Kultūrinis šokas, arba „Vive la France!“

Spausdinti 2014-10-03

Kultūrinis šokas – tai emocinis ar fizinis diskomfortas, senų ir naujų kultūrinių normų bei orientyrų konfliktas, žmogaus dezorientacija, kylanti susidūrus su visiškai skirtinga kultūrine bei socialine aplinka. Termino autorius antropologas Kalervo Obergas išskyrė keturis kultūrinio šoko etapus: medaus mėnuo, krizė, atsigavimas ir prisiderinimas.

Kadangi Prancūzijoje gyvenu dar tik keletą savaičių, šiuo metu mėgaujuosi medaus mėnesio etapu ir smaguriauju kasdieniais atradimais.

Vienas saldžiausių naujų įpročių – visiems žinomas „faire la bise“ pasisveikinimas, prisiglaudžiant skruostu prie skruosto. Lietuviai, o taip pat ir dauguma skandinavų, garsėja kaip asmeninę komforto zoną gerbianti ir atstumą išlaikanti tauta.

Vieną vakarą netikėtai sutiktas prancūzas Teo Kochas noriai dalinosi savo įžvalgomis: „Jūs, šiauriečiai, sveikinatės per atstumą ištiesdami ranką, nes galvojate, kad tarp žmonių egzistuoja siena, bet iš tiesų juk nėra jokios sienos“. Pabuvoję Prancūzijoje žino, kaip svarbu yra visur, visada ir su visais pasisveikinti (pardavėju, vairuotoju, kaimynu ar tiesiog praeiviu, su kuriuo netikėtai susitiko žvilgsniai). „Bonjour“, „merci“, „excusez-moi“, „pardon“, „bon journée“ kartojimas tūkstantį kartų per dieną privalo patapti kasdiene rutina, mat kitaip būsite suprastas kaip pasibaisėtinų manierų žmogus ! Be to labai svarbu žmonės  „jūs'inti“ („vous“), o  „tujinti“ („tu“) galima tik gavus leidimą.

Kamilė Mikonytė, prisimindama gyvenimą Prancūzijoje, atvirauja: „Gali pasirodyti banalu, tačiau nepažįstamų šypsenos, ir būtent kasdieniškos (ne kaip pas mus – šventinės, nes, tarkim, šandien yra penktadienis), veikia kaip relaksacijos seansas. Toks žmonių šiltumas, pagrįstas mąstymu, kad visi mes esam draugai – tiek verslininkas su padavėju, tiek dėstytojas su studentu, tiek kasininkė su saldainius perkančiu vaiku, tiek gatvės šlavėja su autobuso vairuotoju, tiek metro darbuotoja su stotyje besiglaudžiančiu benamiu – yra labiausiai mane paveikęs dalykas“.

Lione gyvenusi Ieva Miklaševskaja antrina sakydama, kad „retai kada Lietuvoje žmogus gatvėje ar kepyklėlėje tave sustabdys, kad tiesiog pasakytų, kad jam labai patikai ir palinkėtų geros dienos. Tad merginoms Prancūzija iš tikrųjų nuostabi šalis, jei jos nori girdėti daug komplimentų, mat prancūzai tikrai moka saldžiai šnekėti“.

Visgi, kad galėtum saldžiais komplimentais mėgautis, pirmiausia juk reikia mokėti kalbą. Jau nuo seno sklando gandai, kad prancūzai angliškai nekalba. Manau, kad daug tiksliau būtų sakyti, kad daugumai prancūzų stinga pasitikėjimo savo anglų kalbos žiniomis. Jeigu jūs, kaip ir aš, laisvai prancūziškai dar nekalbate, rekomenduoju parodyti iniciatyvą ir pradėti pokalbį „Bonjour, parlez-vous anglais?“. Tuomet dažniausiai išgirsite atsiprašymą dėl neva „abejotinos“ kokybės anglų kalbos žinių ir pajuokavę apie savo taip pat „abejotinos“ kokybės prancūzų kalbos įgūdžius, galėsite maloniai tęsti pokalbį.

Išgirdusi vokiečius kalbant prancūziškai su labai aštriu vokišku intonavimu, pasiklausinėjau vietinių, ką jie mano apie mūsų baltišką tartį. Atsakymai pradžiugino: mūsų akcentas daug švelnesnis, jų ausims mielas ar net keliantis šypseną.

Atradę bendrą kalbą su prancūzais, tikėtina, netrukus būsite pakviesti į namuose rengiamą aperityvą, „brunch’ą“ ar vakarienę. Prancūzijoje rengti pasibuvimus ar net visus pobūvius namuose yra itin popiliaru. Tačiau atvykti pakvietime nurodytu laiku nepatartina: pagėdautinas madingas 15–20 minučių vėlavimas.

Tarp kitko, Prancūzijoje prie stalo apie pinigus kalbėti yra nepriimtina. Prancūzė Laëtitia Perrin prasitaria, kad ir diskusijų apie politiką geriau vengti, mat jos dažniausiai išprovokuoja itin aršius konfliktus. Kita vertus, prancūzai mielai leidžiasi į kalbas apie meną ir literatūrą, kiną ir kulinariją, muziką ir istoriją.

„Prancūzijoje mane nudžiugino didelis susidomėjimas menu, o ypač fotografija. Ne kartą man teko stovėti eilėje, kad patekčiau į vieną ar kitą meno galeriją“, – pritaria Vilius Arlauskas.

Ieva Miklaševskaja prisimena: „Kultūrinis šokas buvo jų vakarienės. Tarp 21–22 val. visos miesto kavinukės, restoranėliai būdavo visišai sausakimši žmonių: vargiai galėdavai rasti vietos. Dažnai meniu buvo sudarytas tik iš kompleksų (užkandis, karštas pateikalas, desertas), o tai irgi buvo keista. Ir tokia didelė vakarienė galėjo tęstis iki  vidurnakčio, kartais ir vėliau. Iš pradžių tai, be abejo, buvo labai neįprasta, bet su laiku pripratau. Grįžus į Lietuvą labai trūko tokių vakarienių, nes mes įpratę viską greitai suvalgyti ir skubėti kažkur toliau, o ten žmonės mėgaujasi savo kompanija bei maistu ir skiria tam labai daug laiko“.

Lėtas gyvenimo tempas ir visuotinis atsipalaidavimas yra vienas iš kultūrinių skirtumų aspektų, kuriuo šiuo metu mėgaujuosi labiausiai.

„Jie visi tokie atsipūtę, laikas jiems toks paslankus dalykas. Net įmonės, atrodo, dirba tada, kada nori, nes vos tik nueidavau, niekas nedirbdavo. Po 4 mėnesių pats toks pasidarai ir tada, jau grįžus į Lietuvą, keista, kad visi tokie punktualūs, susirūpinę“, – savo įspūdžiais iš Strasbūro dalinasi Akvilė Gvildytė.

Ievą Miklaševskają labiausiai nustebinęs ir „gal kiek nemaloniai sukrėtęs dalykas“  buvo ganėtinai atsainus prancūzų požiūris į darbą: „Dviejų valandų pertrauka pietų metu, kuomet daugelis vietų nebedirba, trumpos darbo dienos. Atvykusi ten per dieną spėdavau sutvarkyti tik kokį vieną reikalą, kai tuo metu Lietuvoje visus savo darbus galima padaryti per dieną“. O Evelinai Ogonovskytei „šokas buvo tai, kad sekmadieniais viskas išmirę, maisto prekių parduotuvės dirba tik iki 12 val. ir po to „boom“, viskas uždaryta, šeimos laikas“.  

Prieš persikraustydama gyventi į Prancūziją žinojau, kad  dėl savo nelanksčios, sudėtingos administracinės sistemos, institucijose įsišaknijusios hierarchinės struktūros bei neįtikėtinos popierizmo gausos ši šalis pasaulyje vadinama biurokratijos karalienė.

„Prieš pradedant bet kokią administracinę procedūrą būtina apsiginkluoti geležine kantrybe ir būti pasiryžus praeiti kryžiaus kelius, kad gautum tai, ko nori“, – perspėja Skaistė Glantenet. Tai patyriau savo kailiu: norėdama išsinuomoti butą, turėjau pirmiausia gauti prancūzišką banko sąskaitą. O tam, kad gaučiau prancūzišką banko sąskaitą, pirmiausia turėjau turėti gyvenamąją vietą Prancūzijoje. Pasiteiravus Dariaus Zibalo apie kultūrinį šoką Prancūzijoje, vaikinas taip pat įvardijo, kad „labiausiai nustebino ir kasdien juokino biurokratija, daug didesnė nei Lietuvoje: nesuprasi kokių popierių šūsnys, beveidės įstaigos, siuntinėjimas iš kabineto į kabinetą, įstaigose pametami dokumentai“.

Dėl prancūziško meno gyventi besimėgaujant kieviena diena kultūrinis šokas labiau primena malonų kutenimą nei elektros iškrovą. Nešokiruojanti tiesa yra ta, kad mados ir meno Meka, gundanti savo romantiškomis senamiesčio gatvelėmis, įstabaus grožio kalnais, nuodėmės vertu vynu ir kvepalais, jau spėjo užburti ir mane...  

Vive la France!

Eglė Raustė


Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Vokiškai kalbantiems Europos gyventojams Kalėdos ir ypač kelios savaitės prieš tai yra didžiulė šventė. Ironiška – ji į šiuos kraštus ateina labai nenoriai. Jei kur nors pietų Vokietijoje dabar nori pajusti Kalėdų dvasią, reikia geros uoslės ir klausos. Bet kai nosis ir ausys atveda į meduoliais, karštu vynu ir kitais skanėstais kvepiančią mugę, gali neabejoti – gerai nuotaikai garantuoti trūks nebent tikro Kalėdų senelio.

Europos Komisija (EK) paskelbė pradedanti vykdyti paskolų garantijų magistro studijoms programą. Iki 2020 m. planuojama išdalyti apie 520 mln. eurų paskolų 200 tūkst. studentų. Paskolas žadama teikti nuo kitų metų pradžios, kai paaiškės komercinių partnerių sąrašas.

Tema: Studijos

Tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojai rugsėjo mėnesį labiausiai domėjosi tekstu „TOP užsienio kalbų mokymosi programos!“.

Tema: Studijos

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!