Pornografija, kurią like’ina ir mamos

Spausdinti 2014-08-18

„Food porn” – terminas, kurį 1984 metais pasauliui pristatė Rosalind Coward. Knygos „Moters troškimas” autorė teigia, kad siekis sukurti ir patiekti nepriekaištingą patiekalą yra savo noru atliekamas ir malonumą teikiantis patarnavimas kitiems, o žodžių junginyje „maisto pornografija” atsispindi visi tie aspektai. Mūsų laikais šiuo terminu apibūdinamos „nuodėmės vertų” patiekalų nuotraukos, viešinamos „Facebook”, „Instagram”, „Twitter” ir kituose socialiniuose tinkluose.

Maisto pornografijos ištakos ir vis dar aktyviausi propaguotojai – Azijos šalių gyventojai. Jų garbei net kuriami tokie tinklalapiai, kaip Pictures of Asians Taking Pictures of Food (lt. Maistą fotografuojančių azijiečių fotografijos). Kodėl būtent azijiečiai? Priežastis, ko gero, yra specifinės maisto kultūros, pažangiau išvystyto informacinių techologijų sektoriaus, aukštesnių pajamų ir vartotojiško gyvenimo būdo darinys.

Rūtos Mačiulytės paskyra

Tačiau, kaip matome, mada netruko paplisti po visą pasaulį. „Kodėl Facebook'e pažymėti savo relationship status yra normalu, kelti savo ir mylimojo foto yra normalu, bet fotografuoti maistą – jau ne?” – retoriškai klausia Rūta Mačiulytė. Mergina, būdama „didi maistų mylėtoja”, tinkle Instagram noriai dalijasi patiekalų nuotraukomis, mat, jos įsitikinimu, socialiniai tinklai ir yra platforma, skirta reikšti mūsų aistroms bei interesams.

Becky Allmen paskyra

Britė Becky Allman drąsiai pripažįsta: „Aš fotografuoju ir kelis kartus per savaitę viešinu maisto nuotraukas, nes didžiuojuosi tuo, ką pagaminu”. Rumunė Adina Meg, pateisindama šį kompulsyvų įprotį, sako: „Postinu egozotiško, ypatingai viliojančio arba, priešingai, ypač šlykštaus maisto nuotraukas edukaciniais tikslais –  kad supažindinčiau savo pažystamų ratą su kitonišku racionu”.

Adinos Meg paskyra

Lenkas Arkadiuszas Kalinowskis pats maisto nuotraukomis virtualioje erdvėje nesišvaisto, tačiau mano, kad šis įprotis yra pagirtinas. Pasak jo, „informacijos apie vartojamą maistą viešinimas yra žingsnis į sąmoningesnį ir atsakingesnį požiūrį į mūsų maisto racioną”.

Šią nuomonę patvirtina kompanijos Hartman atliktas tyrimas „Socialinių technologijų įtaka maisto kultūrai”. Jis skelbia, kad padedami socialinių tinklų išsivaduojame iš šeimos įdiegtos tradicinės maisto kultūros, platėja pasirinkimų diapazonas, renkamasi racionaliau, o eksperimentuojama drąsiau.

O Minesotos ir Harvardo profesorių tyrimas parodė, kad maisto fotografavimas prieš jį suvalgant dažnai padidina vartojimo malonumą. Ekspermento dalyviai, atlikę įvarius maisto ritualus prieš valgydami, aktyviau įsitraukė į valgymo procesą, todėl pati valgymo patirtis jiems tapo įsimintinesnė ir vertingesnė.

Augant besidalinančių maisto nuotraukomis internautų skaičiui, gausėja ir tokią veiklą kritikuojačių asmenų. Eglė Valadkevičiūtė įsitikinusi, kad toks elgesys su maistu yra savotiška patalogija: „Sakralizuojama tai, ką dedi į save. Kam to reikia? Ar kad pasirodytum, kaip gerai gamini, kaip sveikai maitiniesi, kaip prabangiai valgai? Negi reikia atsiskaityti prieš kitus?” Po akimirkos mergina su šypsniu prideda: „Tos maisto nuotraukos... Kai esi alkanas, išvis tragedija.”

Kuomet pasiteiravau vengrės Gabriellos György, ar fotografuojanti savo maistą, mergina suskubo purtyti galvą, kol staiga suglumusi pripažino: „Oi. Palauk. Šiandien nufotografavau savo meksikietišką sriubą. Na gerai, aš savo maistą fotografuoju, bet nuotraukų nepostinu. Negi tai geriausia, ką galima paviešinti iš savo gyvenimo? Oi… Kokie mes išalkę, bet ne maisto, o like'ų, meilės ir pripažinimo”.

Ispanas Miguelis Mastropiano laikosi nuomonės, kad valgomo maisto, kaip ir kitų asmeninio gyvenimo detalių viešinimas bei plūduriavimas like'ų ir komentarų liūne yra paprasčiausias narcisizmas. Londonietis Stephen Hoo, taip pat maisto nefotografuojantis, įsitikinęs: „Visi turi teisę daryti, ką nori, bet ir aš turiu teisę apie juos susidaryti... atitinkamą nuomonę”. 

Į tokius išpuolius prieš virtualios erdvės gurmanus Nida Žukauskaitė viešai rėžė atsaką: „Jūs, kritikai, esate tik ciniški ir pavydūs žmonės, kurie jau seniai nebesigroži gyvenimo smulkmenomis. Aš džiaugiuosi, kad dar yra žmonių, mokančių džiaugtis nedideliais kasdieniais malonumais. Žaviuosi sugebėjimu duonos riekėje pamatyti stebuklą.”

Stebuklinga ir tai, kad vis daugiau restoranų, sekdami „Grenouillere” Pranzūcijoje, „Momofuku Ko” JAV ar „Grossi Florentino” Australijoje pavyzdžiu, ima oficialiai drausti fotografuoti maistą. Motyvai: blykstės romantiškoje aplinkoje, virtuvės šefų autorinės teisės ir jų sukurtų šedevrų nepakankamas reprezentavimas bei klientai, drįstantys net atsistoti ant kėdės dėl geriausios kompozicijos įamžinant patiekalą.

Maisto nebefotografavimas taip pat tapo mada, pasireiškiančia tokiais judėjimais, kaip Stop Taking Pictures of Your Food, Just Eat It!, dainomis „Eat It Don't Tweet It ar filmukais Food Pic War. Net Vilniaus universiteto studentų atstovybė savo „Karjeros dienas” reklamavo skelbdami: „Studente, ar dar nepabodo postinti, ką valgei pietums Facebooke? Išnaudok laisvą laiką turiningai.”

Mok-bang

Drįstantys teigti, kad maist'avimas nėra turininga veikla, ko gero, nėra girdėję apie Mok-bang, o tai išvertus iš korėjiečių kalbos reiškia „transliuojamas valgymas”. Mok-bang yra nauja korėjiečių mada – maisto valgymas ir komentavimas prieš interneto kamerą. Dėmesio ištroškusiems valgytojams Mok-bang yra ne tik galimybė prikimšti skrandį, bet ir piniginę. Štai Park Seo-Yeon už internete transliuojamą maisto valgymą užsidirba maždaug 9 tūkst. dolerių per mėnesį.

Kyla klausimas, kodėl tūkstančiai žmonių moka, kad žiūrėtų, kaip kitas valgo? Vieniems tai padeda gydytis nuo tokių valgymo sutrikimų, kaip anoreksija, kitiems atvirkščiai – numesti svorio, nes, užuot valgę patys, mintimis mėgaujasi smaguriaujančiojo ekrane maistu. Vienišiems žmonėms dėl Mok-bang nebereikia valgyti vieniems... Juk korėjiečių kalboje žodis „šeima” reiškia „tie, kurie valgo kartu”. 

... kaip yra pasakęs anglų rašytojas Clive’as Barkeris, „vieno žmogaus pornografija yra kito žmogaus teologija”.

Eglė Raustė

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Kitos naujienos

Frazė „pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu“ jau ne visai teisinga, nes peržiūrėjęs „Facebook“ draugus kartais gali nukeliauti į lankas. Užtat siūlymas papasakoti, ką, kada, kaip, su kuo ir už kiek valgai, gali daug atskleisti apie kitos kultūros atstovus. Šitą taisyklę supratau pagyvenusi ar šiaip daugiau laiko praleidusi skirtingose šalyse...

Tema: Kultūra

Mano pirma pažintis su britišku maistu buvo gana šokiruojanti. „Dešrelės pusryčiams? – bambėjau gerą savaitę. – Kaip galima pasitikėti žmonėmis, kurie pusryčiams valgo dešreles?“ Paskui apsipratau: gal todėl, kad prie tokių pusryčių priklauso ir stambiai tarkuotų bulvių paplotėliai (angl. hash browns). O bulves ir jų valgymą aš suprantu ir pateisinu.

Tema: Maistas

Kartais dėl maisto kyla tikros kovos. Gastronacionalizmas, kai tauta išreiškia savo išskirtinumą per tam tikrus maisto produktus, neretai verčia kaimynines šalis pliektis tarpusavyje. Europos Sąjungoje net turime arbitrą tokiems ginčams. Europos Komisija gali pripažinti kažkurį maisto produktą tam tikro regiono kulinariniu paveldu. Šiuo požiūriu įdomus Kaukazas – kiekviena šalis puoselėja gilias kulinarines tradicijas, tačiau regione, kur vis dar rusena konfliktai ir neužmirštos nuoskaudos, patiekalai neretai tampa politiniu įrankiu.

Tema: Maistas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!