Įspūdžiai iš Izraelio ir Palestinos

Spausdinti 2014-09-18

Mėlyna. Izraelyje mėlynos spalvos daug. Pavyzdžiui, daugelio namų durų staktos nudažytos skaisčiai mėlynai. Neatsitiktinumas. Tikima, kad mėlyna spalva saugo nuo nužiūrėjimo. Tačiau išgirdus vietinių pasakojimus, kaip, laikas nuo laiko, kur nors pakampyje vis nuduriamas koks tikėjimą afišuojantis žydas, ar pajutus tą nebylią įtampą, sukibirkščiavusią musulmono ir ultraortodokso žydo žvilgsnių sankirtoje, pasidaro aišku, kad vien mėlyna spalva šiuose kraštuose nepadės...

Prisimindama Pažadėtąją žemę, pirmiausia pagalvoju būtent apie ultraortodoksus žydus, kurių bendruomenė Izraelyje vienija daugiau nei pusę milijono gyventojų ir šis skaičius auga. Izoliuotose bendruomenėse besiburiantys ir religijai gyvenimą pašventę, juodus kostiumus dėvintys ir plačiabrylėmis skrybėlėmis pasipuošę bendruomenės nariai atkreipia visų atvykusiųjų dėmesį.

Ultraortodoksai žydai gyvena pagal galybę iš šventųjų knygų išskaitytų taisyklių: pirma apsimauti dešinįjį batą, o tik po to kairįjį, tačiau pirmiau užrišti kairiojo bato raištelius, o tik po to dešiniojo. Telefonus, internetą, televiziją ar nereliginę muziką jie paprastai sau draudžia. Vyrai savo laiką skiria Toros studijoms. Šeimą neretai išmaitina valstybės mokomos pašalpos ir moterys, kurios dažnai išaugina iki 12 vaikų. Vaikai mokyklas lanko, tačiau jų mokymas daugiausiai yra susijęs su religija. O pasiklydus Jeruzalės senamiestyje, ultraortodokso žydo kelio pasiklausti nepavyks, mat net akių kontaktas su likusia žmonijos dalimi (t.y. visų kitų (ne)tikėjimų atstovais) yra itin sąmoningai vengiamas.

Dėl riboto pasaulio pažinimo, bendruomenės uždarumo ir baimės netekti šeimos palikti šią bendruomenę pasirenka tik vienetai. Tačiau šiuo metu kuriasi vis daugiau tokių organizacijų kaip „Hillel – teisė rinktis“, padedančių ortodoksų bendruomenes palikusiems asmenims pradėti naują gyvenimą, mat jie pradeda nuo nulio: be pinigų, be klasikinio išsilavinimo, be galimybių įsidarbinti.

Jeruzalė. Viktorijos Raustės nuotr.

Kitoje tvoros pusėje gyvena kaimynas, kurio kalba kita, apranga kita, Dievas ir pasaulio suvokimas – kitas, o štai gatve dalintis reikia. Štai tų dalybų visi labiausiai ir vengia, tad ir vyrauja kategoriškas pasidalijimas kvartalais, mokyklomis, laisvalaikio leidimo vietomis.

Karstantis Jeruzalės miesto stogais, neįkainojama patirtis buvo sutikti dvi grupeles vaikų. 10-12 metų ultraortodoksų žydų atžalų buvo neįmanoma nepastebėti: galvas užsidengę kipomis (mažomis plokščiomis kepuraitėmis), su prie smilkinių paliktomis sruogomis – peisais – įsakymo laikymuisi pabrėžti ir apsiaustėliais, kurių kutai – cicės – ištraukiami ant drabužių.

Viktorijos Raustės nuotr.

Jie netruko įnikti į aršią politinę diskusiją su mano vietiniu bendrakeleiviu. Nežinia, ar dėl girdimų suaugusiųjų kalbų, ar dėl asmeninės patirties, bet šie vaikai neįtikėtinai drąsiai teigė: „Mes jaučiam, kad jie mūsų nekenčia, todėl mes irgi jų nekenčiam. Arabai yra mūsų didžiausi priešai. O priešų privaloma nekęsti“.

Kitoje stogo pusėje būrėsi minėtieji arabų vaikai. Tamsaus gymio, saulėje nugarintais veidais, sportiniais drabužiais ir nutrintais sportbačiais berniukai užsiiminėjo parkūru, bei demonstravo įvairiausius akrobatinius triukus.


Jeruzalė. Viktorijos Raustės nuotr.

Jafa – senasis uostas, iš kurio išaugo šiuolaikinis Tel Avivo miestas, organizuoja jūrų skautų stovyklas. Būtent čia yra kone vienintelė vieta, kur arabų ir žydų vaikai bendrauja peržengdami kultūrinius, religinius ir net kalbos barjerus. Panaudodami pavienius angliškus žodžius ir ženklų kalbą, jie bent kelioms valandoms užmiršta, kad priklauso skirtingiems pasauliams.

Prakalbus apie Jafos uostą, negaliu nepaminėti ir čia įsikūrusio „Nalaga'at“ centro: kavinė „Kapish“, kur dirba negirdintys darbuotojai, restoranas „BlackOut“, kur jus aptarnaus neregintys padavėjai bei pirmoji pasaulyje profesionali aklųjų-kurčiųjų teatro trupė „Nalaga'a“” (hebrajiškai „prašau paliesti“). Trupės pasirodymai – kontakto, gestų kalbos, pantomimos ir muzikos dariniai. Šiuo metu repertuare spektaklis „Ne vien tik duona“ , kurio metu scenoje minkoma, iškepama, bei kartu su žiūrovais valgoma (daugiau informacijos čia). Telaviviškame kultūrų margumyne ir religijų triukšme „Nalaga'at“ centro tyla ir tamsa tampa tikru brangakmeniu...

Kitas šalies fenomenas – gausybė mieste klaidžiojančių jaunučių kareivių: vaikinų ir merginų, atsainiai besinešiojančių automatus. Izraelis yra viena iš keleto šalių pasaulyje, kurioje karo tarnyba privaloma ir merginoms: pabaigus mokyklą joms privaloma atlikti dvejų metų tarnybą, o vaikinams –trejų metų. Ir iš tiesų žodžiai „kova“ ir „ištvermė“ šių kraštų vis nepalieka jau nuo seniausių laikų.

Masada. Eglės Raustės nuotrauka

Ar esate girdėję apie Masadą? Tai tvirtovė, prieš šimtus metų įrengta plokščio kalno viršuje, kurioje, pasak I amžiaus garsaus žydų istoriko Juozapo Flavijaus, gyveno 967 vyrai, moterys ir vaikai.

Anot iš kartos į kartą perduodamo pasakojimo, po kelerių metų pasipriešinimo žydai galiausiai suvokė nebesugebėsiantys įveikti romėnų, apsupusių tvirtovę, tad buvo nuspręsta geriau žūti, nei gyviems pakliūti į romėnų rankas. Burtų keliu iš visų Masados gyventojų buvo išrinkta dešimt vyrų, išžudžiusių visus tvirtovės gyventojus. Vėliau iš šių dešimties vyrų burtų keliu išrinktas vienas, nužudęs gyvus likusius devynis vyrus ir galiausiai nusižudęs pats. Nors legendos autentiškumas ginčytinas, čia pasitikti saulėtekių atvyksta keliautojai iš viso pasaulio. Visgi dėl labai sumažėjusių turistų skaičiaus, mes tą ankstyvą rytą saulę pasitikome ganėtinai tyliai.


O Palestina...

Pirma mintis ateinanti į galvą – saugumo patikros punktai (angl. „check points“), dėl kurių jiems 30 minučių kelionė tampa 4 valandų kelionė aplinkkeliais. O štai teiraujantis vietinių palestiniečių apie patogiausią prieigą prie Negyvosios jūros, dažniausias atsakas buvo pykčio ir liūdesio mišinys: „Nežinau, mums ten negalima. Jie gražiausias mūsų vietas užgrobė“.

Šviesioms lietuvaitėms Palestinoje dėmesio sulaukti nesunku, tad ilgainiui ignoravimas tampa natūraliu atsaku. Bet štai mus susistabdęs palestinietis taksistas netikėtai graudžiai paprašė: „Jeigu mes jūsų ko nors paklausiame, būkit geri, nebijokit ir atsakykit. Mes nieko blogo nenorim“. Per kelias sekundes pajaučiau nuoskaudą, kurią šie žmonės nešiojasi dėl stereotipų ir įtarumo, į kuriuos pasaulis taip stipriai įsikibęs.

Tiek Palestina, tiek Izraelis sezono metu apleistas turistų atrodė gana liūdnai. Mes nesuprantame, todėl bijome. Bet dėl visų neįkainojamų patirčių ir to viltį beprarandančio palestiniečio akių, visgi norisi suprasti ir norisi sugrįžti.

Eglė Raustė

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Sausio 7-ąją Paryžiuje, satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ biure, per redakcijos kasdienį susitikimą buvo nušauti dvylika žmonių, įskaitant du pareigūnus, savaitraščio vyriausiąjį redaktorių Stephane’ą Charbonnier ir tris karikatūristus. Pagal aukų skaičių tai buvo didžiausias išpuolis šalyje per pastaruosius 50 metų.

Tema: Euras

Vaikščiodamas su žemėlapiu turistiniais maršrutais nepajausi šalies pulso, nesužinosi, kaip gyvena vietiniai žmonės ir nepatirsi įdomių nutikimų, kurie išvers iš koto namie likusius draugus. „Workaway“ – pasaulinis tinklas, siūlantis keisti požiūrį į keliavimą ir pažinti kitas šalis dirbant. Tai nėra darbas griežtąja prasme, atlyginimo čia niekas nemoka, tačiau už kelias valandas savanoriško darbo, gali gauti lovą ir maisto, o tai juk jau visa ko pradžia.

Skaitytojai praėjusį mėnesį labiausiai įvertino tekstą apie kelionę pėsčiomis 800 kilometrų – „Camino de Santiago: 800 km pėsčiomis Ispanijos keliais ir pakelėmis“.

Tema: Kultūra

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!