Kodėl ES padeda Afrikai: dėl ekonominių interesų ar iš humanitarinių paskatų?

Spausdinti Autorius: Rūta | 2014-04-16

Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaida gyvena Ukrainos (ir jau Rusijos) konflikto įvykiais. Buvo galima stebėti ne tik vienos šalies krizės eskalacijos pradžią Maidane, tačiau ir jos tarptautinio matmens įgavimą Rusijos iniciatyva atplėšiant Krymą. Lietuvai dėl istorinių priežasčių ir patirčių šie įvykiai yra neabejotinai aktualūs, tad nenuostabu, jog kiti tarptautinio lygmens įvykiai tarsi atsidūrė antrame plane arba iš viso į jį nepateko.

Kalbėdama apie tarptautinio lygmens įvykius, turiu omenyje vieną didžiausių Europos Sąjungos renginių Briuselyje – ES ir Afrikos viršūnių susitikimą, vykusį balandžio 2-3 dienomis.

Susitikime dalyvavo 90 delegacijų, kurių sudėtyje buvo daugiau nei 60 ES ir Afrikos lyderių. Pagrindinis viršūnių susitikimo tikslas buvo sustiprinti tiek ES ir Afrikos Sąjungos, tiek ES ir Afrikos valstybių tarpusavio santykius. Augant Kinijos ekonominiam susidomėjimui ir investicijoms Afrikos žemyne, tokio renginio suorganizavimas atrodo pamatuotas strateginis manevras, kad ES – tiksliau įtakingosios šalys – galėtų išsaugoti savo istoriškai susiformavusius ekonominius ryšius su Afrikos šalimis. Jei galvotumėme kaip verslininkai, tai tektų pripažinti, kad tą, ko gero, padarytų kiekvienas savo interesus ginantis verslininkas.

Susitikimo darbotvarkė iš dalies atspindėjo šį interesą – vienoje iš teminių susitikimo sričių buvo kalbama apie darbo vietų kūrimą ir ilgalaikio ekonominio augimo skatinimą abiejuose žemynuose.

Tačiau susitikime buvo aptartos ne tik ekonominio pobūdžio problemos, bet ir ne vienai Afrikos valstybei (pavyzdžiui, Centrinei Afrikos Respublikai, Kongo Demokratinei Respublikai, Sudanui ir kt.) labai aktualios taikos ir saugumo problemos, žmogaus teisių įgyvendinimo klausimai, kurie siejasi su tų šalių institucijų ir net valstybių stabilaus funkcionavimo, ekonominio vystimosi, gyventojų socialinės gerovės galimybėmis. Šių klausimų įtraukimas į viršūnių susitikimo darbotvarkę leido ES užakcentuoti jų svarbą tarp susitikimo dalyvių.

Nieko keisto, kad susitikimo metu vienu iš prioritetų tolimesniam Afrikos-ES bendradarbiavimui buvo pasirinkta demokratijos, gero valdymo ir žmogaus teisių plėtra. Tuo pat metu ES tai buvo puiki proga tiesiogiai ar netiesiogiai priminti apie savo, kaip vienos didžiausių finansinės paramos Afrikai teikėjų, reikalingumą ir reikšmę.

Demokratijos, gero valdymo ir žmogaus teisių plėtra ir parama ne ES valstybėms (tarp jų – ir Afrikos) nėra naujiena ES. Dar 2006 metais buvo sukurtas Europos instrumentas demokratijai ir žmogaus teisėms, tapęs Europos iniciatyvos tąsa. Nuo to laiko instrumentas turėjo porą strateginio įgyvendinimo laikotarpių: 2007-2010 m. ir 2011-2013 m. Jų uždaviniai buvo beveik identiški, tik 2011-2013 strategijos versijoje įtraukta parama spręsti vaiko teisių, smurto ir visų diskriminacijos formų prieš moteris ir mergaites problemas, taip pat parama tarptautinės humanitarinės teisės veikloms.

Atskiro instrumento turėjimas ES rodo du dalykus: pirma, kad ES yra suinteresuota skatinti demokratijos ir žmogaus teisių plėtrą ne ES narėse; antra, tokio instrumento ilgametis egzistavimas rodo, kad vis dar yra toks poreikis ir progresas šioje srityje vyksta lėtai arba nepakankamai.

Kaip konkrečiai ES prisidėjo prie žmogaus teisių ir demokratijos plėtros Afrikos šalyse? 2007-2009 metų Europos instrumento demokratijai ir žmogaus teisių kompendiume nurodoma, kad Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalyse buvo įgyvendinta 90 projektų, prie kurių įgyvendinimo ES prisidėjo 48,5 milijonais eurų. Atidžiau pažvelgus į pateikiamą informaciją apie minėtu laikotarpiu įgyvendintus projektus, galime pastebėti paramos žmogaus teisėms tematikos ir šalių, kurioms buvo skirta parama, įvairovę ir tam tikrą aiškų teminį bei valstybinį pasiskirstymą (kompendiumo duomenys).

Daugiausia projektų, prisidedant ES, įgyvendinta sprendžiant problemas kankinimo, tarptautinio kriminalinio teisingumo ir žmogaus teisių gynėjų teminėse srityse. Iš esmės, jais yra orientuojamasi į fizinio saugumo ir žmogaus orumo užtikrinimą ir galimų konfliktinių situacijų eskalacijos prevenciją. Pavyzdžiui, jei šalyje yra vykdomi kankinimai, tai turint omenyje Afrikos valstybių etninės ir religinės gyventojų sudėties ypatumus, gali būti labai sudėtinga išvengti kankinimų susiejimo su tiksline veikla atskirų gyventojų grupių atžvilgiu. Tas pat galioja ir vadinamojo tarptautinio kriminalinio teisingumo stiprinimui, nes jis, skirtingai nuo vietinio kriminalinio teisingumo, iš principo nėra susijęs su konkrečiomis valstybėmis ir čia taikomi bendri tarptautiniai principai.

Pažvelgus į ES paramą Afrikos šalims pagal atskiras valstybes, matyti, jog itin didelis dėmesys buvo skiriamas dviems Afrikos kaimynėms – Kongo Demokratinei Respublikai ir Ruandai. Tai rodo, kad, viena vertus, ES atpažino šių valstybių žmogaus teisių ir demokratijos problemas kaip svarbias ir reikalaujančias paramos jų sprendimui, tačiau, kita vertus, galima kelti klausimą, ar ES investavo į šias šalis vien dėl humanitarinių paskatų, ar ir dėl ten esančių ekonominių ryšių.

Pažvelgus į Europos Komisijos statistines ataskaitas, publikuotas 2013 metais, panašu, jog visame ES prekybos su užsieniu paveiksle abi šalys atsiduria jo paribiuose: Ruanda yra reitinguojama kaip 148-a ES partnerė, o Kongo Demokratinė Respublika – kaip 82-a ES partnerė. Bendrai ES jos nėra itin ekonomiškai svarbios, greičiau jau yra atvirkščiai – šioms valstybėms ES yra svarbi, nes tai antras pagrindinis prekybos ryšių partneris (žr. tas pačias ataskaitas). Tad jos ne tik susijusios su ES paramos, bet ir prekybą saitais.

Jei remdamiesi šiais dviem atvejais ir labai preliminariais (!) pastebėjimais pabandytume atsakyti į klausimą, ar ES parama žmogaus teisių plėtrai Afrikoje yra kažkokia ekonominių interesų išvestinė, tai atsakymas būtų „ne“. Jei būtų vadovaujamasi vien ekonominiais interesais, vargu, ar būtų skiriama tiek paramos žmogaus teisių ir demokratijos plėtrai šalims, kurios reitinguojamos prekybos partnerių sąrašo pabaigoje. Tai greičiau yra investavimas į regiono stabilizavimą ir konfliktinio židinio formavimosi neutralizavimą. Nors, kaip rodo paskutiniai įvykiai Centrinėje Afrikos Respublikoje ar toje pačioje Kongo Demokratinėje Respublikoje, tai nėra lengvas uždavinys.

Rūta Mazgelytė

Komentarai

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!