PRIEŠ: Pilietybė – ne prekė

Spausdinti Autorius: Daiva | 2013-09-25

Kad ir kaip plėstųsi teisė į pilietybę pasaulyje, tebevirškinančiame naujas migracijos galimybes, pilietybės šerdyje išlieka privilegija. Atsirandant naujiems migracijos srautams, pilietybės suteikimą persvarstyti būtina, bet laikas liautis vadinamąjį pilietybės liberalizavimą kreipti tik į dar didesnių teisių suteikimą jau privilegijuotiems.

Pilietybė šiuolaikinėse biurokratinėse valstybėse yra tapatybės dokumentu patvirtinamas tam tikras teisių ir pareigų rinkinys. Į jį įeina valstybės teikiama teisinė apsauga, teisė balsuoti ir būti išrinktam, teisė nustatytoje teritorijoje pasirinkti darbą ir gyvenamąją vietą, taip pat gali įeiti pareiga tarnauti kariuomenėje. Tačiau pareigų paprastai nebūna daug, o teisių – gausu, todėl valstybių, gerai įsitvirtinusių tarptautinėje politikoje ir prekyboje, pilietybės tampa paklausia preke. Galiausiai ir pačios valstybės neretai ima laikyti savo pilietybę konkurencingumo arba tarptautinės politikos įrankiu. Kai kurios, dosniai dalydamos pilietybes, prisitraukia sportininkų, kitos apdalija pasais už savo ribų gyvenančius bendrakalbius (Rumunija – Moldovos gyventojus, Vengrija – vengrakalbius aplinkinėse šalyse ir pan.).

Šią tendenciją galima aiškinti ar suprasti, bet ji nėra sektinas pavyzdys. Teisių rinkinys, įeinantis į pilietybę, sieja ne tik individą ir valstybę kaip biurokratinį aparatą, bet ir piliečius tarpusavyje, todėl juo švaistytis nederėtų. Tam tikros valstybės pasas leidžia dalyvauti politinių sprendimų priėmime. Nenorėčiau, kad asmenys, kurių niekaip nepaveiks jų balsavimo pasekmės, spręstų, kiek man reikės mokėti už sveikatos apsaugą. Nebūtų labai miela, jei Lietuvos pilietybę tik tam, kad galėtų dirbti Vokietijoje, įgiję asmenys spręstų, bus čia atominė elektrinė, ar ne. Asmens galimybės paveikti viešuosius sprendimus turėtų būti tiesiogiai proporcingos tam, kiek viešieji sprendimai veikia asmenį.

Nesupraskite klaidingai: aš už dvigubą pilietybę ir už platesnes teises „natūralizuotis“ asmenims, gyvenantiems atitinkamoje valstybėje. Taip pat manau, kad teisės nuolat gyventi ES valstybėse turėtų būti plečiamos ir vienodinamos (tai, kad Lietuvoje dirbantys ne ES piliečiai negali sudaryti neterminuotos darbo sutarties, nes darbdaviui kasmet reikia iš naujo įrodyti, kad neatsirado ES piliečio į tą darbo vietą, yra nereikalingas darbuotojų kankinimas). Tačiau nemanau, kad pasiekimai sporte ar net etninis ryšys turėtų būti tas matas, pagal kurį dalijami pasai. Kilmė – istoriškai atsiradęs pilietybės kriterijus, bet galbūt laikas jį persvarstyti ir daugiau dėmesio skirti ne praeičiai, o dabarčiai?

Pasų dalijimą už esamus ar būsimus nuopelnus sporte ar kitose pramoginėse srityse siūlyčiau apriboti, jei ne atsisakyti. Laikas suprasti, kad profesionalus sportas yra verslas, sportininkai – darbuotojai, ir kad to verslo produktai vieniems įdomūs, kitiems ne. Nemanau, kad porą kartų per metus ekranuose sublyksinti garsi sportininkė yra „vertingesnė“ valstybei nei eilinė imigrantė, kasdien lenkianti nugarą gamykloje ar plušanti universitete, kurią išties veikia mūsų, piliečių, priimami viešieji sprendimai.

Sakysite, suprastės Lietuvos pasirodymai tarptautinėse varžybose? Bet ar tikrai norime dalyvauti tame turguje? Užtenka, kad per sporto žinias girdime, lyg senoviniame vergų turguje, kad kažkoks klubas „nusipirko 21 metų 1,98 m ūgio žaidėją“. Pilietybės principas kviečia įvertinti valstybių komandas pagal tai, kokius atletus valstybė sugebėjo išugdyti, o ne įsigyti. Jei valstybė nesugeba išugdyti perspektyvių atletų, tegu susirūpina ugdymu, o ne krapšto pinigus ir eina į turgų.

 

Parengė Daiva Repečkaitė

Komentarai

Kitos naujienos

Tai buvo prieš keletą vasarų, kai susigundęs pasakojimais apie keturženkles algas eurais nutariau užsidirbti vasarą viename Olandijos mieste. Atlikęs paiešką nusprendžiau pasinaudoti darbo agentūros paslaugomis, tad kiti du gyvenimo mėnesiai buvo vienas puikiausių, nuostabiausių gyvenimo pasibjaurėjimų, kokius tik gali patirti jaunas žmogus.

Senovės Graikijos Tėbų miestą gynė ypatingi kareiviai. Elitinis Šventasis būrys buvo sudarytas iš 150 homoseksualių porų. Graikai vadovavosi paprasta logika – joks kareivis nepaliks savo meilužio mūšio lauke. Statistika patvirtino šį mąstymą, nes būrys buvo itin efektyvus kovose. 

Daugeliui buvo staigmena, kad užuot, kaip įprasta diplomatijoje, reiškusi „didelį susirūpinimą“ ir reikalavusi „imtis visų priemonių padėčiai ištaisyti“, Europos Komisija į Šveicarijos sumanymą griežtinti imigracijos taisykles sureagavo principingai.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!