Pietūs lietuviškai: rožinė sriuba iš vogtų burokėlių ir varškėčiai su dilgėlėmis

Spausdinti Autorius: Eglė | 2014-08-11

Šen bei ten važinėdama po pasaulį ir gyvendama užsienyje supratau, jog svaičioti apie lietuvišką juodą duoną kažkaip nepadoru. Taip, ji gardi ir niekur kitur tokios nerasi, bet gali rasti kitokios - savaip ypatingos. Italai kepa ciabatta, o indai - čapati, prancūzai rytais į kepyklėles skuba ilgųjų baguette, armėnai plėšo lavašą, švedai traškina knäckebröd, afganistanieniečiai valgo tik iš miltų ir vandens iškeptą naan (persiškai tai reiškia tiesiog duona), o graikai mėsą ir daržoves krauna į pitą.

Kai nusibodo vokiškos variacijos šviesios duonos tema (kažką panašaus į lietuvišką duoną radau tik supakuotą vakuume, o ir pavadinimas - Taiga Bread - įkvėpė nebent pabandyti, nors, tiesą sakant, skonio negalėčiau peikti), nusprendžiau imtis darbo virtuvėje. Kai lietuvius apėmė mada kepti duoną namie, su kolegėmis ir giminaitėmis dalindavomės raugu, bet kaip jo atsigabenti į Vokietiją? Oro uoste išaiškins, kad tai yra skystis, o į lagaminą juk nekiši. Teko internete paieškoti raugo recepto, o parduotuvėje - ruginių miltų. Ir nieko - namie nuolat yra juodos duonos, ne prastesnės už tą, kurią Lietuvoje pardavinėja ūkininkų turgeliuose.

Bet dėl duonos stokos mano skrandis nestreikuoja. Jam mielesnis kitas maistas. Kai bemaž pusantrų metų Afganistane ant kojų stačiau karo nualintą šalį (kaip suprantate, dar neatsistojo, bet tai - jau kita tema), draugai kartais atsiųsdavo suktų klausimų, pavyzdžiui, ką ten valgau ir kurių lietuviškų patiekalų labiausiai pasiilgau. Teko ilgokai pamąstyti. Sugalvojau vienintelį - varškę, kurios bet kur kitur sunku rasti (gal nebent buvusios SSRS teritorijoje, dar Indijoje gamina kažką panašaus - panyrą, jei kažko nežinau, pataisykite). Todėl labai džiaugiausi, kai sykį, sulaukusi svečių iš Lietuvos, gavau didžiulį varškės sūrį. Bet iš tiesų dar dažniau svajojau apie kibinus. “Tai lietuviška”, juokiausi ir žadėjau ten pat gyvenantiems lietuviams jų iškepti. Taip ir neįgyvendinau savo pažado…

Duona, Eglės Digrytės nuotr.

Kibinų nebuvo. Užtat buvo šaltibarščių - visus du kartus. Tų pačių, dėl kurių neseniai virė aistros, balsuojant už skaniausius įvairių Europos Sąjungos šalių patiekalus. Mes, gaila, pralaimėjome bulgariškoms šopska salotoms, bet tai ne priežastis jų nemėgti. Štai kaip viskas atrodė (toliau bus ištrauka iš mano knygos “Laiškai iš Kabulo”.

“Sykį kieme sutikau keletą karių, atlydėjusių Kabule besilankančią delegaciją iš Lietuvos.

– Sveika! Tai kaip dėl šaltibarščių? – išgirdusi lietuviškai rusišką pasisveikinimą sutrikau – kokie šaltibarščiai vidury Afganistano?

Tačiau pamačiusi, kas apie juos prabilo, atsiminiau sykį vienam ukrainiečiui, tarnavusiam Čagčarane su lietuviais, neapdairiai prisižadėjusi pagaminti „tos skanios šaltos sriubos“. Negražu buvo išsisukinėti, juoba kad užgriuvo tokia pramoga, kaip Afganistane neregėto maisto gaminimas, tad nusprendžiau kūrybos imtis tą patį vakarą. Šaltibarščiai šaltibarščiais, o iš kur gauti produktų, jei kefyro aplink per šimtus kilometrų – nė kvapo? Bet išeitį radau, kefyrą atstojo natūralus jogurtas, nusipirkau jo kelis indelius ir suplakiau, buvo dar skaniau. Kebliau buvo su burokėliais – turguje jų pilna, bet kas užsiims virti? Karių stovyklos valgykloje radome suraikytų griežinėliais ir nukniaukėme keletą dubenėlių. Savanorių tarkuoti grėsmės nusitarkuoti pirštus akivaizdoje neatsirado, be to, ir tarkos neturėjome, tad supjausčiau juos šiaudeliais. Virtų bulvių irgi negavau, todėl šaltibarščiai išėjo nei šiokie, nei tokie.

Dar kartą šaltibarščius gaminau Liepos 6-ąją. „Lietuvos nacionalinės šventės proga kviečiame į rožinės sriubos vakarėlį“, – suraičiau intriguojantį kvietimą ir išsiunčiau visiems kolegoms. Negirdėto patiekalo pavadinimas tapo geriausia reklama – buvo tikras anšlagas, visi šaltibarščių pylėsi bent po porą kartų. Turbūt dėl to, kad išviriau bulvių, o burokėliai buvo sutarkuoti teisingai. Penkis litrus konservuotų burokėlių, taip pat supjaustytų griežinėliais, parūpino ūkvedys Paulas, kuris virtuvėje gaudėsi kur kas geriau už mane, ir tą kartą pasiryžau juos sutarkuoti. Pirštai liko sveiki, tačiau televizijos kulinarinių laidų vedėjos šlove tikrai nesusiviliojau.”

Dabar šaltibarščių gaminimo techniką tobulinu Vokietijoje. Tiesa, čia nereikia net burokėlių kniaukti - visko yra parduotuvėje, net paties tikriausio kefyro. Kebliausia - įtikinti skeptiškai nusiteikusį valgytoją, kad tą rožinį daiktą galima dėti į burną.

Varškėčiai su dilgėlėmis

Sykį užsimaniau varškėčių (vis ta varškė…). Gamybos procesas aprašytas pas Beatą. Buvo skanu, bet pakartoti dar nesiryžau. Ėmiausi tik dar didesnės paikystės - išvirti varškės spurgų. Gatvėje mačiau, kad tokias pardavinėja po 2,50 euro už tris mažutėles, tad paėmė siutas dėl plėšikavimo - negi aš taip negaliu? Deja, tešla buvo per skysta, spurgas nepraėjus nė minutei teko griebti iš aliejaus, nes vos įdėtos apskrudo, todėl buvo pusiau žalios. Mano reputaciją išgelbėjo tik cukrus, kurio į tešlą pribėriau tikrai dosniai.

O štai tinginiui dar nesusikaupiau. Afganistane jo buvau pagaminusi - ilgai ieškojau “Gaidelio” ar panašių sausainių ir galiausiai teko imti nelabai skanius pakistanietiškus. Vokietijoje nė tokių nėra. Yra tik kondensuoto pieno, apie kurį girdėjau nekokių atsiliepimų. Afganistane buvau radusi tikro rusiško, todėl tinginys pavyko. Tiesa, kolegos prancūzai ir belgai į jį žiūrėjo skeptiškai ir turbūt tik iš mandagumo paėmė keletą gabaliukų. Stipriai neliūdėjau - man liko daugiau.

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Galimybių įspūdingai sutikti Naujuosius metus gausybė. Siūlau egzotišką ekskursiją po pasaulį bei keletą kišenei prieinamų pasiūlymų.

Vokiškai kalbantiems Europos gyventojams Kalėdos ir ypač kelios savaitės prieš tai yra didžiulė šventė. Ironiška – ji į šiuos kraštus ateina labai nenoriai. Jei kur nors pietų Vokietijoje dabar nori pajusti Kalėdų dvasią, reikia geros uoslės ir klausos. Bet kai nosis ir ausys atveda į meduoliais, karštu vynu ir kitais skanėstais kvepiančią mugę, gali neabejoti – gerai nuotaikai garantuoti trūks nebent tikro Kalėdų senelio.

„Labai draugiška“, – taip kartais apibūdinama vokiška mokesčių už studijas sistema, viliojanti į šią šalį studentus iš viso pasaulio. Atvirkštinė medalio pusė – gausėjantis amžinųjų studentų būrys, kai kurie iš jų dešimtmečiais viršija numatytą studijų laiką.

Tema: Studijos

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!