Rytų fronte nieko naujo: Ukrainos ir ES santykiai po Ukrainos Parlamento rinkimų

Spausdinti Autorius: Mantas | 2012-11-20

Ukraina yra viena iš svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, Europos Sąjungos Rytų Partnerystės valstybė. ES lyderiai nuolat stengiasi palaikyti vis stipresnius ryšius su Ukraina, kurie būtų paremti ne tik tradiciniu diplomatiniu dvišaliu bendradarbiavimu, bet ir ekonomine integracija bei politiniu bendradarbiavimu. Po 2004 metais vykusios Oranžinės revoliucijos atrodė, kad Ukraina tvirtai pasuko Europos integracijos keliu. Deja, politikų ir oligarchų (kuriuos Ukrainoje šiaip jau sunku atskirti) tarpusavio kovos dar kartą pastūmėjo šalį tolyn nuo Europos ir atgal į Rusijos glėbį. Viktoro Janukovičiaus išrinkimas į Prezidento postą, Julijos Tymošenko suėmimas – tai yra įvykiai, žymintys Ukrainos išėjimą iš Europos. Paskutinė vinis į europietiškos Ukrainos karstą – spalio 28 dieną įvykę rinkimai į Parlamentą.

Ukrainos Parlamento rinkimai – Janukovičiaus spjūvis demokratijai į veidą

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) ataskaita apie Ukrainos Parlamento rinkimus atsiliepė labai taikliai – jie „apsuko demokratinius procesus“ šalyje. Kaip ir buvo galima tikėtis, rinkimus laimėjo prezidento Janukovičiaus Regionų partija, surinkusi apie 35 procentus balsų. Toliau rikiavosi Julijos Tymošenko blokas (22%), Komunistų partija (15%) ir Vitalijaus Kličko partija „Smūgis“ (apie 13%).

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad rezultatai pasidalino gana lygiai, ESBO stebėtojai praneša, kad rinkimai buvo laimėti „piktnaudžiavimu politine galia bei pinigais“. Taip pat dar kartą buvo stipriai kritikuojama tai, kad pagrindinė Janukovičiaus priešininkė yra įkalinta ir negali laisvai konkuruoti. Kaip pasakė Walburga Habsburg Douglas, švedų parlamento narė vadovavusi ESBO rinkimų stebėjimo operacijai, „kai reikia apsilankyti kalėjime, kad susitiktum su viena iš politinių lyderių, su demokratija kažkas yra negerai.“ ESBO išvadas man patvirtino ir buvusios bendrakursės iš Ukrainos. Jų teigimu, Janukovičiaus politinės galios ir piniginių resursų išnaudojimas politinei kovai buvo visiškai akivaizdus iš to, kad visa Ukrainos žiniasklaida vieningai agitavo už jį.

Europos Sąjungos lyderių reakcija

ES lyderiai labai greitai išsakė nepasitenkinimą Ukrainos rinkimais ir ypač agitacija prieš rinkimus, kai atrodė, kad už save agituoja vienas Janukovičius. Tokie aukšti ES pareigūnai, kaip komisarai Catherine Ashton bei Stefan Fule savo oficialiame pareiškime nurodė esantys ypatingai susirūpinę priešrinkiminėje agitacijoje naudotomis juodosiomis technologijomis bei balsų skaičiavimu, kuris vyko netikėtai ilgai. Vienas iš aukšto rango ES deleguotų rinkimų stebėtojų (nenurodęs vardo) teigė kalbėjęs su Janukovičium ir pasiūlęs jam nesinaudoti savo administracinėmis galiomis bei pinigais rinkimams laimėti, nes jis tą galįs padaryti ir švariais būdais. Jo teigimu, Janukovičiaus atsakymas buvo, kad „tokia yra Ukrainos politinė kultūra“ ir „tai yra normalūs politinės konkurencijos būdai Ukrainoje“.

Kaip šie rinkimai atsilieps Ukrainos-ES santykiams?

Pirminis ne tik šių rinkimų, bet ir visų pastarųjų įvykių Ukrainoje poveikis jau akivaizdžiai atsispindi Ukrainos-ES diplomatiniuose santykiuose. Jau prieš kurį laiką ES ir Ukraina planavo surengti aukšto lygio susitikimą lapkričio pabaigoje, kuriame turėjo būti pasirašytas naujas ES ir Ukrainos ekonominio bendradarbiavimo susitarimas. Deja, po penkiolikos metų, per kuriuos ES ir Ukraina kasmet organizuodavo aukšto lygio susitikimus, 2012-ieji gali būti pirmi, kai toks susitikimas neįvyks. ES ir Ukrainos aukščiausių vadovų susitikimas jau turėjo įvykti praėjusių metų spalio mėnesį, bet jis buvo atšauktas iš ES pusės norint parodyti nepasitenkinimą Julijos Tymošenko suėmimu. ES vadovai taip pat nevyko į Ukrainos organizuotą Europos futbolo čempionatą. Ir reikalai neina geryn.

Vis tik ES diplomatų nuomonės dėl bendradarbiavimo su Ukraina išsiskiria. Vieni jų teigia, kad norint parodyti nepasitenkinimą Ukrainos politine situacija „artimiausiu metu negalima Janukovičiui suteikti tokios laimės spausti aukščiausių ES lyderių rankas“. Kiti gi teigia, kad toks spaudimas Ukrainą gali pastūmėti į Baltarusijos tipo politinę izoliaciją, kuri bus žalinga Europai ilguoju laikotarpiu. Žodžiu, ES laukia sudėtingi sprendimai Rytų fronte.

Ką gi ES turėtų daryti?

Neseniai aptikau dviejų žymių Ukrainos politikos specialistų – Irynos Solonenko ir Andreas Umland – straipsnį apie tai, kokių konkrečių žingsnių turėtų imtis ES, norėdama suvaldyti esamą krizinę situaciją ir „grąžinti Ukrainą į Europą“. Kadangi jų mintys yra gana įdomios ir galėtų būti realių politinių sprendimų pagrindu, pasidalinsi jomis čia.

Pirmiausia, ES turi susitarti ir priimti oficialų dokumentą dėl to, kokias sąlygas Ukraina turėtų įvykdyti norėdama pasirašyti aukščiau minėtą susitarimą dėl glaudesnio bendradarbiavimo. Tai sukurtų ne tik spaudimą Ukrainai, bet ir padėtų jai aiškiai orientuotis, ko ES iš jos nori. Daroma prielaida, kad Ukrainai susitarimas su ES yra iš esmės naudingas, tik nėra aiškių gairių, kaip jį pasiekti.

Antra, ES turėtų pasirašyti susitarimus su Moldova ir Gruzija, kurios pastaruoju metu parodė pažangą demokratiniuose procesuose. Tai Ukrainai užtikrintų, kad ES nemeluoja ir iš tiesų nori bendradarbiauti su pažangą darančiomis valstybėmis.

Trečia, ES turėtų pagreitinti vizų liberalizavimo sistemą. Su tuo, mano nuomone, bus sunkiau – Vakarų Europos šalys jau bijo emigrantų iš naujųjų ES narių, ką jau kalbėti apie Ukrainą.

Ketvirta, ES turėtų aktyviau bendradarbiauti su vadinamaisiais Ukrainos „oligarchais“ ir bandyti patraukti juos į savo pusę. Toks pasiūlymas gal ir duotų rezultatų, bet skamba gana utopiškai. Juk bendraudami su Ukrainos oligarchais ES pareigūnai jiems parodytų diplomatinį palankumą ir draugiškumą. O kaip tik to ES dabar nenori ir neturi daryti.

Apibendrinant, ES dar tikrai nepadarė visko dėl to, kad Ukraina norėtų į ją integruotis. Kita vertus, yra teisybės ir tame, kad didelė Ukrainos dalis (rytinė) yra tiesiog kultūriškai artimesnė Rusijai nei Europai. Taigi, rytų ukrainiečiai tiesiog geriau jaučiasi draugaudami su Rusija, o ne su Europa, ir žaisdami pagal rusiškas politines taisykles. Liūdniausia dėl Vakarų Ukrainos, kurios gyventojai yra daug kuo labai artimi Europai (ir Lietuvai). Būtent dėl jų ES turi pasistengti ir padėti jiems grįžti į Europą.

 

Parengė Mantas Pupinis

Komentarai

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!