Ar gali būti, kad ES piliečiais jaučiamės labiau nei Lietuvos?

Spausdinti Autorius: Vija | 2013-01-10

Jeigu kokio draugo paklausčiau, ar jis jaučiasi ES piliečiu labiau nei Lietuvos, klausimas turbūt būtų palaikytas keistu, o aš sulaukčiau neigiamo atsakymo. Tačiau tai, kad turime abi pilietybes, tikriausiai turi įtakos mūsų pačių savęs suvokimui. Ar mes save pirmiausiai laikome Lietuvos piliečiais, ar tuo pat metu jaučiamės turintys dvi pilietybes. O gal ES pilietybė ima viršų ir jaučiamės daugiau ES piliečiais nei Lietuvos? 

Prisiskaičiusi literatūros apie pilietybę ir kaip ji suvokiama, sudariau klausimyną, kuris, mano nuomone, turėtų atskleisti, kiek svarbos teikiame mūsų turimai ES pilietybei. 

Ką reiškia jaustis piliečiu?

Pasak mokslininkų Bellamy, Castiglione ir Santoro, diskusijos apie ES pilietybę sukasi apie dvi ašis: pirmą, ES pilietybės ryšius su tautybe, antrą, kokiomis aplinkybėmis ES pilietybė mestų iššūkį valstybei, iš kurios pilietis kilęs. 

Europos Sąjungos pilietybė buvo įsteigta Mastrichto sutartimi 1992 metais, kiekvienas ES šalies narės pilietis gavo ES pilietybę, nors atskiro paso tam sukurta nebuvo. ES piliečiai gavo teisę laisvai judėti tarp ES sienų ir gyventi kitose ES šalyse, balsuoti ir kandidatuoti savivaldybės ir Europos Parlamento rinkimuose tose ES šalyse, kuriose gyvena, kreiptis su peticijomis į Europos Parlamentą. Iš Bellamy, Castiglione ir Santoro paminėtų klausimų man įdomiausia, ką renkamės, jeigu ES pilietybė „konfliktuoja“ su nacionaline, pvz., mūsų šalis neužtikrina mums teisių, kurias suteikia ES pilietybė. 

Teisės, priklausymas ir dalyvavimas 

Mano klausimyną sudaro trys dalys. Dalis klausimų yra susiję su piliečių teisėmis, mat jausdamiesi piliečiais jaučiame, kad turime atitinkamų teisių. Jausdamiesi, kad esame piliečiai, manome, kad mums priklauso teisės būti vienodai vertinamais prieš įstatymą, siekti savo interesų laisvai perkant ir parduodant prekes, paslaugas ir darbo jėgą, teisė būti draudžiamiems pensijai, jeigu ištiktų liga, teisė ieškoti teisybės teisme. 

Dalis susiję su jausmu, kad kažkur priklausome, esame kažko dalis. Šalia jausmo, kad turime teisių, pilietybė taip pat yra ir priklausymas bendruomenei, kuris pasireiškia ir solidarumu bei mokesčių perskirstymu tarp piliečių, tuo, ką piliečiai laiko „išorės“ ar „vidaus“. Jeigu jaučiamės, kad priklausome šaliai, nebyliai sutinkame, kad gali tekti sumokėti daugiau mokesčių nei gausime atgal, bet mūsų pinigai galbūt padidins kitiems pensijas, ir panašiai.

Dar dalis klausimų yra susiję su dalyvavimu šalies (arba šiuo atveju – ES) ekonominiame ar politiniame gyvenime. Literatūroje manoma, kad be to, jog naudojasi teisėmis ir jaučiasi būdami savo šalies dalimi, žmonės taip pat nori dalyvauti šalies, kurios piliečiais jaučiasi, ekonomikoje ir politikoje, mokėdami mokesčius, balsuodami, būdami kariuomenėje ar pan. 

Dalis dėl europinių teisių neužtikrinimo skųstų teismui ir Lietuvą

Kai rašiau šį įrašą, į klausimyną buvo atsakę 48 asmenys. Peržvelgus rezultatus atrodo, jog, klausimams sukantis apie mūsų teises, dažniau jaučiamės ES piliečiais. Beveik 70 procentų atsakiusiųjų manė, kad tai buvo jų teisė, o ne privilegija, Europos Sąjungoje keliauti be sienų kontrolės. Dar daugiau, beveik 90 procentų manė, kad, jeigu persikeltų dirbti į kitą ES šalį, tai, kad tos šalies teisės ir socialinio draudimo sistemoje būtų vertinami lygiai taip, kaip tos šalies piliečiai, būtų jų teisė.

Du trečdaliai apklaustųjų teigė, kad skųstųsi atitinkamiems ES teismams, jeigu jiems, kaip ES šalių piliečiams, būtų apribota galimybė keliauti be sienų Europos Sąjungoje ir laisvai dirbti kitoje ES šalyje. Atsakantį šį klausimą, buvo galima rinktis, ką tokiu atveju respondentai skųstų: teises neužtikrinusias ES institucijas, šalį, į kurią ketino keliauti, arba savo šalį, Lietuvą. Įdomu tai, kad, nors ir nedaug, 8,3 procentai, atsakė, kad skųstų savo šalį. Tai rodo, kad šie žmonės tam, jog būtų užtikrintos jų, kaip ES piliečių teisės, mestų iššūkį šaliai, iš kurios yra kilę ir kurios piliečiais tapo anksčiau nei Lietuva įstojo į ES. 

Pensijų iš ES nenorime

Tai, kieno piliečiais jaučiamės, gali parodyti ir tai, kieno įstatymus laikome viršesniais – Lietuvos ar ES.

Šiuo klausimu buvimas ES piliečiu vėl tarsi priešpastatomas buvimui savo šalies piliečiu. Į klausimą, ar viršenybę turėtų turėti ES teisės aktas net jeigu jam prieštarautų Lietuvos teisės, teigiamai atsakė daugiau nei pusė apklaustųjų. Apie 60 procentų atsakiusiųjų manė, kad politikos srityje žodis „išorinis“ apibūdina tai, kas yra už ES ribų (o ne tai, kas už Lietuvos ribų).

Įdomu ir tai, kad daugiau nei pusė atsakiusiųjų be svarstymų (tokių mažiau) arba po ilgų svarstymų sutiktų pusę savo mokesčių mokėti nebe į Lietuvos, o į ES biudžetą. Tokių, kur visai nesutiktų su tokiu pokyčiu, buvo apie 19 procentų. Dėl socialinio draudimo buvo užduoti du panašūs klausimai ir paprašyta išreikšti savo pritarimą ar nepritarimą. Pirmas apie tai, kad ES, o ne Lietuva, galiausiai turėtų jiems mokėti pensiją ir kitas socialines išmokas; antras, kad ES kartu su Lietuva galiausiai turėtų mokėti pensiją ir kitas socialines išmokas. Su antruoju sutiko daugiau žmonių. Tačiau apskritai perleisti Europos Sąjungai galimybes mokėti pensijas mes dar nelinkę. 

Daugiau atsakymų su grafikais galima pamatyti čia

Pirmasis įspūdis – patys to nepastebėdami turbūt pradedame jaustis ES piliečiais. Manau, kad prieš kokius šešerius metus, kai į ES buvome įstoję visai neseniai, atsakymai būtų buvę kitokie. 

 

Parengė Vija Pakalkaitė

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!