalpą. Prasideda kratymas.

Vežuosi kiek daugiau nei leidžiama cigarečių. Ne aš vienas! Pasirodo, visi vežasi po kelis blokus. Greit aptariam, kas kiek turi, kam pasiskirstyti tuos blokus, kad išsisuktume.

Pirmiausia ima kratyti mano krepšį – ištraukia trumpikes, kojines. Viską sujaukia. Randa du blokus. Dar vienas – kitame krepšyje, kurį padėjau prie tikrinimo stalo. Mano krepšyje randamas sulankstomas peiliukas, jis konfiskuojamas. Bet krepšio, padėto šalia stalo, niekas neliečia – Dievas yra, galvoju.

Vienintelė „nepraėjusi“ patikrinimo – mergina, gyvenanti Londone. Jai muitininkai skaito paskaitą: anglai – laimingi žmonės, jie nerūko, kodėl vežiesi tris blokus? „Aš per dieną du pakelius surūkau“, – teisinasi ji.

Mus paleidžia – atsidūstu. Jau temsta. O iki Stratfordo, kur turi pasitikti draugas, labai toli.

Lietuvis – ir Anglijoje lietuvis

Pirmiausia vežame jauną merginą su visai mažu broliu į kažkokį užkampį. Tėvai nenurodė namo, tik gatvę. Atvykstame. Nieko nerandam. Naktis. Tėvai girti – nėra kam pasitikti. Vairuotojas verda iš pykčio. Keikiasi, šaukia.

Niekam nereikia merginos ir visai mažo vaikučio, kuris per visą kelionę neištarė nė žodžio. Jis toks mielas, o akytėse kaupiasi ašaros. Nežinom, ką daryti.

Valandą blaškomės. Kad sumažintume įtampą, juokiamės. O visai nejuokinga. Draugas man parašo, kad dar už valandos išvyksta paskutinis traukinys iš Stratfordo į ten, kur jis su šeima gyvena. Keikiuosi, bet nieko negaliu pakeisti.

Beldžiamės į anglų namus, klausiame, kur čia galėtų būti įsikūrę lietuviai, kuriems nereikia savo vaikų.

Pagaliau. Kažkaip radom girtus merginos tėvus.

Lekiam į Stratfordą. Vairuotojas nesugeba rasti traukinių stoties. Mergina iš Londono vietoj GPS aparato aiškina jam kelią. Draugas kas kelios minutės siunčia žinutes: greičiau! Mano dar likę nervai baigiasi. Pasiduodu likimo tėkmei.

Atvažiavom. Išlipu – taip nesu buvęs apsvaigęs net nuo alkoholio. Silpna. Adrenalinas dar šiaip taip palaikė jėgas, o dabar ir kelioninio krepšio nepanešu. Ateina draugas. Kaip visada, jis juokiasi. „Na ir kaip?“ – klausia.

Einam iš čia, sakau.

Jis nuperka kažkokio šlykštaus greito maisto – valgau, juk dvi paras nevalgiau. Nuvykstam į Romfordą. Einame pro linksmų žmonių pilnus barus – prostitutės kalba lietuviškai! Nusisuku. Gėda.

Atsisėdęs draugų namuose ant minkšto fotelio pagalvoju: ačiū Dievui. Ir garsiai sakau: pakelkime taures, Homeras atvyko! O jie, pasirodo, neturi alkoholio. Noriu tik nusišaut.

Vilis Normanas

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

„Baisiųjų“ kalėdinių megztukų diena biure – puikus britiško gyvenimo būdo pavyzdys. Jie nepraleidžia progos pasijuokti ir iš to išspausti dar ir kokį pinigėlį. Pageidautina – ir geriems darbams.

Europos Komisijos (EK) pirmininku tapus užkietėjusiam federalistui iš Liuksemburgo Jeanui Claude‘ui Junckeriui, Britanijos premjero Davido Camerono santykiai su Europos Komisija tampa vis labiau konfliktiški. Bet ar tai lemia tik nesutarimai dėl Europos Sąjungos ateities?

Pirkti namą Britanijoje – ne studentiška svajonė: pirmuosius namus dabar čia perka maždaug 35-erių. O vis dėlto, tai įmanoma, gal net labiau nei Lietuvoje: finansavimo galimybės čia kur kas platesnės.

Tema: Būstas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!