Vokietijos finansų ministras: ES nėra pakankamai legitimi, kad spręstų dėl nacionalinių bankų likimo

Spausdinti Autorius: Mantas | 2013-05-14

Eurobloge jau esu nemažai rašęs apie euro zonos valstybių norą sukurti bankų sąjungą. Tokia sąjunga labiausiai prisidėtų prie pasitikėjimo Europos Sąjungos bankų sistema stiprinimo bei padėtų tvirtus pamatus ateities euro zonos ekonomikai. Žinoma, bankų sąjunga tikrai nepadės įveikti krizės. Ji greičiau sukurs institucinę sistemą, kuri neleis bankams ir jų vadybininkams "išsidirbinėti" (t.y. per daug rizikuoti spekuliuojant svetimais pinigais, tikintis, kad vis tiek bus išgelbėti mokesčių mokėtujų pinigais, nes yra "per dideli, kad bankrutuotų"). 

Trumpai: kaip veiks bankų sąjunga? 

Esminis bankų sąjungos tikslas - įveikti užburtą ratą, kuriame silpnos nacionalinės bankų sistemos kenkia valstybių fiskalinėms pozicijoms (t.y. biudžeto deficitui ir skolai), o toks nacionalinių valstybių "skurdumas" mažina pasitikėjimą nacionalinėmis bankų sistemomis. Pirmuoju atveju atsitinka taip, kad valstybės privalo didinti savo skolą ir biudžeto deficitą norėdamos gelbėti bankus. Jokia Vyriausybė negali leisti, kad šalyje neliktų nė vieno banko! Antruoju atveju tarptautiniai skolintojai nepasitiki nacionaliniais bankais, kai mato, kad juos "globojančios" vyriausybės jau ir taip iki kaklo prisiskolinusios. 

Taigi, praėjusių metų liepos mėnesį euro zonos šalys žengė pirmą žingsnį šios problemos sprendimo link. Buvo susitarta dėl bankų sąjungos įkūrimo. Pasižiūrėjus atgal matosi, kad per metus padarytas tikrai didelis darbas. Iš susitarimo, kurį pernai pavadinau "skambiu, bet miglotu", bankų sąjungos idėja per metus buvo paversta labai konkrečiomis institucijomis ir aiškiai išdėstyta popieriuje. Ją sudarys trys mechanizmai. Pirma, visi euro zonos bankai bus įtraukti į vieningą bankų priežiūros mechanizmą, kuriame didžiausią galią ir paskutinį žodį turės ECB. Antra, bankų gelbėjimo sistema užtikrins, kad bankroto atveju bankas nesukels didesnių problemų nei valstybei, kurioje veikia, nei visai euro zonos ekonomikai. Tai bus užtikrinta aiškiomis banko uždarymo taisyklėmis, lėšų uždarymo administravimui užtikrinimu ir kitais būdais. Trečia, Europos indėlių draudimo fondas užtikrintų, kad kiekvieno piliečio ES bankuose laikomi indėliai (iki tam tikros sumos, greičiausiai 100 tūkst. eurų) būtų apdrausti ES lygmeniu. Šiuo metu atskiros valstybės yra apsiėmusios tai užtikrinti, bet ne visada joms tam užtenka finansų (Kipro atvejis).

 Planą turime tikrai neblogą. ES valstybės anskčiau buvo nusprendusios, kad bankų sąjunga pradės pilnai veikti nuo 2014 metų pradžios, bet ES kaip visada atsiranda įvairiausių trukdžių - naujausiu sprendimu bankų sąjungos pradžia atidėta 2015 metams. Tačiau naujausias Vokietijos finansų ministro pareiškimas gali įnešti dar neaiškumo. 

Wolfgang Schauble: reikia keisti ES sutartį! 

Šios savaitės pirmadienį Wolfgang Schauble, Vokietijos finansų ministras ir apskritai vienas įtakingiausių ES ekonomistų, išsakė mintį, kad sklandžiam bankų sąjungos veikimui yra būtina pakeisti ES sutartį. Šiek tiek keista tai girdėti iš jo. Apskritai šis politikas ES lygmeniu (nesu tikras dėl nacionalinio lygmens) yra žinomas kaip griežtas finansinis koservatorius, nelinkęs keisti žaidimo taisyklių bei dažniau mėgstantis naudotis jau turimais įrankiais. Jeigu jis šiuo metu nusprendė siūlyti keisti sutartį ir taip įnešti daugiau neaiškumo į euro zonos ekonomiką, priežastys turėtų būti rimtos. 

Tai kokie yra Schauble argumentai? Jie yra iš esmės ne ekonominiai, o politiniai. Vokietijos Vyriausybė dar kartą tiesiai šviesiai išsako tai, ką dažnai nutyli ES institucijos: ES nėra valstybė, atstovaujanti konkrečią politinę bendruomenę (tautą), ir todėl neturi teisės kištis į Europos tautoms gyvybiškai svarbius klausimus. 

Ką konkrečiai jis turi omenyje? Jis siūlo "dviejų žingsnių" planą. Schauble pritaria šioms viršnacionalinėms institucijoms: vieningam bankų priežiūros mechanizmui ir ES indėlių draudimo fondui. Jo nuomone, šios institucijos turi pradėti darbą kuo greičiau (tai būtų pirmasis žingsnis). Tačiau Vokietijos finansų ministras nusprendė priešintis viršnacionaliniam (ES lygmens) bankų gelbėjimo fondo įkūrimui.

 Schauble teigimu, bankų gelbėjimas kol kas turi būti paliktas nacionalinėms valstybėms. Jo argumentavimas yra labai paprastas. Bankams žlungant ar juos pertvarkant žmonės praranda santaupas ir darbus. Schauble yra tvirtai įsitikinęs, kad savo piliečiais tokiu atveju turi rūpintis nacionalinės valstybės, nes viršnacionalinės organizacijos (tokios kaip ES) tam neturi nei teisės, nei pakankamos atjautos. Todėl Vokietijos finansų ministras pradžioje siūlo sukurti bankų gelbėjimo fondą, kuris nevirstų viršnacionaline institucija, galinčia nurodinėti valstybėms, tačiau būtų valdomas "tarptautinio ekonomistų tinklo", t.y. ES valstybių atstovų. Tai sulėtintų sprendimų priėmimą, tačiau būtų politiškai teisinga. Anot Schauble, "ES neturi demokratinio legitimumo, leidžiančio užtikrinti sprendimų laikymąsi. Jos istorinės šaknys yra jaunos". Būtent todėl jis ir siūlo keisti sutartį - visų ES valstybių susitarimas suteikti ES institucijoms teisę gelbėti ir pertvarkyti bankus būtų vienintelis įmanomas minėto legitimumo patvirtinimas. Ir tik tada ES įgytų teisę kurti vieningą ES bankų gelbėjimo mechanizmą, kuris būtų antrasis Schauble plano žingsnis. O iki tol bankai turėtų būti gelbėjami arba nacionalinių Vyriausybių, arba anksčiau minėto tarptautinio tinklo, jei jam pavyktų susitarti.

 Papildoma informacija: sutarčių keitimas turi šalutinį poveikį 

Toks sumanymas gali sukelti didelių su bankų sąjunga nesusijusių problemų. ES istorija aiškiai rodo, kad kai pasiryžtama keisti Sąjungos sutartis, neapsieinama su smulkiais (ar netgi dideliais) pakeitimais vienoje srityje. Tokiu atveju greičiausiai būtų sušaukta Europos konvencija, kurios metu galėtų būti nuspręsta dėl daugiau pakeitimų. Šiuo metu, kai ES išgyvena ne tik ekonominę, bet ir pasitikėjimo krizę, keisti sutartis gali būti ypač pavojinga. Šalių nuomonės gali stipriai išsiskirti įvairiose srityse. Ir netgi pasiekus susitarimą bent keliose šalyse neužteks sutarties ratifikavimo parlamentuose, o reikės organizuoti referendumus. Istorija rodo, kad bent vienas referendumas dažnai būna nesėkmingas. Šiuo metu ES tikrai negali sau to leisti.

Parengė Mantas Pupinis

Komentarai

Kitos naujienos

Senovės Graikijos Tėbų miestą gynė ypatingi kareiviai. Elitinis Šventasis būrys buvo sudarytas iš 150 homoseksualių porų. Graikai vadovavosi paprasta logika – joks kareivis nepaliks savo meilužio mūšio lauke. Statistika patvirtino šį mąstymą, nes būrys buvo itin efektyvus kovose. 

Bulgariją apgaubė užsieniečio, pasiryžusio išpirkti žemę, šešėlis. Taip rašė vienas bulgarų apžvalgininkas prieš šių metų pradžią, kai šalis turėjo panaikinti draudimą žemės ūkio paskirties plotus parduoti užsieniečiams.

Baimė būti „nupirktiems užsieniečių“ tarp mažesnių Europos Sąjungos (ES) šalių nenauja. Rytų Europoje ji labai gyva, Vakaruose šis klausimas mažai ką jaudina.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!