Skalūnų dujos ES – europarlamentarų nerimas

Spausdinti Autorius: Vija | 2012-08-28

Kaip didelis sunkiai įsipuškuojantis traukinys Europos Sąjunga pagaliau pradėjo puškuoti apie skalūnų dujas. Taip, pati Europos Sąjunga – jos institucijos, o ne paskiros ES narės.

Europos Sąjungos teisės aktų, Europos Parlamento narių veiklos ir taip toliau duomenų bazėje Eur-lex įvedus žodžius „skalūnų dujos“ (angl. shale gas) viso labo teparodo 18 rezultatų. Ir pirmasis rezultatas pasirodo tik 2008 metais, tada – pauzė – ir 2011 pasipylė užklausimai iš europarlamentarų Komisijai, Europos Parlamento komitetų ataskaitų rengimas ar paminėjimas posėdžių salėje. Dar išsamiau paveikslą pateikia tinklalapis, kuriame rodomi visi europarlamentarų klausimai Komisijai ir jos atsakymai. Dabartinėje EP kadencijoje (2009–2014) europarlamentarai jau uždavė 54 klausimus apie skalūnų dujas Europoje, 2004–2009 metų kadencijoje toks klausimas buvo vienintelis, o dar ankstesnėje kadencijoje – nė vieno.

Lyg iki šiol skalūnų dujos būtų neegzistavusios ir nieko nedominusios.

Skalūnų dujos – tai vadinamosios nekonvencinės dujos, jos išgaunamos iš skalūnų uolienos, į gręžinius purškiant vandenį su chemikalais ir smėliu, kad, uolienai skilus, išeitų dujos. Tai vadinama hidrauliniu skaldymu (angl. hydraulic fracturing).

Būdama skalūnų dujų pirmūne, Amerika taip pat parodė prastą pavyzdį pernelyg liberaliai reguliavusi skalūnų dujų išgavimą (bendrovės neprivalėjo atskleisti visų su vandeniu purškiamų chemikalų). Todėl šioje šalyje pasitaikė ir atvejų, kai geriamas vanduo iš krano gyvenvietėse šalia skalūnų dujų išgavimo vietų tapo degiu. Taip nutiko, matyt, chemikalams ar dujoms patekus į vandens rezervuarus.

Tad pirmiausia, ko sunerimę europarlamentarai pradėjo klausti Komisijos – ar Europos Sąjungoje pakankamai gerai reguliuojama būsima skalūnų dujų rinka. Atsakymas kol kas neaiškus.

Skalūnų manija iš JAV

Skalūnų dujos apskritai pasaulyje išgaunamos jau kurį laiką. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios dabar laikomos skalūnų dujų išgavimo pavyzdžiu, pramoniniu mastu skalūnų dujas pradėta mėginti išgauti nuo maždaug aštuntojo dešimtmečio (kai mes dar buvome Sovietų Sąjungoje). Norėdami sumažinti priklausomybę nuo importuojamos energijos, amerikiečiai taip įsismagino siurbti tokias dujas, kad kažkada dujų importavimui statytus suskystintų dujų terminalus teko keisti į eksportavimo terminalus, o JAV Energetikos informacijos agentūros (EIA) prognozėmis, dujų pasiūla JAV gali apskritai viršyti paklausą 2016 metais.

Tada amerikiečiai sėdo į lėktuvus ir su skalūnų dujų idėjomis atskrido į Europą, kur gavo licencijas tyrimams kai kuriose ES šalyse.

Tai, kad Europoje skalūnų buvo, nieko nauja – mūsų broliai estai, pavyzdžiui, ir dabar gamindami elektrą degina pačius bituminius skalūnus, verčia į dangų juodus debesis, taip žalodami gamtą, už ką juos plaka Briuselis. Esu girdėjusi, kad estai sovietiniais laikais net skalūnų dujas išgaudavo, bet nežinau, kaip patikrinti, ar tai ne pasaka, internete nieko apie tai neradau.

Tačiau vėlgi ta pati IEA sudėjo viską į vieną ir pernai balandį išleido studiją, kuri „apvertė dujų pasaulį aukštyn kojomis“, preliminariais duomenimis nurodė, kad 32 pasaulio šalyse gali būti 48 skalūnų dujų rezervai. IEA, be kita ko, paskaičiavo, kad jeigu būtų patvirtinta, kad yra ir techniškai įmanoma išgauti skalūnu dujas jų nurodytose vietose, pasaulio apskaičiuoti galimi išgauti dujų ištekliai padidėtų 40-čia procentų. Amerikiečių bendrovės darbavosi Europoje, lankėsi su vizitais pas politikus ir kreipėsi, kad gautų tyrimų licencijas jau ir metais anksčiau iki šios studijos paviešinimo.

Europa sujudo

EIA žemėlapyje buvo parodyta, kad skalūnų dujų gali būti ir Lietuvoje bei mūsų kaimyninėje Lenkijoje. To, regis, tereikėjo, ypač lenkai ir šiek tiek lietuviai pasiraitojo rankas ir išėjo ieškoti skalūnų dujų, o tiksliau, išdavinėti tiriamųjų gręžinių licencijas. Tyrimų rezultatai – dar tik ateityje. Tuo tarpu kitos šalys, kuriose galimai yra skalūnų dujų, reagavo ne taip pakiliai, pavyzdžiui Prancūzija ir Bulgarija, kurios uždraudė naudoti hidraulinį skaldymą siekiant išgauti skalūnų dujas. Beje, Bulgarija lygiai taip pat priklausoma nuo rusiškų dujų kaip Lietuva bei Lenkija, bet į skalūnų dujas pažvelgė kitaip nei mūsų politikai. Rumunija bei Čekija taip pat svarstė uždrausti hidraulinį skaldymą.

Kitaip tariant, kiekviena ES šalis reagavo taip, kaip norėjo, jokios bendros ES pozicijos, nuostatos, išreikšta nebuvo. Į tiesioginį vieno europarlamentaro klausimą, ką Komisija mano apie skalūnų dujas Europoje, Komisijai mandagiai išsisuko („mes žvelgiame į tai neutraliai“).

Be to, Europos Komisija sunerimusiems europarlamentarams atsakė užsakydama studiją, kuri parodė, kad bent dabartinėje stadijoje, kai tik vyksta tyrimai dėl skalūnų dujų, jau esamo europinio reglamentavimo užtenka (naudojamų chemikalų reglamentavimo, išteklių išgavimo reglamentavimo, aplinkos apsaugos teisės aktų ir taip toliau). Tad naujų direktyvų ar reglamentų specialiai skalūnų dujoms kol kas neva nereikia. Visgi eurokomisaras Guentheris Oettingeris užsiminė, kad kažkokie bendri reglamentai ES mastu skalūnų dujų išgavimui gali būti rengiami.

Informacijos kampanija

O neseniai Europos Komisija žengė dar šiokį tokį žingsnį dėl skalūnų dujų Europoje. EK Generalinis direktoratas paskelbė kvietimą iki spalio 15 dienos teikti pasiūlymus finansavimui gauti, kuris būtų naudojamas rengiant informacijos kampanijas apie skalūnų dujas. Pinigus šiai kampanijai šių metų ir 2013 metų ES biudžete paskyrė Europos Parlamentas, atkreipęs dėmesį, kad nors Europoje jau išduodamos licencijos galimų skalūnų dujų telkinių tyrimams ir vyksta aršios diskusijos, reikia pradėti informacines kampanijas, kol pramoninis šių dujų išgavimas dar neprasidėjo.

Be to, Komisija užsakė dar tris studijas, kurios turėtų būti baigtos netrukus, apie galimą skalūnų dujų įtaką Europos rinkai, įtaką klimato kaitai ir siekiant nustatyti galimas grėsmes aplinkai bei žmogaus sveikatai Europoje.

Iš viso šioms informacinėms kampanijoms apie skalūnų dujas numatyta 200 tūkstančių eurų (diskusijų rengimas būtų bendrafinansuojamas, tad jų rengėjai taip pat turėtų prisidėti savo lėšomis). Komisija tikisi, kad bus surengti 5-6 vieši klausymai. Prašymus pateikti gali tik viešosios institucijos (privatūs asmenys negali) ir tik iš šalių, kuriose planuojami skalūnų dujų projektai.

Pagal tai, kaip suformuluotas kvietimas, išeina, kad tiks tose šalyse, kuriose jau nutarta vykdyti skalūnų dujų projektus, piliečiai bus kviečiami diskusijai (o kas bus, jeigu po diskusijų piliečiai visai nebenorės skalūnų dujų?). Be to, tose šalyse, kurios atsisakė skalūnų dujų išgavimo – Prancūzija, Bulgarija, gal pakeliui ir Rumunija ar Čekija – ten „koordinuotų diskusijų“ nevyks.

Kadangi šalių, kuriose rimtai rengiamasi išgauti skalūnų dujų, ES yra nedaug, o tarp jų yra ir Lietuva, gal tokią informacinę kampaniją išvysime ir Lietuvoje. Ir nors Europos Parlamentas, regis, stumia vežimą prieš arklį (reikalauja reguliavimo iš EK dar iki pramoninio skalūnų dujų išgavimo pradžios), Komisija, panašu, renkasi leisti rinkai kurtis, o tada pažiūrėti, kaip ją reguliuoti ES mastu.

Parengė Vija Pakalkaitė 

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!