Kaip aš iškeičiau biuro kėdę į fermą

Spausdinti Autorius: Karolis | 2014-08-25

Pavargus nuo sterilių auditorijų ir biurų, nuolatinio skubėjimo ir miesto šurmulio norisi daryti radikalius sprendimus. Taip atradau tarptautinį savanorių tinklą WWOOF ir kartu su savo drauge Aiste atsidūriau ekologiškame ūkyje Portugalijoje.

Porą mėnesių prieš planuojamą savanorystę, užsiregistravau WWOOF Portugal svetainėje ir  sumokėjau 15 eurų registracijos mokestį.  Ganėtinai greitai pavyko susirasti dominančią fermą ir sutarėme, jog liepą atvykstu „kelti žemės ūkio“. Savanorystės principas paprastas – mainais už darbą gauni nakvynę ir maisto.

Dažnai mokesčiai dalyvauti tam tikrose savanorystės programose siekia tūkstančius, todėl finansiškai WWOOF ganėtinai patrauklus variantas. Visa savanorystė ūkyje pagrįsta žodiniu susitarimu, todėl fermą reikia rinktis atidžiai, kad po to netektų nusivilti.

Išalkę fermos gyventojai laukia pusryčių, Karolio Barecko nuotr.

Ūkio kasdienybė – sunkus darbas po portugališka saule

Ūkyje, kuriame dirbome, nuolatos gyvena bent keli savanoriai, dirba apie dvidešimt darbuotojų. Per tris jame praleistas savaites šėrėme karves, kiaules, kalakutus, avis, karpėme ir rišome vynuoges, ravėjome piktžoles, taisėme fermos tvoras. Tinginiauti nebuvo kada – dirbome 8 valandas per dieną, oro temperatūrai svyruojant tarp 30-37 laipsnių. Prieš atvykdami mūsų laukiančią kasdienybę įsivaizdavome ganėtinai naiviai, bet greitai šias romantiškas fantazijas teko pamiršti.

Nuo vaikystės neravėjau piktžolių, o ir tada gal tik porą kartų teko. Jau po pirmosios valandos nugara atrodė sulūš per pusę. Netoliese dūsavo portugalės darbuotojos – vadinasi, ne man vienam sunku. Nieko keista, piktžolės čia kelius siekė.

Darbai fermoje nelabai skirstomi į vyriškus ar moteriškus. Merginoms tenka ir kastuvu pamojuoti, ir maišus patampyti. Siekiama, kad savanoriai išbandytų visus darbus, todėl kiekvieną dieną laukia vis kitokia veikla. Paprastai, jei vieną dieną praleidi skabydamas vynuoges, kitą dieną keliauji darbuotis su fermos fauna.

Visi savanoriai nori dirbti su gyvūnais, deja, darbo su jais visiems neužtenka. Pirmoji darbo diena buvo bene pati ekstremaliausia: išmokau įsegti veršiukams į ausis numerius. Keistas jausmas. Taip pat turėjome keletą karvių suvaryti į mašiną. Tai nėra labai paprasta, nes karvės ganosi didžiulėje teritorijoje. Išsirikiuojame keturiese viena eile ir rėkaudami einame karvių bandos link. Karvės traukiasi, o už tam tikros ribos yra vartai, kuriuos joms iš paskos uždarome. Po to dar vieni ir dar vieni. Galiausiai karvės atsiduria nedideliame aptvare, iš kurio suvarome jas į siaurą tunelį, o po to į sunkvežimį.

Aistė atrado naują pašaukimą, Karolio Barecko nuotr.

Savanoriauti – ir aštuoniolikos, ir septyniasdešimties

Mums atvykus fermoje jau gyveno savanoriai iš Portugalijos, Ispanijos, Belgijos, Olandijos ir Prancūzijos. Vieni atvykę tik porai savaičių, kiti gyvena čia jau keletą mėnesių ar net metų. Pavyzdžiui, ispanui Jose daugiau nei septyniasdešimt, fermoje jis savanoriauja jau daugiau nei metus, vakarais gurkšnoja vyną, plepa su trigubai jaunesniais savanoriais ir žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Olandė Rianne čia antri metai. Laisvalaikiu ji lanko portugalų kalbos pamokas ir jau ganėtinai laisvai šneka šia kalba. Apie ateitį ji perdaug negalvoja: „Dabar aš gyvenu čia, tai yra mano gyvenimas, o kaip bus toliau – nežinau“, – atvirauja Rianne. Kaip sakė rašytojo A. A. Milno personažas Mikė Pūkuotukas: „Kažkaip juk vis tiek bus, dar nebuvo taip, kad kaip nors nebūtų“.

Ne visi ūkyje yra savanoriai tikrąja to žodžio prasme. Rafaelis ir Hugo – aštuoniolikmečiai portugalai, ūkyje atliekantys profesinę praktiką. Paklaustas, ar baigęs mokslus ieškosis darbo kokioje nors fermoje, Rafaelis patikina, kad tikrai ne, nes nori gyventi dideliame mieste. Tačiau ne visi svajoja apie gyvenimą mieste: kita portugalė Margarida pasakoja svajojanti kada nors pati turėti ūkį ir įkurti ten ekologišką bendruomenę.

Pasiklydę vertime

Vos pora fermos darbuotojų kalbėjo angliškai, todėl dažnai nebūdavo galimybės plačiau sužinoti apie atliekamą darbą ir taip suteikti jam daugiau prasmės. Nemažai savanorių irgi sunkiai laužė liežuvį anglų kalba, visoje fermoje tik su keletu žmonių buvo įmanoma palaikyti sudėtingesnį pokalbį.  Kartais, kai reikėdavo išsiaiškinti kokį nors sudėtingesnį žodį, pokalbiai virsdavo savotiškomis šaradomis. „There is a bad plant and a good plant, and you don‘t want a bad plant anywhere around“ (liet. būna blogas augalas ir būna geras augalas, ir tu nenori, kad blogas būtų niekur aplinkui),  – štai kaip portugalai išaiškino mums, kas yra piktžolė.

Internete galima rasti skundų apie prastas ūkių gyvenimo sąlygas ir ilgesnes nei tartasi darbo valandas. Mūsų ūkis apsimelavo tik vienu klausimu: savo profilyje WWOOF svetainėje rašė apie galimybę naudotis dviračiais, tačiau atvykus pasirodė, kad tie dviračiai – nevažiuojanti šlamšto krūva. Na, bet vaikščiojimas irgi yra puikus dalykas.

Laisvalaikiu eidavome maudytis į  netoliese esantį ežerą, kartais užsukdavome į maždaug už poros kilometrų esančio miestelio barą, rengdavome su savanoriais vakarėlius ir filmų peržiūras. Didžiąją dalį laiko praleidome atskirti nuo civilizacijos ir gatvių šurmulio. Laiko tėkmė ūkyje visiškai kitokia nei gyvenant mieste. Be darbo nėra jokių kitų įsipareigojimų ir reikalų – visą laiką gali skirti sau. Artimiausią didesnį miestą, už keliasdešimties kilometrų esančią Evorą, aplankėme jau savanorystei pasibaigus.

Pabaigai

Taigi, kas priverčia žmones, įpusėjusius trečiąją dešimtį, turinčius aukštojo mokslo diplomus, iškeisti kondicionuojamą biurą į darbą po karšta saule? Pirmiausia, tai galimybė patirti šį tą visiškai kitokio, išplėšti save iš įprasto ir patogaus gyvenimo ir išmokti naujų dalykų. Kartu tai ir noras pažinti kitą šalį ir jos žmones tiesiogiai, o ne vaikštant su žemėlapiu po turistinius objektus. Ateityje norėtųsi pasavanoriauti kitų šalių ūkiuose, susipažinti su jų darbo kultūra ir svarbiausia pritaikyti kai kurias Portugalijoje įgytas žinias.

Karolis Bareckas

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Pagaminome savanoriams kugelį, Karolio Barecko nuotr.

Pastatas, kuriame įsikūrusi fermos administracija, Karolio Barecko nuotr.

Komentarai

Kitos naujienos

Vaikščiodamas su žemėlapiu turistiniais maršrutais nepajausi šalies pulso, nesužinosi, kaip gyvena vietiniai žmonės ir nepatirsi įdomių nutikimų, kurie išvers iš koto namie likusius draugus. „Workaway“ – pasaulinis tinklas, siūlantis keisti požiūrį į keliavimą ir pažinti kitas šalis dirbant. Tai nėra darbas griežtąja prasme, atlyginimo čia niekas nemoka, tačiau už kelias valandas savanoriško darbo, gali gauti lovą ir maisto, o tai juk jau visa ko pradžia.

Prieš keletą gerų dešimtmečių Europos Sąjungos funkcionieriai nutarė, jog šiuolaikiniam žmogui nepakanka vien formaliojo mokslo, nes dauguma universitetinių diplomų vis dar neatspindi taip gyvenime reikalingų įgūdžių. O juk būtent įgūdžiai, o ne sausos teorinės žinios tapo šiandienos pasaulio varikliu.

Mums įprasta, kad visos paslaugos ir prekės turi savo įkainius. Pastarąjį dešimtmetį sparčiai kuriasi iniciatyvos, grindžiamos principu „mokėk, kiek nori“, kurios atmeta tradicinius verslo modelius ir siūlo kitokį požiūrį į pelno siekimą.

Tema: Aukojimas

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!