Žaidimas „Kas paliks euro zoną“?

Spausdinti Autorius: Vija | 2012-09-28

Turbūt nei viename žaidime nėra taip, kad dalyvis turi palikti aikštelę ne todėl, kad yra silpniausias, o todėl, kad yra stipriausias. Tačiau taip yra didžiajame euro zonos gelbėjimo žaidime kaip išgelbėti euro zoną“ dabar akys atsisuko į euro zonos pirmūnę Vokietiją. 

Milijardierius George‘as Sorosas neseniai kalbėdamas su „Financial Times“ pasiūlė Vokietijos Vyriausybei rinktis: arba išvesti euro zoną iš recesijos, skatinti augimą, sukurti bendrą mokestinę instituciją ir garantuoti bei išleisti bendras euro zonos obligacijas, arba „kad išgelbėtų Europos ateitį“, palikti euro zoną.

„Vadovauti arba išeiti: tai teisėtas sprendimas, kurį turės padaryti Vokietija. - pareiškė jis. – Arba savo likimą reikia susieti su Europos likimu, prisiimti grėsmę nuskęsti arba kartu išplaukti, arba reikia palikti euro zoną, kadangi, jeigu Vokietija iš jos išeitų, euro zonai būtų geriau“.

Anot jo, jeigu Vokietija ir toliau skatins taupymo politiką, sustiprins dabartinį nuosmukį, pačiai Vokietijai ilgalaike prasme būtų geriau pasitraukti iš euro zonos. Anot jo, jeigu bus toliau reikalaujama Ispanijos ar Italijos griežtai taupyti, euro zona bus dar labiau padalyta į skolininkus ir skolintojus, taps „dviejų greičių Europa visam laikui“. Toks susiskirstymas, anot jo, anksčiau ar vėliau suskaldytų visą euro zoną. Jeigu Vokietija paliktų euro zoną, politiškai tai prilygtų tragedijai, pripažino jis.

G.Sorosas – ne vienintelis, garsiai išsakęs mintį, kad būtent Vokietija turi išeiti iš euro zonos. Tokių pasvarstymų daug. Pavyzdžiui, analitinio portalo „Reason 24/7” redaktoriaus pavaduotojas Matthew Feeney‘jus teigė tą patį, bet parėmė kitais argumentais. Vokietija esą turėtų galvoti apie save pačią ir kodėl gi ji turėtų mokėti už kitų šalių padarytas fiskalinės politikos klaidas. Vokietija yra pagrindinė finansinės pagalbos kitoms vargstančioms euro zonos narėms teikėja ir mokėjo už kitų šalių neatsakingą politiką, ginčija jis. Būtent Vokietijos, o ne Graikijos, pasitraukimas iš euro zonos, anot Feeney‘jaus būtų vienintelis moraline prasme pateisinamas pasitraukimas.

Kas tada nutiktų?

Visko, kas nutiktų, jeigu Vokietija paliktų euro zoną, iš anksto prognozuoti neįmanoma. Tačiau yra įvairių spėjimų. Pasaulinės investicijų bendrovės „Citadel“ įkūrėjas Kennethas Griffinas ir Čikagos universiteto ekonomistas Anil Kashyap „The New York Times“ svarstė, kad, jeigu Vokietija vėl grįžtų prie doičmarkės, euro vertė (jau be Vokietijos) iš karto smuktų.

Čia galima pridėti, kad kitų valiutų atžvilgiu smuktų ir lito vertė, nes litas fiksuotu kursu susietas su euru.

Euro nuosmukis, pasak jų, padėtų vargstančioms euro zonos ekonomikoms, tokios kaip Graikija, Italija ir Ispanija, nes suteiktų jos finansinio lankstumo. Kitų valiutų atžvilgiu pigesnis euras neva suteiktų konkurencingumo šių šalių ekonomikoms, nes jų prekės taptų pigesnės už euro zonos ribų. Tai padidintų užimtumą. Silpnesnis euras neva padrąsintų ir užsienio investicijas šiose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijos nekilnojamojo turto rinkoje. Jeigu į šias šalis pradėtų plaukti pinigai, investuotojai rinkose, kurių nerimas brangina šių šalių vyriausybių skolinimąsi, esą apsiramintų, nes matytų, kad, tarkime, Ispanijos bankai turėtų mažiau nuostolių dėl išduotų paskolų turtui įsigyti.

Pasak jų, jeigu Vokietija ir pasitrauktų iš euro zonos, tai neišspręstų vargstančių euro zonos narių skolų problemų, tik išloštų joms daugiau laiko ir veiksmų laisvės atkurti ekonomiką, reformuoti darbo rinką, surinkti daugiau mokesčių.

Kadangi Vokietijos ekonomika stipri, jos perėjimas prie doičmarkės neva nesukeltų nuostolių jos skolintojams, nes Vokietija neva būtų pakankamai stipri ekonomiškai, kad išlaikytų paskolas eurais.  Visai kitaip nutiktų, jeigu euro atisakytų Graikija ir įsivestų drahmą. Manoma, kad Graikija ir skolas pervertintų drahma, o drahmos vertė iš karto smuktų, kartų smuktų ir skolų Graikijai vertė.

Bardo koledžo Jungtinėse Amerikos Valstijose Levy Ekonomikos institutas dar 2011 metais pamėgino sudėlioti, kas įvyktų, jeigu Vokietija paliktų euro zoną. Jeigu taip nutiktų, Vokietijos bankinė sistema esą būtų išgelbėta bet paaukojus šios šalies eksportą. Naujai įvesta doičmarkė turbūt taptų „saugiu prieglobsčiu“ – valiuta, į kurią investuotojai investuoja, kai kitur tampa pernelyg rizikinga, tad dėl didėjančios paklausos doičmarkė brangtų. Eurui pingant pačiai Vokietijai būtų lengviau grąžinti jos skolas gautas eurais. Tačiau Vokietijos augimas galėtų visai sustoti, nes didelę dalį augimo atneša būtent eksportas, kuris taptų per brangus pirkėjams užsienyje, pavyzdžiui, vokiški automobiliai. Šiame scenarijuje Vokietijai taptų beveik neįmanoma sumažinti biudžeto deficitą, ką jau kalbėti apie perteklių.

Nemanau, kad Vokietija paliktų euro zoną, nes vokiečiai, regisi, jaučiasi morališkai įsipareigoję gelbėti Europą ir euro zoną. Kartą kalbėjau su vienu doktorantu iš Vokietijos, kuris patvirtino, kad tas vokiečių vidinis įsipareigojimas padėti Europai tęsiasi nuo dviejų pasaulinių karų, nes jie vis dar jaučiasi kalti. Tačiau visi pasvarstymai apie tai, kad būtent Vokietija, o ne Pietų Europos šalys, turėtų išeiti iš euro zonos, kyla būtent dėl to, kad Vokietijos ekonomika laikosi per gerai, ji per stipri, ir ji stiprina eurą, kuris sustiprėjęs neleidžia vargstančioms ekonomikoms atsigauti padidinus eksportą. Todėl Vokietija skatinama palikti žaidimų aikštelę todėl, kad joje žaidžia per gerai.

 

Parengė Vija Pakalkaitė

Komentarai

Kitos naujienos

Laukiant jau už mėnesio prasidedančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus centre praeitą savaitę buvo oficialiai atidaryti Europos namai, kuriuose įsikūrė Europos Komisijos atstovybė, Europos Parlamento informacijos biuras bei Europos lyčių lygybės institutas. 

Šį trečiadienį Europos Komisija turi paskelbti, ką Briuselio specialistai mano apie kiekvienos šalies planus auginti ūkį, neišklysti iš tvaraus augimo, ar išlaidavimo planus. Kitaip tariant, mes akį į mūsų biudžetą ir nuspręs, ar viskas protingai paskaičiuota ir nepersistenga su išlaidomis.

Posakis, kad „meilėje ir kare nėra taisyklių“ tik iš dalies teisingas – bent jau kare tam tikros taisyklės egzistuoja. Jos nusistovėjo per daugelį amžių kovų, paliaubų, derybų ir taikos, kuri kai kuriose pasaulio dalyse vis dar tokia trapi.

Tema: Aštrumas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!