„Padėkite man grįžti namo“: kaip apsisaugoti nuo tokios atostogų baigties

Spausdinti Autorius: Eglė | 2014-09-02

„Barselonoje pirmą dieną gatvėje pamačiau dailiai apsirengusį vaikiną, turintį tik nedidelę rankinę ir popieriaus lapą su užrašu: „Padėkite man grįžti namo.“ Nedaug trūko, kad aš pati taip būčiau sėdėjusi“, – ilgai lauktas, bet vagišių apkartintas atostogas viename lankomiausių Ispanijos miestų prisimena vilnietė Eglė.

Užsienyje gyvenančiai Aistei pasisekė mažiau – tolimoje Malaizijoje likusi be paso, pinigų ir ryšio priemonių, ji nesulaukė Lietuvos diplomatų pagalbos ir tik po trilerį primenančio lakstymo iš vienos ambasados į kitą sugebėjo patekti į lėktuvą.

Savo kailiu patyrusios, ką reiškia būti apvogtoms svečiose šalyse, merginos dalijasi patarimais, kaip iš anksto pasirengti galimai bėdai. Beje, nei jos, nei kelionių organizatoriai kaip pirmiausiai pagalbos ranką turinčių ir galinčių ištiesti žmonių nemini diplomatų. Panašu, kad skęstančiųjų gelbėjimas šiuo atveju yra pačių skęstančiųjų reikalas.

Vairuotojas – prie vairo, vagies rankos – bagažinėje

Eglė nemalonioje situacijoje atsidūrė prieš bemaž porą metų, kai su draugu savaitei nuskrido į Barseloną. Vos prasidėjus atostogoms, iš jos buvo pavogta brangi rankinė su dokumentais, banko kortelėmis, nemažai grynųjų ir mobiliuoju telefonu. Liko tik atgalinis bilietas į Lietuvą. „Jei būtų apšvarinę mus abu, tikrai liūdnai būtų baigęsi. Pirmą dieną, kai atskridome į Barseloną, gatvėje pamačiau dailiai atrodantį vaikinuką, gerai apsirengusį, su nedidele rankine ir užrašu: „Padėkite man grįžti namo.“ Jei būtų apvogę abu, būtume taip pat sėdėję“, – prisiminė pašnekovė.

Ispanų policininkai leido telefonu pasinaudoti tik kartą – pasukti savo bankui ir paprašyti užblokuoti kortelę. Skambinti artimiesiems esą nebuvo reikalo.

Iš bičiulio Eglė gavo Lietuvos ambasadorės Ispanijoje telefoną. Ši patarė skubėti į Valensiją, kur veikia artimiausia mūsų šalies diplomatinė atstovybė – konsulatas. Maždaug 350 km kelionė traukiniu pirmyn ir antratiek atgal porai kainavo apie 200 eurų. Jei ne draugo pinigai, vilnietės galimybė grįžti būtų buvusi beveik lygi nuliui – kaip kitaip būtų nukakusi iki Valensijos?

Dabar Eglė jau nebepamena, kiek jai kainavo šis nemalonus nutikimas: bilietai iki Valensijos ir keli eurai už nuotrauką laikinam kelionės dokumentui, vairuotojo pažymėjimo keitimas, dėl kurio turėjo visą dieną užtrukti poliklinikoje ir iš naujo pereiti visus gydytojus… Asmens tapatybės kortelės ji nebesidarė – laimė, kad pasą buvo palikusi namie ir neprarado.

Grįžusi pašnekovė išgirdo daugiau panašių istorijų. Žinodamas, kad Barselonoje dažnas nukenčia nuo vagišių, vienas bičiulis piniginę įsidėjo į vidinę kišenę, o striukę dar užsisegė. Bet ištrūkęs iš grūsties metro pajuto, kad piniginės vis tiek neteko. Dažnai į šį miestą keliaujantis kolega, išsinuomavęs mašiną, visus daiktus sukrovė į bagažinę ir ant galinės sėdynės. Sustojus prie šviesoforo, prišoko penki vyrai, atidarė duris, bagažinę ir ėmė viską rinkti – lagaminus, maišus. Vairuotojas suspėjo pačiupti tik rankinę, kurios jau buvo nusitvėręs ir vagis. Išgelbėjo tik žalias šviesoforo signalas – lietuvis paspaudė akceleratorių ir išplėšė rankinę.

„Viskas dėl prastos ekonominės situacijos, nedarbo, – samprotavo Eglė. – Ispanijoje yra daug imigrantų. Dauguma jų vaikšto su didžiuliais krepšiais, kur krauna pavogtus daiktus. Net turgaus ten nėra – žmonės vagia, viską susimeta į krepšį ir iškart pardavinėja.“

Lyg šių nemalonumų būtų buvę maža, baigiantis atostogoms recesijos apimtoje Ispanijoje prasidėjo visuotinis streikas, nukreiptas prieš vyriausybę. Vienas po kito buvo atšaukiami skrydžiai, nevažiavo viešasis transportas, vyko manifestacijos, Barselona buvo pilna policijos, buvo sprogdinama pirotechnika.

Grįžę į nuomojamą butą lietuviai rado šeimininkės raštelį, kad kitą dieną vyks masinis streikas, todėl viešasis transportas kursuos tik iki 9 val. Skrydis į Lietuvą buvo tik popiet, bet į oro uostą teko keliauti jau anktstyvą rytą. Eglė susisiekė su „Ryanair“ atstovais pasidomėti, ar jų skrydis neatšauktas, bet šie pažadėjo pasakyti tik likus kelioms valandoms. Daugelis turistų apskritai nežinojo apie streiką, tad, prireikus pasiekti oro uostą, mokėjo taksistams tiek, kiek jie prašė, – keliskart brangiau nei paprastai. Ankstyva lietuvių kelionė į oro uostą nebuvo bergždžia – jų lėktuvas išskrido suplanuotu metu.

Aistė Strazdaitė / Aistės Strazdaitės albumo nuotr.
Aistė Strazdaitė, nuotr. iš asmeninio albumo

„Kodėl čia ne lietuviškai parašyta?“

Kur kas nemalonesnę istoriją liepos pradžioje išgyveno 24-erių vilnietė Aistė Strazdaitė, studijuojanti architektūros magistrantūroje Mančesteryje (Jungtinė Karalystė) ir pagal mainų programą pusmetį praleidusi Melburno universitete. Paskutinę savaitę Australijoje merginą aplankė mama. Kad skrydis į Vilnių – Aistė turėjo skristi per Mančesterį, mama – per Londoną – neprailgtų, lietuvės kelioms dienoms sustojo Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre, kur turistai taip pat įspėjami saugoti savo daiktus. Aistė šio patarimo paisė, bet iki skrydžio likus vos kelioms valandoms, rankinę merginai nuo peties nuplėšė pro šalį švilpiantis motorolerio vairuotojas. Joje buvo piniginė, telefonas, dokumentai.

Studentė iškart kreipėsi į policiją, bet svarbiausia jai buvo ne pranešti apie vagystę, o gauti kelionei reikalingą dokumentą. Ji iškart atidėjo skrydį iki kitos dienos, tikėdamasi per tą laiką sulaukti diplomatų pagalbos. Lietuvos garbės konsulas Malaizijoje Hong Lee Pee paaiškino negalintis išduoti laikino kelionės dokumento ir patarė susisiekti su artimiausia Lietuvos ambasada Tokijuje, kad sužinotų, kuri Europos Sąjungos ambasada Kvala Lumpūre galėtų padėti.

Kaip Aistė visą dieną lakstė iš vienos ambasados į kitą, kol galiausiai reikiamą dokumentą gavo Danijos atstovybėje, detaliai aprašyta čia. Danų išduotą laikiną kelionės dokumentą pamatę britų migracijos pareigūnai stebėjosi, kodėl tokio negalėjo išduoti lietuviai.

Aistė Strazdaitė Naujojoje Zelandijoje / Aistės Strazdaitės albumo nuotr.Aistė Strazdaitė Naujojoje Zelandijoje, nuotr. iš asmeninio albumo

Užsienio reikalų ministerijos (URM) teigimu, praradę asmens dokumentą valstybėje, kur nėra Lietuvos ambasados ar konsulinės įstaigos, mūsų šalies piliečiai gali kreiptis į tos ES narės atstovybę, su kuria Lietuva yra pasirašiusi susitarimą dėl konsulinės pagalbos. Jei tokios atstovybės nėra, galima kreiptis į bet kurios ES valstybės atstovybę. Diplomatai išduoda laikiną kelionės dokumentą (Emergency Travel Document). Šios nuostatos privalo laikytis visos ES valstybės, bet esą ne visada taip būna.

„Nepateisinama, kad taip nesutvarkytos procedūros. Kad ir kur keliausi – į Aliaską ar Malaiziją, net jei nėra konsulato, reikia informuoti, kur kreiptis, – piktinosi Aistė. – Man trūko tokios paprastos informacijos. Dabar juk visi keliauja, ne pirma iš lietuvių buvau Malaizijoje. Mano bėda buvo, kad ir pasą pavogė, bet didžiuosiuose Azijos miestuose dažnai būna.“

Pašnekovei skaudu ir dėl to, kad gimtinėje nuolat sulaukia kreivų žvilgsnių – esą grįžta tik gydytis. „Kai išlipau iš lėktuvo, manęs nenorėjo praleisti. Visi iškart su savo komentarais – atvažiuoja kažkokie… Jei sužino, kad iš kitur atvažiuoji, justi nelabai malonus atmetimas. Esą jei keliauji, pats ir kapstykis. Jei vietoje būtų pavogę pasą, kitaip žiūrėtų.

Nunešusi laikiną kelionės dokumentą, kad gaučiau pasą, darbuotoja numetė atgal: „Mes tokių nepriimame, nieko nesuprantu, kodėl nelietuviškai parašyta?“

Anglijoje gyvenu šešerius metus, galėčiau gauti pilietybę, tačiau visada sakau: kad ir kur keliausiu, lietuvišką pasą pasiliksiu. Smagu pasakyti, kad esu lietuvė. Bet kai taip nutiko, skaudu. Jei būčiau Jungtinės Karalystės pilietė, be problemų būčiau viską susitvarkiusi. Australijoje irgi buvo keblumų dėl to, kad esu iš Lietuvos. Pavyzdžiui, reikėjo papildomų tyrimų dėl tuberkuliozės, nes pas mus ji labiau paplitusi.“

Aistė Strazdaitė Malaizijoje / Aistės Strazdaitės albumo nuotr.
Aistė Strazdaitė Malaizijoje, nuotr. iš asmeninio albumo

Praverčia anglų kalba ir dokumentų kopijos

Nemažai keliaujanti Aistė pasidalijo keliais patarimais, kas pravartu keliaujant ir gali išgelbėti panašiose situacijose. Pirmiausia reikia anglų kalbos ar bent būti greta tų, kurie gali susišnekėti angliškai. Kelionės metu galite neištarti nė žodžio angliškai, tačiau bėdoje ji būtina.

Apsimoka turėti kelionės draudimą, kuris kainuoja nedaug, bet gali sutaupyti didžiulius pinigus ir apsaugoti nuo streso drebant, kad tik ko nenutiktų. Aistė juo yra pasinaudojusi keletą kartų – pavyzdžiui, Norvegijoje ar kalnuose, kai susižeidė koją. Jos draugę Australijoje vieną vakarą apėmė panikos priepuolis, todėl naktį teko praleisti ligoninėje. Medikų pagalba kainavo 2,5 tūkst. Australijos dolerių (apie 6 tūkst. litų) – dešimtis kartų daugiau nei būtų sumokėjusi už draudimą.

O pigiausias, paprasčiausias, bet labiausiai galintis pagelbėti dalykas – svarbiausių dokumentų (paso, asmens tapatybės kortelės, leidimo gyventi tam tikroje vietoje) kopijos, kurias reikėtų laikyti savo kompiuteryje, nusiųsti artimiesiems. Tokia kopija padėjo patekti į ambasadas Kvala Lumpūre. Taip pat pravartu artimiesiems palikti priėjimo prie banko sąskaitų kodus, kad jie galėtų iškart užblokuoti pavogtas korteles. Tuomet nereikia sukti galvos dėl pavogto telefono ar brangių skambučių.

„Po Europą keliaujame atsipalaidavę – įšoki į lėktuvą ir viskas. O kai išvažiuoji iš Europos, reikia būti atidesniam. Azijoje daug kas skurdžiai gyvena, vadovaujasi budistų nuostata, kad, jei uždirbi daugiau, turi dalintis“, – kalbėjo Aistė. O gal geriausia visai niekur nekeliauti, ypač į tolimesnius kraštus? „Ne, tikrai ne, – suskubo nuraminti ji. – Tik reikia būti atsargiam. Net Europoje turistų lankomose vietose, pavyzdžiui, Paryžiuje apvagia. Aš per keliones mokausi, įgyju gyvenimiškos patirties. Net skaudžios akimirkos yra savotiškos pamokos.

Aistė Strazdaitė Australijoje / Aistės Strazdaitės albumo nuotr.Aistė Strazdaitė Australijoje, nuotr. iš asmeninio albumo

Makaliaus patarimai

Patyręs keliautojas Rimvydas Širvinskas, labiau žinomas Makaliaus pseudonimu, pateikia tokių patarimų:

į kelionę neimti visų banko kortelių (pakaks vienos), o grynųjų nelaikyti vienoje vietoje, bet labiausiai reikia saugoti asmens tapatybės kortelę ar pasą, patartina pasidaryti jų kopijas;

– didmiesčiuose vengti vaikščiojančių „verslininkų, kurie dovanoja rožes (už jas reikės nemažai susimokėti), prašo duoti riešą, kad nupintų atminimo apyrankę (jei vėliau už ją nesumokėsi, pirštą ar riešą „verslininkas gali užspausti iki pamėlynavimo), fotografų paslaugų, kurie už tai paprašys mažiausiai 5 eurų;

– laikyti daiktus prie savęs, ypač miegant oro uostuose, lūkuriuojant autobusų, ypač einant į tualetą;

– juvelyrinius dirbinius ir kitus prabangius daiktus paliti namie, bent vakare nevaikščioti vienam ar bent neatrodyti kaip smalsiam turistui su brangiu fotoaparatu ant kaklo;

– nepamiršti apsidrausti.

Siūlo padirbėti prieš kelionę

Nuo vagysčių, apgavysčių, ligų, sužalojimų ir kitų nemalonumų neapdraustas nė vienas keliautojas, bet, kaip rodo Aistės patirtis, padariniai gali būti mažiau skausmingi. URM pareigūnai pataria prieš kelionę atlikti šiek tiek namų darbų:

– pasidomėti apie šalį ir kelionės saugumą;

– rekomenduotina užsiregistruoti savo trumpalaikę kelionę URM Konsuliniame departamente („Kelionių registracija“); informuoti artimuosius apie kelionės planus;

– susirinkti informaciją, ar toje šalyje yra Lietuvos atstovybė, jei ne – ES atstovybių ar konsulinių įstaigų kontaktus;

– susipažinti su išsamiai pateikiama informacija išvykstantiems ir keliaujantiems URM tinklalapyje.

Pasak ministerijos Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėjo Audriaus Bendinsko, pastaraisiais metais buvo įdiegta nemažai technologinių naujovių, kurios informuoja keliautojus apie „karštus taškus“  įvairiose pasaulio šalyse. Šią informaciją galima rasti specializuotoje svetainėje keliauk.urm.lt arba „Twitter“ paskyroje @Keliauk_URM.

Jei šalyje, į kurią vykstate, nėra Lietuvos atstovybės, tuomet tinklalapyje keliauk.urm.lt pasidomėkite, kurios iš ES valstybių diplomatai atstovauja Lietuvai toje šalyje. Netekus kelionės dokumentų ar prireikus skubios konsulinės pagalbos, pirmiausia reiktų kreiptis į būtent į šią ES valstybę. Galima kreiptis ir į bet kurią kitą ES atstovybę ar konsulinę įstaigą.

Tiesa, pasitaiko atvejų, kai kitos ES šalių atstovybės nelabai noriai priima ne savo piliečius. „Tokiu atveju ragintume Lietuvos piliečius pasinaudoti savo, kaip ES piliečio, teisėmis ir reikalauti, kad skubi konsulinė pagalba, ypač dėl laikinojo kelionės dokumento būtų suteikta. Lietuva šiuo metu turi pasirašiusi dvišalius susitarimus dėl konsulinės pagalbos su Vengrija, Lenkija, Estija, Latvija, kurios Lietuvai atstovauja 27 šalyse“, pažymėjo A.Bendinskas.

URM tinklalapyje paaiškinta, ką daryti, jei tapote nusikaltimo auka, jei praradote kelionės dokumentą, jei likote be pinigų, jei pavogti automobilio registracijos numeriai.

Eglė Digrytė

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Apie lietuvių auksines rankas – gebėjimą dirbti, kurti, o taip pat vogti, žudyti ir plėšti – kalba kone visa Europa, vis dėlto Pietų Amerika lietuvių gabumus taip pat pažino. Tiesa, ne iš pačios geriausios pusės.

Ką daryti, jei nukentėjote šalyje, kurios kalbos nesuprantate ir apie teisėtvarką nežinote nieko? Kur kreiptis, jei nesusikalbate su pareigūnais?

Šen bei ten važinėdama po pasaulį supratau, jog svaičioti apie lietuvišką juodą duoną nepadoru. Taip, ji gardi ir kitur tokios nerasi, bet gali rasti kitokios - savaip ypatingos. Italai kepa ciabatta, o indai - čapati, prancūzai rytais į kepyklėles skuba ilgųjų baguette, švedai traškina knäckebröd, armėnai plėšo lavašą, afganistanieniečiai valgo tik iš miltų ir vandens iškeptą naan (persiškai tai reiškia tiesiog duona), o graikai mėsą ir daržoves krauna į pitą.

Tema: Maistas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!