Gyvenimas (vėl) (kažkaip) gerės?

Spausdinti 2013-05-16

Praeitą savaitę ES pristatė 12 žingsnių, kaip turėtų būti gerinamas ES piliečių teisių užtikrinimas. Verta prisiminti, kad 2013-ieji yra paskelbti ir piliečių metais, siekiant geriau žmones supažindinti su turimomis teisėmis ir aktyviai jomis naudotis. Be asmeninės naudos mums patiems, toks piliečių stiprina ir daro legitimesniu ir patį ES projektą.

ES piliečių teisės, įtvirtintos ES sutartyje, papildo nacionalines piliečių teises, ir yra skirtos saugoti žmones jiems tvarkant bet kokius reikalus tarpvalstybiniu lygmeniu (nuo apsipirkimo internetu iki stažuočių užsienio šalyje).

Dar 2010 m. Europos Komisijos Pilietybės ataskaitoje buvo nurodyta, jog ES piliečiai savo teisių nežino ir dėl to jomis nesinaudoja– tada ir buvo pasiūlyta mintis 2013 m. skelbti piliečių metais.  Šiemet  bus skelbiama nauja Pilietybės ataskaita, kurioje, tikimasi, išryškės geresni rezultatai. 2013 m. paskelbimas Piliečių metais svarbus todėl, kad jau 2014 m. vyks rinkimai į Europos Parlamentą, o simboliškas dėl ES Pilietybės dvidešimtmečio – 1993 m. ši sąvoka buvo įvesta Mastrichto sutartimi. Kaip minėjau, tikintis padidinti gyventojų informuotumą apie savo teises, tikimasi ir aktyvesnio jų dalyvavimo artėjančiuose EP rinkimuose, kurie tarp kitų daugumoje ES šalių narių vykstančių rinkimų yra bene mažiausiai populiarūs.

Geresnių rezultatų Pilietybės ataskaitoje galima tikėtis ir dėl to, kad trečiojoje metinėje 2012 m. ES pagrindinių teisių chartijos taikymo ataskaita apibendrina, jog ES kuria vis nuoseklesnę sistemą, kaip turi būti ginamos ES piliečių teisės. Europos pagrindinių teisių chartija tapo teisiškai privaloma 2009 m., įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, o po metų Komisija priėmė strategiją, kaip užtikrinti sėkmingą Chartijos įgyvendinimą. Kadangi tai, jog Chartijai vos prieš trejus metus tapus pirminės teisės šaltiniu, teismai šalyse narėse jau ją naudoja su ES susijusiais atvejais, yra laikoma geru ženklu.

Tačiau grįžkime prie piliečių teisių ir naujų Komisijos pasiūlytų žingsnių. Sąjungai vis dar kenčiant ekonominės krizės padarinius ir aukštą nedarbą, yra ypač svarbu ES piliečiams sudaryti kuo geresnes mobilumo sąlygas bei galimybes pritaikyti savo žinias bei įgūdžius be kurioje šalyje nepatiriant papildomų sunkumų.

Dėl to bus siekiama, kad nuo šiol visi, ieškantys darbo užsienio šalyje, ilgiau negu tris mėnesius galėtų gauti savo gimtosios šalies bedarbio pašalpą. Taip pat bus siekiama spręsti tikrai opią stažuočių problemą: jei patys nesate to patyrę, tai tikriausiai bent girdėjote nusiskundimų apie tai, kaip darbdaviai stažuotojus išnaudoja kaip nemokamą darbo pakaitalą, o ne suteikia tuo metu reikalingų žinių ir praktikos ir niekaip neprisideda prie stažuotojo tolimesnės karjeros formavimo.

Kitas žingsnis – mažinti biurokratizmą ir palengvinti tapatybės įrodymą keliaujant kitoje šalyje, taip pat palengvinti automobilių techninės apžiūros dokumentų pripažinimą ES mastu. Tarp siūlomų žingsnių nurodoma ir geresnė pažeidžiamų visuomenės grupių apsauga: pirma, bus stengiamasi geriau užtikrinti neįgalių ES piliečių naudojimąsi  Europos neįgaliojo asmens pažymėjimo teikiamais privalumais; antra, bus kreipiama daugiau dėmesio į įtariamų padarius nusikaltimą asmenų procesines teises. Dar viena sritis, vis svarbesnė didelei daliai piliečių – internetinė prekyba. EK užsibrėžė įdiegti sistema, kuri skaitmeninių produktų prekybą padarytų skaidresne, o piliečiams leistų palyginti analogiškų produktų kainas tarpvalstybiniu lygiu. Taip pat bus stengiamasi paprastinti ginčų dėl mažų sumų, apsiperkant internetu, sprendimus, ir padėti piliečiams tokiu atveju greičiau atgauti pinigus. Siekiant toliau gerinti piliečių informuotumą apie ES, šalių narių vietos lygmens administracijos darbuotojams bus teikiami e.mokymai apie tai, kaip ir kur su savo klausimais teisingai nukreipti piliečius.

Bene svarbiausias žingsnis – EK stengsis, jog šalys narės nebegalėtų riboti piliečių balsavimo teisės šiems persikėlus į kitą šalį. Šiuo metu EK tokią praktiką vertina kaip savotišką šalių „bausmę“ savo piliečiams už tai, kad šie emigravo, tačiau toks klausimas visuomet sukelia daug diskusijų: ar gyvenamąją šalį pakeitusiam asmeniui derėtų palikti tokias pačias teises reikšti nuomonę vietos rinkimuose, ar gyvenamoji vieta niekaip neįtakoja demokratinio dalyvavimo?

Tema plati, tačiau aš šiuo atveju palaikau EK poziciją – neteisinga būtų apibrėžti, kad emigracija yra lygi atsiribojimui nuo gimtosios šalies politinio gyvenimo; o tais atvejais, kai lygybės ženklą dėti galima, piliečiai ir patys turėtų būti mažai suinteresuoti naudojimusi tokia teise. Taigi, ES toliau juda liberaliu kliūčių mažinimo kasdieniame gyvenime keliu – o mano ir kitų euro-optimistų nuotaikos ir toliau gerėja. 

Parengė Ieva Kazakevičiūtė

 

Komentarai

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!