Vandenyne išvirusios žuvys, šaltyje veikiantys kondicionieriai ir kitos karščio–šalčio istorijos

Spausdinti Autorius: Daiva | 2014-08-27

Tai bent pasisekė – ant oro uosto eskalatoriaus, ruošiantis atsisveikinti su subtropinės drėgmės pritvinkusiu Seulu, girdžiu kalbant lietuviškai! Greitai paaiškėjo, kad atsitiktinumas suvedė su keturiais technologinių specialybių studentais, grįžtančiais po semestro mažesniuose Pietų Korėjos miesteliuose.

Palinguojame, kad pasirinkimų, kaip parskristi iš Pietų Korėjos, negausu. Akivaizdu, kad taupydami visi pasirinkome 15 valandų sustojimą Amsterdame.

„Kaip praleisite tas valandas?“ – pasmalsavau, turėdama ne visai užtikrintą nakvynę iš „Couchsurfing“. „Prasitūsinsime Amsterdame“, – atsakė bendrakeleiviai, kurie, kaip ir aš, mėgavosi Korėjoje praleistu laiku, bet jau laukė vėsesnės, malonios vasaros Europoje. Tačiau tuo metu už kelių laiko juostų bundantis Amsterdamas mums ruošė staigmeną – jų įvairaus klimato šalys keliautojams priruošia kasmet. Įdomiausia tai, kad tokių netikėtumų istorijos keliautojams įsimena labiau nei tokios atostogos, kai viskas ėjosi, kaip suplanuota.

Kai birželio gale iškišau nosį iš Seulo oro uosto, greitai supratau, kodėl aplink beveik visos korėjietės moterys apsiavusios basutėmis su platforma. Storas padas šiek tiek apsaugo nuo balų vandens, o lietaus vanduo laisvai išbėga pro kiaurymes. Atsivežti sportbačiai per naktis neišdžiūdavo, teko įsigyti guminius batus ir džiaugtis, kad parduotuvė turėjo vieną tokio gigantiško, 37-o, dydžio pakenčiamai atrodančių batų porą. Nors antra Korėjoje praleisto mėnesio pusė nešykštėjo saulėtų dienų, maloniau atrodė draugų nuotraukos socialiniuose tinkluose, primenančios apie maudymosi Lietuvos ežeruose džiaugsmus.

Kai su bendrakeleiviais išlipome Amsterdame, o per „Couchsurfing“ tinklalapį nakvynę pasiūliusio žmogaus iš priemiesčio nepavyko pagauti telefonu, nusprendžiau prisijungti prie studentų ir tyrinėti Amsterdamą visą vakarą ir naktį. Pavakarys dar buvo pakenčiamas, bet greitai iš parkelio, kurį pasirinkome pailsėti ir pasidalyti įspūdžiais apie Korėją, mus išginė šaltis ir dulksna. 17 laipsnių temperatūra, atvykus iš dvigubai karštesnio Seulo, išsunkė bet kokį naujų įspūdžių troškimą, o debesys nublukino populiarųjį Europos miestą. Tačiau aukštos kainos baruose mums priminė, kad mėgautis naktiniu gyvenimu iki skrydžio taip pat ne mūsų nosiai. Laimei, viena iš bendrakeleivių susisiekė su Amsterdame gyvenančia drauge ir gavome truputį grindų ploto nusnūsti.

Kruša gegužės pabaigoje pietų Prancūzijoje, Daivos Repečkaitės nuotr.

Netikėtas karštis ar šaltis gali išties sugadinti kelionę, bet keliautojai ir keleriems metams prabėgus dalijasi būtent tokiomis istorijomis. Donatas, gavęs praleisti keletą valandų Milane pakeliui iš saulėtų Salonikų, pasakoja:

„Salonikuose, kaip ir Vilniuje, buvo 29 laipsniai, Milane – 18 laipsnių šilumos. Nepaisant to, italai visame oro uoste buvo įjungę kondicionierių visu pajėgumu. Buvo absoliučiai šalta. Su kolega juokavome, kad jie kondicionierius įjungia pagal kalendorių, o ne temperatūrą.“

Italų kondicionierius būtų pravertęs izraelietei Alexandrai, kuri 2009 m. vasarą praleido vasaros kursuose Vokietijoje: „Tikėjausi tikros europietiškos vasaros su lengvais vasariškais lietumis, bet Bavarijoje buvo karšta kaip Tel Avive, tik be oro kondicionierių.“

Ne vienoje šalyje gyvenusi Ana prisimena itin vandeningą stovyklą Lietuvos paežerėje, ne juokais nuvylusią svečią iš Australijos. Gausus lietus lyg krioklys nunešė ant šlaitų pastatytas palapines. „Vaikinas iš Australijos, manė, kad gudriai praleis dvi vasaras – australišką ir europietišką. Bet galiausiai sakė: „Ta jūsų vasara daug blogesnė už mūsų žiemą“.

Skirtingų pusrutulių vasaros ir žiemos sutapimai nuspalvino ir australės Rachel atostogas Lietuvoje: „Manau, patvirtinau visus stereotipus apie australus, nes Lietuvoje nuolat įsmegdavau į sniegą, – juokiasi ji. – Iš vienos ekstremaliausių žiemų Lietuvoje, -35 laipsnių, nuskridau į Melburną – tiesiai į 42 laipsnius karščio.“


Izraeliečių filmavimo komanda vidurvasarį naudoja dirbtinį sniegą, kad Budapeštą paverstų Rusija, Daivos Repečkaitės nuotr.

Karščio ir šalčio suvokimas, kaip rodo keliautojų patirtis, gali ne juokais sumaišyti kortas kalnuose.
 
Pasakoja Renata iš Lietuvos, vasarą keliavusi Gruzijoje: „Oras tuo metu buvo vėsus, bet gana saulėta, todėl veidą, rankas patepiau kremu, tačiau visai nesusirūpinau blauzdomis. Gyvenimo ironija: esu keletą kartų buvusi dykumose vasarą esant apie keturiasdešimt laipsnių, tikrai karšto klimato šalyse, o nudegiau, tiksliau sudeginau kojas, visai normalioje temperatūroje.“  

Eglės, dar vienos keliautojos, pasidalijusios karščio ir šalčio istorijomis, saulė nepagailėjo pavėsyje prie baseino Soharo mieste Omane. Paklausite, ar ne pernelyg šabloniška kepti prie baseino, kai šalia jūra? „Termometras rodydavo daugiau nei +40, jūroje, tiksliau, Indijos vandenyne, maudytis buvo neįmanoma – įlindau iki juosmens ir mikliai moviau atgal, nes vanduo tikrąja to žodžio prasme degino. Aplink buvo pilna pilvus aukštyn išvertusių žuvų – turbūt išvirusių.“

Nors ekstremalų arba netikėtą karštį ar šaltį sunku nufotografuoti, jis įkepa į atmintį, tampa viena linksmų istorijų, kuriomis galima metų metus dalytis su draugais. Vis dėlto, planuojant kelionę, tokiems netikėtumams geriau pasiruošti.

Daiva Repečkaitė

Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Siųskite savo tekstą (lietuviškais rašmenimis, prisegtą kaip „Word“ ar pan. dokumentą) elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com.

Komentarai

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!