Jūs – turistas ar keliautojas?

Spausdinti Autorius: Justina | 2014-07-04

„Čia gyveni ar esi turistė?“ – šis klausimas, prisipažinsiu, man visada sukelia nedidelę pykčio bangą. Mintyse į šį klausimą atsakau pasipiktinusi, arogantiška intonacija: „Turistė?! Aš – ne turistė, aš ... keliautoja!“ Na, o ką išreiškiu garsiai, dažniausiai yra mažiau įžūlu: „Ne, tik keliauju, matot...“, sakau nudelbusi akis, koja kukliai paspirdama kokį akmenėlį.

Žinoma, tas ne vieno kelionių rašytojo bandytas įvardinti skirtumas tarp turistų ir keliautojų (angliškai dar specifiškiau: „backpacker“) egzistuoja tiek, kiek jis egzistuoja kažkieno subjektyvių apibrėžimų erdvėje. Visgi šį skirtumą įdomu patyrinėti ir pažiūrėti, ką jis iš tikro reiškia.

Taigi, kokie gi tie, anot manęs ir kito kelionėse kalbinto pigiai keliaujančio jaunimo, turistų ir keliautojų skirtumų pagrindai? Pradėkim. Nakvynė: viešbutis prieš hostelį arba couchsurfing bendruomenę. Transporto priemonės: lėktuvai ar geresnės traukinių klasės prieš autobusus, pigiausią traukinių klasę ar tranzavimą (bei, nereikia slėpti, kartais aptinkami pigūs skrydžiai). Maistas: restoranas prieš pikniką parke.

Trumpai tariant, keliautojams patogumas arba nerūpi, arba yra tiesiog iškeičiamas į daugiau naujų potyrių. Atsimenu draugo išraišką, kai pasakiau, jog iš Lietuvos į Berlyną vykstu autobusu. „Daugiau nei 15 valandų? O... o kiek truktų skrydis?“ Svarbesnis klausimas, sakau, yra ne kiek truktų skrydis, o ką galiu nuveikti ir pamatyti už tam skrydžiui neišleistus pinigus.

Tad čia – naujuose potyriuose ir jų pobūdyje, o ne kur pietauji – tikriausiai ir slypi tas esminis skirtumas tarp turistų ir keliautojų. Ir visų pirma – manau, daug kas sutiksit – tai yra žmonės, su kuriais susipažįsti. Pokalbius, kuriuos užmezgi traukiniuose, hostelio kambariuose, mažyčiame pigiame bare ar tiesiog gatvėje, retai kada nusipirksi kartu su patogumu. Ir po ne vienų metų, štai, atmintin iškyla traukinyje Indijoje naminiu maistu su visais kabinos pakeleiviais besidalijantis vyras, kelte Tailando savo cunamio išgyvenimo istoriją papasakojusi moteris, draugas iš couchsurfing bendruomenės, su kuriuo keletą rytų pradėjome dainomis ir gitaros muzika, ar kitas draugas iš tos pačios bendruomenės, su kuriuo pasidabinę kiek absurdiškomis Helovino kaukėmis važinėjomės dviračiu po miestą kartu su keliasdešimčia to paties dviračių žygio dalyvių.

Pati dar besimokydama mokykloje ir per geografijos pamokas užsisvajodama apie tiek tolimus, tiek artimus kraštus, maniau, jog be turtingų tėvelių pamatyti šių kraštų turbūt neįmanoma. Gal ir neįmanoma, jei keliauji kaip turistė, tačiau jei nebijai kartais sunkokos kuprinės ir naktų autobuse, įmanoma daug daugiau, nei kartais atrodo, su pinigine, kuri dažniau žvanga nei šlama. Ir turbūt smagiausias šios situacijos paradoksas yra tas, kad šitokios pigesnės (ar išvis nemokamos) kelionės yra, mano nuomone, daug įdomesnės nei patogus poilsis. Finansinis Planas B pranoksta Planą A. Gal ir neblogai.

Na, o pabaigai noriu pabrėžti, jog nors man pačiai mielesnis tas pigesnis, paprastesnis ir mažiau patogus keliavimo būdas, mano nuomonė ir mano pasirinkimas jo nedaro universaliai geresnio už kitus. Kad ir kaip sunku keliautojams nežvelgti į turistus iš aukšto, slapčia smerkiant jų keliavimo būdą, daug svarbiau yra su tais pačiais turistais pasidžiaugti, jog Europoje šitokias keliones – ar poilsį – sau leisti visgi galime daugelis. Kas žino, gal kada, turistams nepabūgus palikti savo viešbučio restorano ir peržengti vietinio studentų baro slenkstį, galėsime judėjimo laisvės privalumus aptarti drauge.  

Justina Poškevičiūtė

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

„Mano pirmoji stipendija buvo 5500 eurų. Kai ši suma atsirado mano sąskaitoje, sau pagalvojau: „O, karamba, aš niekada dar nebuvau tokia turtinga!“ – taip pasakoja tinklaraščio Euroblogas.lt autorė Giedrė Simanauskaitė savo tekste „Stipendijų medžioklės gidas“, kurį skaitytojai lapkričio mėnesį skaitė dažniausiai.

Nuo mažens girdėjau kalbant, kad kai užaugs nauja, nepriklausoma karta, ji pakeis senus, korumpuotus, prisivogusius ir kitaip blogus valdininkus. Nauja karta užaugo, bet jaunimas, į kurį krauta tiek lūkesčių, nenoriai dalyvauja rinkimuose, nestoja į politines partijas, ribotai reiškiasi pilietinėse akcijose ir, esant palankioms sąlygoms, pasiryžęs palikti savo kraštą.

Smalsauji, kaip atrodo politiko kasdienybė? Nori pasidaryti asmenukę su ministru pirmininku ar paspausti ranką prezidentei? Turi slaptų užmačių ateityje brautis į valdančiuosius? Štai keletas būdų, kaip moksleiviai bei studentai gali jau dabar išmėginti, ar minkšta mero, ministro pirmininko ar Europos parlamentaro kėdė!

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!