Pasaulio pažinimas: kelias į kitą kultūrą – per lėkštę

Spausdinti Autorius: Eglė | 2014-09-30

Frazė „pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu“ jau ne visai teisinga, nes peržiūrėjęs „Facebook“ draugus kartais gali nukeliauti į lankas. Užtat siūlymas papasakoti, ką, kada, kaip, su kuo ir už kiek valgai, gali daug atskleisti apie kitos kultūros atstovus. Šitą taisyklę supratau pagyvenusi ar šiaip daugiau laiko praleidusi skirtingose šalyse...

Ilgus metus mano gyvenime būta tik smulkių virtuvinių problemų, pavyzdžiui, darželyje negavau karštos kakavos su pieno plutele arba bandžiau atremti lietuvių vaišingumą – „ačiū, vyno negeriu, alaus irgi nenoriu, ne ne, neieškokite nieko kito… na, neskanu… gal aš vairuoju!“. Lietuvoje viskas priklauso nuo skonio, virėjo kulinarinio talento ir valgytojo skrandžio galimybių. Panašiai ir aplinkui. Tiesa, kartą Estijoje ilgai meditavau prie lėkštės, šalia lazanijos porcijos radusi kauburėlį virtų burokėlių ir šaukštą grietinės. Dėl pastarosios nerizikavau, bet burokėliai su makaronais skanu!

Užtat daugelyje pasaulio kraštų maistas yra rimtas dalykas. Mažų mažiausiai jis gali sukelti problemų šeimoje – pavyzdžiui, jei tenka derinti vegetaro ir mėsėdžio valgiaraščius. Kuo pavaišinti musulmoną, žydą ar indą? Kaip įvairiavalgiui vakariečiui išgyventi Mongolijos dykrose, kur klajokliai pusryčiams, pietums ir vakarienei valgo mėsą, o ją užkanda ta pačia mėsa? Karštesnio temperamento žmonės dėl maisto – dešros, sūrio ar balandėlių giminaičių dolmų – kartais įsivelia į nuožmius karus

Pirmą „maistakultūrinį“ šoką patyriau JAV – žinojau, kad amerikiečiai valgo daug, bet neįsivaizdavau, kad tiek daug. Vienoje greito maisto užkandinėje teko pasiderėti, kad prie ryžių kalno duotų vieną mėsos patiekalą vietoj dviejų. Pietums pakakdavo vaisių kokteilio mini porcijos.

Kad maistas gali būti kitokios kultūros dalis, supratau kitoje pasaulio pusėje – Afganistane, kur šiek tiek dirbau. Prieš pirmą vakarienę vietoj užkandžių gavome sūdytų riešutų, bulvių traškučių ir kolos. Gal šeimininkui patinka nelabai sveikas maistas… Klydau – tai yra standartinis meniu (ir bulvių traškučiai VISADA yra tos pačios amerikiečių firmos). Jei pasiseka, būna nesūdytų riešutų ir razinų. Tuomet ant stalo atkeliavo mantu - azijietiška koldūnų versija. Gal afganistaniečiai nevalgo nei salotų, nei sriubos, o iškart pradeda nuo pagrindinio patiekalo? Ne – tai tebuvo užkandis. Paskui gavome mėsos, o galiausiai padavėjas prie kiekvieno prinešė salotų dubenį. Tai dilema – kaip pasiimti tiek, kad pakaktų, bet nepasirodytų per daug? Imti mažiau ir paskui pakartoti nepavyko – dubuo iškeliavo su padavėju. Pyktelėjau – kodėl jis pamiršo salotas atnešti prie mėsos? Ir vėl mano neišmanymas – afganistaniečiai salotomis užpildo skrandyje po kito maisto likusias tuščias vieteles. Niekaip mūsų virėjų neišmokiau salotų priderinti prie pagrindinio patiekalo – kartais jų norėdavosi labiau už nežinia iš kur atplaukusią žuvį.

Itališki pietūs: pirmi antrieji, antri antrieji…

Bet didžiausių sukrėtimų patyriau ir iki šiol patiriu Italijoje. Netikėkite, jei kas sako, kad pietiečiai sveikai maitinasi, – salotos, alyvuogių aliejus, vaisiai… Kai lankantis Italijoje, vieną vakarą ėmė streikuoti skrandis, supratau tą dieną valgiusi vien miltus. Pusryčiams – bandelės ir pyragaičiai, pietums – makaronai, vakarienei – pica… Vienintelis daržoves primenantis dalykas tą dieną buvo pomidorų padažas ant picos. Keli cukinijos kubeliai, papuošę spagečius, nesiskaitė. Kai ilgainiui pradėjau protestuoti prieš saldėsius pusryčiams, draugo mama lyg didžiausią brangenybę kaip kokioje SSRS – Italijos pietuose! – iš šaldytuvo ištraukdavo apelsiną.

Pusryčiai turi būti saldūs – geležinė taisyklė. Capuccino geriama ryte – juk ji saldinama. Juodai kavai palikta popietė. Viešbučiuose pusryčiams – kokie penki pyragai. Viename pasiteiravo: gal aš, kaip užsienietė, norėčiau kokio jogurto… Kruasanas – ne šiaip sviestinis raguolis, kuriame oro daugiau nei tešlos, o labiau lietuviška bandelė, dar pagardinta marmeladu arba dosniai apibarstyta cukraus kruopelėmis ar pudra.

Vos su draugu sumanėme aplankyti jo artimuosius Italijos pietuose, pažįstami italai įspėjo apie būsimus išbandymus: pasti, antipasti, risotto, sūriai, desertai ir kiti kulinariniai stebuklai... Kita taisyklė – maisto negali atsisakyti ir reikia paragauti visko. Mano skrandyje lentynėlių yra kokiems dviem-trims pietų patiekalams: sriubai, salotoms, desertui arba kažkam rimtesniam ir arbatai. Kur tau! Makaronai ir risotto (IR, ne ARBA – per ilgesnius pietus atneša abiejų) Italijoje yra tik „pirmi patiekalai“. Antri – mėsa ar žuvis. Mano supratimu, tiek maisto pakanka jei ne gerai daliai „Maisto banko“ globotinių, tai bent keletui dienų. Per pietus, kol knebinėjau oriechette (ausyčių formos makaronus), draugo tėvai mėgavosi daržovių užkepėlėmis, plonyčiais kumpio gabalėliais ir kumpio suktinukais, dešrelėmis, kepsneliais, makaronais („antrų patiekalų“ atsisakė), pyragėliais su riebiu kiaušinių kremu, kava, dar kažkuo skystu virškinimui pagerinti. Ir dūsavo: „Mergaitė visai nieko nevalgo...“.

Aš toliau šiurpinu giminaičius „badavimu“ ir nuolat turiu iš anksto pasakyti, ką valgysiu pietums ar vakarienei bei kiek makaronų man įdėti. Pusryčiams asmeniškai gaunu kukurūzų dribsnių ir vaisių. Skanu ir miela iš jų pusės, bet kaskart, lankydamasi Toskanoje ar Apulijoje, artėjant valgio metui jaučiuosi nepatogiai. Tarytum nieko tokio – na, turi žmonės skirtingą skonį, įvairių įpročių, gal ir alergiją ar skrandžio bėdų, bet vis tiek panašu į nepagarbą kitai kultūrai. Tiesa, italus per dantį traukiu išsijuosusi – jie nesirauko, jei draugiškai pasišaipiau. Ir toliau kerta sūrius, kumpį bei makaronus.

Kartais stebiuosi, kaip italai sugeba nevirsti balionais. Panašu, kad kalorijas sudegina jų valgymo būdas. Vakarienė gali tęstis 2-3 valandas ir prasidėti visiškai nesveiku metu – vasarą restoranai darbą pradeda maždaug 19.30 val., bet tuomet dar tik rikiuojamos kėdės. Tačiau tai nereiškia, kad visas tris valandas vakarieniautojai kemša. Šiek tiek laiko prireikia patiekalams išsirinkti (maždaug pusvalandžio) ir sulaukti (trupučio mažiau). Paskui – ilgas garsių kalbų pertraukiamo skanavimo metas. Tada diskusija, ar kas nors nori deserto ir kurio. Viską vainikuoja kava ir gurkšnis ko nors stipresnio „virškinimui“. Tuomet tampa aišku ir kodėl italai nepersidirba – nelabai lieka laiko nuo valgymo.

Prieš kurį laiką su draugu kruopščiai išnagrinėjome šmaikštų bulgarų dizainerio Yanko Tsvetkovo prietarų atlasą, kuris ne taip toli nutolęs nuo realybės.  Lietuva kartu su kaimynais šiauriečiais viename iš žemėlapių atsidūrė bulvių valgytojų kategorijoje. Italai bulvių suvartoja mažiausiai Europos Sąjungoje. Jie su kitais pietiečiais valgo pomidorus, o maistą gardina alyvuogių aliejumi (mes – sviestu). Štai jums ir skirtingos gurmaniškos kultūros.

Japoniškas būdas pribaigti žmogų

Kad ir kaip būtų Vakaruose, mums iki Rytų kultūrų iššūkių skrandžiui toli. Žmonės juokauja, kad kinai valgo viską, kas juda, – neturiu priežasčių netikėti ir nesiimčiau jų atvesti į „teisingo“ maisto kelią (nors italus kartais paauklėju). Bičiulis sykį pavaišino tailandietiškais „riešutukais“, kurie buvo stebėtinai panašūs į baltus kirmėliukus. Ar man sunku atsiverti rytietiškam pasauliui ir paragauti tenykščių delikatesų? Kartoti turbūt nekartočiau – ne iš pasibjaurėjimo, bet tos lauktuvės buvo visai beskonės (kažin ką būčiau dariusi, jei būtų judėjusios…).

Ir tikrai neatsisakau samosų Indijoje – kas kad gatvės pardavėjas nežinia kada plautais pirštais patikrina, kuri šiltesnė, o tuomet, dar blizgančias riebalais, suvynioja į laikraštį, kuris vargu ar spausdinamas dažais be švino. Kai norisi valgyti, pora samosų su ant šonų likusiomis raidėmis į tualetą ilgam laikui tikrai nenuvarys (nebent to stipriai bijosi).

Tačiau vienam gurmaniškam eksperimentui daugiau niekada, o niekada nesiryžčiau. Turėjau nukeliauti iki Japonijos (kur vietoj skaniųjų sušių radau gatvėse pridėliotų plastikinių patiekalų muliažų – jie niekaip nelipo prie mano įsivaizdavimo apie subtilų japonų visuomenę), kad išgirsčiau mistinį žodį natto. Visi aplink tik ir kalbėjo: „Turi jo paragauti, tai yra ypatingas japoniškas delikatesas“. Mįslingos šypsenėlės nieko gero nežadėjo. Vieną vakarą bičiulis pranešė organizuojantis natto valgymo varžybas, o jose dalyvaus ukrainietis ir lenkas, taigi tikrai negalėjau nusileisti rytų europiečiams. Pakišo po nosimi hieroglifais išmargintą dėžutę ir liepė mėgautis.

Natto yra fermentuotos sojų pupelės. Sumaišytos su padažu, jos įgyja tąsią ir ypač neapetitišką pažiūrėti konsistenciją. Valgiusieji anksčiau sakė, kad ir kvapas nekoks, bet nieko nejaučiau. Skonis irgi buvo joks, bet ta košė strigo burnoje lyg pjuvenos. Kantriai suvalgiau visą dėžutę – mažo jogurto indelio dydžio, apverčiau aukštyn – joje tikrai nebebuvo nė vienos pupelės, o tada moviau į vonią valyti dantų. Prieš tai dar garsiai pažadėjau nudobti vaišingąjį bičiulį. Jis liko gyvas, bet aš nuo to laiko visuomet pasitikslinu, kokį japonišką skanėstą man kas nors pakiša po nosimi.

Eglė Digrytė

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Japoniški pietūs, vadinamieji „bento box“, Eglės Digrytės nuotr.

Japoniškas patiekalas natto, Eglės Digrytės nuotr.

Pietūs Afganistane, Eglės Digrytės nuotr.

 

Komentarai

Kitos naujienos

Galimybių įspūdingai sutikti Naujuosius metus gausybė. Siūlau egzotišką ekskursiją po pasaulį bei keletą kišenei prieinamų pasiūlymų.

Vokiškai kalbantiems Europos gyventojams Kalėdos ir ypač kelios savaitės prieš tai yra didžiulė šventė. Ironiška – ji į šiuos kraštus ateina labai nenoriai. Jei kur nors pietų Vokietijoje dabar nori pajusti Kalėdų dvasią, reikia geros uoslės ir klausos. Bet kai nosis ir ausys atveda į meduoliais, karštu vynu ir kitais skanėstais kvepiančią mugę, gali neabejoti – gerai nuotaikai garantuoti trūks nebent tikro Kalėdų senelio.

„Labai draugiška“, – taip kartais apibūdinama vokiška mokesčių už studijas sistema, viliojanti į šią šalį studentus iš viso pasaulio. Atvirkštinė medalio pusė – gausėjantis amžinųjų studentų būrys, kai kurie iš jų dešimtmečiais viršija numatytą studijų laiką.

Tema: Studijos

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!